Brazausko portretą tapys rusų kazanova

Nikas Safronovas dievina Sophią Loren
Nikas Safronovas dievina Sophią Loren
Žilvarskas | Alfa.lt
2007-11-13 17:10

Iki šiol dvidešimt vienos šalies prezidentą nutapęs garsus rusų dailininkas Nikas Safronovas ėmėsi ir kadenciją baigusio Lietuvos vadovo Algirdo Brazausko portreto. Kaip pranešė BNS, praėjusį savaitgalį menininką A. Brazauskas su žmona Kristina priėmė savo namuose Turniškėse.

„Buvau sužavėtas jų namų jaukumo ir šilto priėmimo. Pradėjau tapyti A. Brazausko portretą. Kol kas pasidariau tik eskizus, bet, tikiuosi, iki Naujųjų metų pavyks sukurti portretą“, – kalbėjo dailininkas. Maskvoje gyvenantis, bet įvairiose pasaulio šalyse kuriantis 51 metų N. Safronovas jaučia išskirtinę simpatiją Lietuvai, kuri yra jo motinos gimtinė.

reklama

Rusų kariškio ir lietuvės tremtinės sūnus tik po motinos mirties sužinojo, kad ji yra kilusi iš Pašilių netoli Panevėžio. N. Safronovas pradėjo savo kūrybos kelią Panevėžio dramos teatre. Keletą jaunystės metų jis gyveno Vilniuje. N. Safronovą išgarsino simbolistiniai paveikslai ir portretai. Jis yra tapęs Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, italų aktorę Sophie Loren, amerikietę dainininkę Madonną. Šiuo metu N. Safronovas laikomas brangiausiai mokamu Rusijos portretistu. Ir vienu skandalingiausių.

Žurnalas „Stern“ jį pavadino kazanova, galinčiu savo ryškiai raudonoje lovoje suvilioti bet kurią moterį. O Niko tapytą prezidento V. Putino portretą „Gazpromas“ neva nupirko už rekordinę sumą – 150 tūkst. dolerių! Norėdami sužinoti apie Niką daugiau apsilankėme Maskvoje, jo prabangiuose namuose Briusovo skersgatvyje.

Lietuvis iš Uljanovsko? Užpernai Nikas Vilniuje surengė savo dailės kūrinių parodą, kurią kritikai įvertino dviprasmiškai. Vilniečius labiau domino skandalingojo dailininko lietuviškos šaknys nei kūriniai. Mat N. Safronovo motina – lietuvė tremtinė Ana, kuri atsidūrusi Sachaline susipažino su Niko tėvu karininku. Sukūrę šeimą Safronovai persikėlė į Uljanovską – ten 1956 m. gimė Nikas. Jis iš pradžių mokėsi Odesoje, jūreivystės mokykloje, o 1978-aisiais atsidūrė Lietuvoje.

Tiesa apie lenkiškus džinsus. Nikas mėgsta pasakoti, kad Panevėžyje Juozo Miltinio laikais dirbo teatro dailininku: „Atlikęs tarnybą armijoje panorau grįžti į motinos gimtinę. O Panevėžys garsėjo Donato Banionio kartos aktoriais, traukė ypatinga aura.“

Vienuose interviu Nikas teigia, kad Vilniuje įstojo į Dailės akademiją, kituose kalba apie studijas M. K. Čiurlionio meno mokykloje... Taip ir neaišku, ar apskritai baigė mokslus. Bet vieną faktą patvirtino – pirmuosius pinigus uždirbo neįprastu sau būdu. Pardavinėdamas paveikslus sutaupė 2,5 tūkst. rublių ir investavo juos į turgaus verslą! Su drauge važiuodavo į Lenkiją, iš ten dideliais kiekiais veždavo džinsus, juos parduodavo ir Lietuvoje, ir gimtajame Uljanovske. Paskui išvyko į Maskvą. „Mane paviliojo bičiulis Volodia (dabar – Izraelio verslininkas). Jis sakė: „Jei nori tapti didžiu dailininku, važiuok į sostinę, nes ten viskas įmanoma.“

Legendos ir realybė. Maskvoje vertinami žmonės, mokantys gražiai pasakoti apie save arba savo kūrinius. Nikas tuo puikiai pasinaudojo. O Rusijos spauda tebediskutuoja, kas iš tikrųjų yra N. Safronovas: genialus dailininkas ar eilinis tapytojas, kuriantis apie save nerealias legendas. Kad ir kaip ten būtų, jis tikrai įspūdingas ir netgi yra tituluojamas Rusijos Salvadoru Dali. Nors yra jau nebe pirmos jaunystės, mielai pasakoja apie meilužes, kurias neva palieka (nes intymus gyvenimas trukdo kurti), ir apie moteris, kurios norėjo nuo jo turėti vaikų, ir apie prabangų butą pačiame Maskvos centre...

Pasivažinėjimas džipu. Mane Nikas įsisodino į naujutėlaitį visureigį BMW. Lėkdamas prabangia Tverės gatve maždaug 160 km per valandą greičiu atsakinėjo į mobiliojo telefono skambučius, kažką į diktofoną aiškino ant galinės sėdynės sėdinčiam vietiniam žurnalistui... Ties tiltu staiga sumažino greitį, išleido žurnalistą ir vėl spustelėjo pedalą. Važiuodamas pro Raudonąją aikštę netikėtai vėl nuspaudė stabdžius ir paleidęs vairą persižegnojo (pasirodo, važiavome pro cerkvę). Dėl visa pikta įsižnybau į ranką, ar nesapnuoju: ne veltui sakoma, kad Maskva – tai atskiras pasaulis...

Galiausiai atvykome į Briusovo skersgatvį, esantį visai šalia Kremliaus (Maskvoje eiti 15 minučių pėsčiomis yra beveik „čia pat“). Apsaugos darbuotojas pagarbiai patraukė tvorelę ir atlaisvino vietą, skirtą Niko BMW. Išlipęs iš mašinos menininkas nuėjo prie mažos cerkvytės ir vėl persižegnojo. Tada pro apsaugos kabiną pakvietė į vidų.

Netikusi „lietuviška“ vonia. Lipdamas laiptais Nikas pasakojo apie daugybę kitų butų, kuriuos pakeitė nuo 1983-iųjų, kai persikėlė į Maskvą. Prieš keletą metų, tapydamas mero J. Lužkovo portretą, buvo specialiai net būstą išsinuomojęs šalia savivaldybės rūmų, kad Maskvos valdovui būtų arčiau ateiti pozuoti. Vėliau gyveno bute prie A. Puškino aikštės. Bet ten neva įvyko didelė avarija (čia jau prasideda mistika). Savo bute jis buvo įsirengęs lietuvišką sūkurinę vonią (sunku tuo patikėti), o ši pasirodė esanti nekokybiška. „Su aktore Tania Vasiljeva nuogi fotografavomės žurnalo viršeliui. Po fotosesijos ji nuėjo išsimaudyti, ir netikėtai pradėjo lietis vanduo. Šis košmaras tęsėsi aštuonias valandas, nes neradome santechniko (jis tuo metu girtas miegojo rūsyje)...“

Vaizdas nuo stogo už 1,5 mln. Tačiau dabartiniai žvaigždės apartamentai išties įspūdingi. „Visuomet sakydavau: jei gyveni Paryžiuje, pro langą turi matytis Eifelio bokštas. O jei Maskvoje – Kremlius. Antraip nėra prasmės už remontuotiną butą mokėti 1,5 milijono dolerių“, – samprotauja menininkas.

Niko būstas – prestižiniame sename name, nukabinėtame garsių menininkų bareljefais. Pirmame aukšte – 80 kv. metrų ploto dirbtuvės. Ketvirtame ir penktame aukštuose yra dar du butai (t. y. dar 500 kv. metrų), bet jie tušti, laukia remonto. Žinodamas Niko gebėjimą gražiai pasakoti apie save nenustebau pro viršutinio buto langą taip ir neišvydęs Kremliaus ir neradęs garsiosios raudonos lovos (ji neva iškeliavo į „Mosfilmą“). Nieko tokio – su dailininku milijonieriumi lipame ant namo stogo. Iš ten pro kitų namų stogus ir antenas pagaliau pamatau Kremliaus sienos fragmentą. Niko veidas spindi džiaugsmu: „Čia įrengsiu oranžeriją su vaizdu į miesto širdį. Tai bus mano nuosavas penkių žvaigždučių viešbutis.“

Beje, Šveicarijoje Nikas turi pilį. Tiksliau, jos liekanas, už kurias sumokėjo 200 tūkst. dolerių. Atstatymo darbams žada skirti dar 3 mln.

Taktika – tapyti žvaigždes. Iš kur tokie pinigai? Nejaugi galima šitaip prasigyventi tik iš meno? Atsakymą galbūt galima rasti nuotraukose, kuriomis nukabinėtos dailininko dirbtuvių sienos. Čia jis su dainininkais Madonna, Ala Pugačiova, Stingu, aktoriais Sophia Loren, Catherine Deneuve, Claudia Cardinale, Robertu de Niro ir kitomis pasaulinėmis žvaigždėmis. Niko taktika labai paprasta: jis nutapo garsenybės portretą (geriau neklauskite, ar tapė iš nuotraukų, ar jie pozavo „gyvai“), paskui viešai jį įteikia, o paparacai to ir telaukia – pliauškina fotoaparatais. Kitaip tariant, reklama – geriausias verslo variklis.

Štai kad ir Sophios Loren istorija, papasakota Niko: „Vaikystėje su kitais moksleiviais rinkdamas makulatūrą viename šiukšlyne radau žurnalą „Tarybinis ekranas“. Iš viršelio į mane žvelgė kažkokia deivė. Išsikirpau jos atvaizdą, pakabinau ant sienos ir jam meldžiausi. Tik vėliau, pradėjęs lankytis kino teatruose, sužinojau, kas ji tokia. Ir iškart įsimylėjau! 1988 m. nutapęs portretą padovanojau ir pasakiau, ką iš tikrųjų jaučiu tai moteriai. Taip tapome draugais. Vėliau Sophia keletą kartų buvo atvykusi į Maskvą nusipirkti mano paveikslų.“

V. Putino portretas ir dovana. Paskui Nikas nutapė Azerbaidžano prezidento Geidaro Alijevo, Maskvos mero Jurijaus Lužkovo, Egipto prezidento Hosnio Mubarako, daugybės Rusijos gubernatorių portretus (sakė, kad nutapytų ir patį Osamą bin Ladeną, jei tik šis panorėtų). Supratę, kad pozuoti Nikui – „didelė garbė ir prestižas“, kai kurie provincijos politikai patys susirasdavo maskvietį ir daug mokėdavo už kūrinius. Tačiau kaip sako Nikas, jis būdavo prieinamas „tik per pažintis“. Nelabai aišku, ar iš tiesų jam pozavo Vladimiras Putinas. „Prezidentas man tikrai pozavo, net tris kartus. Žinoma, jis nesėdėjo Kremliuje prie lango (kaip pavaizduotas paveiksle), tiesiog leido jį stebėti įvairiose vietose, piešti eskizus.“

Apie portreto meninę vertę spręskite patys. Tačiau Nikui ir vėl labai pasisekė. Jis taip išreklamavo savo darbą, kad paveikslą už 150 tūkst. dolerių nupirko įmonė „Gazprom“ ir įteikė Rusijos prezidentui. Šis neliko skolingas – 2002 m. gimtadienio proga padovanojo Nikui didelį vardinį laikrodį. Spauda šiam įvykiui skyrė daug dėmesio, tačiau pats prezidentas puotoje, kaip ir reikėjo tikėtis, nedalyvavo, dovaną perdavė per administratorių.

Moterys jam – katės. Nikas rimtu veidu dėsto, kad moterys dėl jo eina iš proto. Kai pasirodė jo siurrealistinių portretų ciklas „Moterys katės“ (nuogos merginos su kačių galvomis), viena gerbėja tarsi pamišo. „Ta moteris pasidarė plastinę operaciją: įsisodino į veidą katės ūsus, pakeitė veido formą...“

– Jeigu moteris priskiriate kačių giminei, koks gyvūnas esate pats?

– Joks. Tiesiog dažnai keičiu merginas. Sunku rasti žmogų, kuris būtų ištikimas draugas ir suprastų mano, kaip menininko, silpnybes. Pavyzdžiui, rašytojas Georgesas Simenonas turėjo 10 tūkst. moterų. Ir gerai, juk kartais reikia „prasivėdinti“, atsipalaiduoti. Štai kad ir mano buvusi mergina: ji įkvėpė mane, pozavo keliems paveikslams, bet greitai nusibodo. Todėl išsiunčiau keliems mėnesiams pailsėti į Graikiją, Turkiją ir Egiptą. Paskui turbūt nupirksiu butą Maskvoje, mašiną, ir viso gero.

Nikas nedviprasmiškai užsimena, kad dabar norėtų lietuvės merginos. Taip jis vėl grįžtų prie lietuviškų šaknų, Vilniuje įsigytų studiją ir galbūt vestų dar kartą.

Nežino, kiek turi vaikų. Jei garsiojo kazanovos planai pavyks, kuri nors ilgakojė lietuvaitė taps trečiąja Niko žmona. Tačiau skaičiuoti dailininko moteris ir palikuonis – rizikingas dalykas. Nes spauda mirga istorijomis apie nesantuokinius jo vaikus, priekabiavimą: „Merginos dažnai apsiskelbia, kad esu jų kūdikio tėvas. Jei tuo metu nuotaika gera, pasikviečiu ją į svečius, paremiu finansiškai ir nedarau jokių tėvystės tyrimų. Nors, tiesą sakant, dažniausiai neprisimenu, kur ir kada buvau ją sutikęs.“

Pirmasis Niko sūnus Luka (jam dabar 15) toks ir yra – „pamestinukas“. Jis apie savo tėvą sužinojo būdamas trejų – tuo metu, kai Niką dažniau pradėjo rodyti per televiziją. Buvusios draugės Inos Nikas „neprisiminė“, bet Luką sūnumi pripažino: „Ir nesigailiu. Jis labai talentingas pianistas, daugelio konkursų laureatas.“

Dvi žmonos, trys įpėdiniai. Pirmoji oficiali dailininko žmona – prancūzė Dragona. Nikas ir vėl pasakoja griebiančią už širdies istoriją. Jau pirmą vakarą juos užpuolė prievartautojai, o Nikas juos nugalėjo. Tačiau Dragona iškėlė nerealią sąlygą: „Jei nori kūniškos meilės, vesk mane. Nekaltybę dovanosiu tik savo teisėtam vyrui.“ Jis vedė merginą, „nuskynė rūtas“, bet... nusivylė kūnišku artumu. Tad jau po mėnesio iš Prancūzijos grįžo į Maskvą ir išsiskyrė.

Antrąją žmoną – italę Frančeską – sutiko Londone, rusų dailės parodoje. Ji taip vertino santykius su Niku, kad net priėmė pravoslavų tikėjimą. Bet ir tai nepadėjo – pora, nors ir neišsiskyrusi, jau 12 metų gyvena atskirai: „Mūsų pažinties pradžioje ji pastojo, nenorėjo nutraukti nėštumo, todėl tuokėmės bažnyčioje. Labai dėl to gailiuosi – jau tada mačiau, kad Frančeska man netinka. Gimus sūnui Stefano pasirašėme vedybų sutartį, kad nekiltų problemų dalijantis turtą.“

Į lovą – per mantras. Trečiąjį sūnų menininkui padovanojo vokietė Katrin, su savo vyru atvykusi į Maskvą prieš septynerius metus. Juos dailininkas sutiko viename indų filosofijos gerbėjų vakarėlyje. Katrin ten dainavo indų mantras. „Kitą dieną vokietė atėjo pas mane ir pasakė, kad norėtų nuo manęs vaiko. Buvau tikras, kad vėl gims vunderkindas, todėl neatsisakiau...“ – prisimena Nikas.

Jis neslepia, kad intymius santykius buvo užmezgęs su daugeliu žvaigždžių, taip pat ir Rusijos aktorėmis Lena Koreneva, Tatjana Vasiljeva.

– Ir apie dainininkę Dianą Ross kalbate kaip apie mylimąją. Ar tarp jūsų tikrai buvo romanas?

– Kalbėti apie pasaulines žvaigždes nenorėčiau. Jos stengiasi neafišuoti tokių dalykų.

– Ar negraužia sąžinė, kad moterys turi vienos auginti jūsų vaikus, o jūs galite ramiai atsiduoti savo „meniškoms silpnybėms“?

– Ina ir Katrin pačios norėjo pastoti. O 20-metę Frančeską jaučiuosi suvedžiojęs ir dėl to labai gailiuosi.

Kino ir televizijos žvaigždė. „Dvaro menininkas“ nuolat kviečiamas filmuotis kine ir televizijos šou. Nesvarbu, kad vaidmuo nereikalauja ypatingų aktorinių gebėjimų, Niko vardas visuomet rašomas šalia įžymybių. Kartais tie vaidmenys būna tik epizodiniai – rusiška „Matrica“ vadinamoje juostoje „Dienos sargyba“ („Dnevnoj dozor“) jis trumpai šmėkštelėjo pačioje filmo pabaigoje, masinėje puotos scenoje. Bet šia proga davė tuziną interviu. Nikas filmavosi ir televizijos šou „Rubliovka“ (jame rodomas Rusijos turtuolių gyvenimas ir jų problemos). Kaip lygiavertis svečias su kitomis Rusijos estrados garsenybėmis jis nuolat dalyvauja prestižinėse televizijos laidose ir pokalbių šou (neseniai mačiau šį kazanovą diskutuojant, ar būtina vedybų sutartis).

Milicija „erelių“ nestabdo. Kaip ir dera tikram maskviečiui, Nikas gyvena beprotišku ritmu. Atkentėjęs kelias pokalbio valandas staiga pasiūlo spjauti į interviu (dar paklausia, ar redaktorė nešios marškinėlius su jo atvaizdu) ir kviečia pasilinksminti užmiesčio viloje su bičiuliais – magu Jurijumi Longo ir kitais, kurių pavardes išgirdau pirmą kartą. Atsispiriu pagundai pašėlti su Niku, nes vėluoju į lėktuvą. Vėl sėdame į visureigį ir milžinišku greičiu lekiame Maskvos gatvėmis. Nikas nesidrovi važiuoti ir vyriausybiniam transportui skirta juosta. Milicininkai nė nesirengia stabdyti greituolio – ant priekinio visureigio stiklo priklijuotas Rusijos galybę simbolizuojantis erelis visiems iš tolo signalizuoja: „Netrukdykite be reikalo – jo laukia šimtai nepamylėtų moterų ir dešimtys nenutapytų pasaulio galingųjų.“

Brazausko portretą tapys rusų kazanova

Nikas Safronovas dievina Sophią Loren
+7