Liudas Mikalauskas vasarą leidžia dainuodamas Švedijos operoje
interviu

„Chorų karai“
„Chorų karai“
  © Robertas Riabovas
Alfa.lt
2013-08-08 10:24

Operos solistas Liudas Mikalauskas jau primiršo lietuviškos vasaros karščius – jis jau antrą mėnesį dainuoja Švedijoje, dešimtajame tarptautiniame operos festivalyje „Opera pa Skaret“. Atlikėjai, suvažiavę net iš devynių pasaulio šalių, ragavę duonos žymiausiuose operos teatruose, tarp kurių ir plačiai žinomas „La Scala“, ruošia G. Rossini operą „Sevilijos kirpėjas“.

Pavyko pakalbinti solistą pačiame darbo įkarštyje, nes jau rugpjūčio 9 d. numatoma pirmoji operos premjera!

reklama

Kaip sugalvojote nuvykti į Švediją? Koks įspūdis susidarė apie šią šalį?

Pagaliau ir aš pribrendau prisiliesti prie tarptautinės karjeros, nepaisant ankstesnių koncertinių kelionių į užsienį, stambių formų atlikimo svetur, tai yra pirmasis operos spektaklis, kurį ruošiu ne Lietuvoje. Neseniai sudariau sutartį su operos solistų agentūra, ir šis operos pastatymas buvo pirmasis pasiūlymas dalyvauti perklausoje. Nuvykau, padainavau, pavyko! Mėnesio pabaigoje dalyvausiu dar keliose perklausose Švedijos Karališkoje operoje, tikiuosi, jog sėkmė neapleis ir toliau.

Dabar gyvenu kurortiniame miestelyje Kopparberg, kuriame sukviesti žymūs pasaulio solistai, tarp kurių ir keletas iš teatro La Scala. Mes festivalyje „Opera Pa Skaret“ statome G. Rossini operą „Sevilijos kirpėjas“ ir rodysime čia net 11 spektaklių, iš kurių visuose Don Bazilijaus rolę teks atlikti man. Smagu, jog režisierius patikėjo kurti vaidmenį visuose spektakliuose, nes prieš kelionę buvom sutarę tik dėl pusės.

Kokį vaidmenį kursite statomoje operoje?

Būsiu gudrus pagyvenęs šmeižikas Don Basilio. Tai – vienas iš mano mėgiamiausių vaidmenų, pasižymintis ne tik įtaigia arija, bet ir charakteringa išvaizda. Šį vaidmenį jau ne kartą teko kurti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Klaipėdos muzikiniame valstybiniame teatre, šio personažo šmeižto arija atnešė sėkmę man daugelyje tarptautinių konkursų, ją teko dainuoti ir Varšuvos didžiajame operos teatre, o dabar paruošus visą rolę itališkai, gyvenu su ja porą mėnesių svetur.

Dauguma solistų, išvykusių svetur, skundžiasi dėl vienatvės, kaip jaučiatės jūs?

Prisipažinsiu, labai trūksta namų, draugų, Lietuvos... Su žmona Sigita būtume važiavę nuo pat pradžių kartu, bet jai suderinti atostogas dviejuose darbuose ne taip ir lengva. Taip pat, vasaros metu mes jau trečius metus organizuojame Tauragės vokalinės muzikos festivalį, todėl jai dar teko daug darbų atlikti Lietuvoje iki viešnagės čia. Tarp repeticijų planuojame ir paatostogauti, pakeliauti po neregėtą Švediją.

Per visą laiką, čia nesutikau nei vieno lietuvio. Dar kartą supratau, jog gyvenimo Lietuvoje neiškeisčiau į jokią kitą šalį, jaučiu, jog mano vieta yra būtent čia. Dalyvauti projektuose, kodėl gi ne? Bet gyventi svetur nenorėčiau.

Lietuvoje jūsų koncertinė veikla itin aktyvi tiek programomis, tiek ir miestų skaičiumi. Ar turite mėgiamiausią koncertinę programą?

Tikrai jau teko dainuoti visuose Lietuvos miestuose, ir daugelyje – ne po vieną kartą. Labai džiaugiuosi, kad visas mano programas mielai priima ne tik kultūros centrai, tačiau ir įvairios miestų šventės, kultūros įstaigos. Esu įsteigęs koncertinę įstaigą, tad tampa daug lengviau sau organizuoti koncertinę veiklą pačiam, negu laukti, kol kas nors kitas tai padarys. Įvairių renginių netrūksta – bent po keletą kartų į savaitę tenka su viena ar kita programa išvažiuoti pas taip mano mylimą ir gerbiamą publiką.

Kartais pagalvoju, kad kai taip sekasi Lietuvoje, kurių galų man važiuoti į užsienį? Visgi bent trumpam reikia.

Paskutiniu metu itin pamėgau programą „Baltas paukštis. Vytautą Kernagį prisimenant...“, tiksliai neskaičiavau, bet bent 70 šios programos koncertų man teko dainuoti Lietuvoje. Iš publikos šypsenų, kartais pasirodančių ašarų, padėkos laiškų supratau, kad su kvartetu „Bass Arco“ pavyko parengti programą, kuri neša džiaugsmą ne tik mums, bet ir žiūrovams. Manau, kai grįšiu, dar ir šimtąjį kartą teks parodyti šią mielą programą Lietuvos publikai, nes planuojame koncertus kai kuriuose miestuose pakartoti.

Jūsų koncertuose ryškiai skamba tautiškumo dvasia, kam skiriate juos dainuodamas?

Negaliu pasakyti, kad kam nors skiriu konkrečius koncertus. Kiekvienas koncertas būna skirtas žmonėms, kurie jo klauso. Galiu ranką pire širdies pridėjęs pasakyti, nei vieno renginio nedainavau atmestinai, niekaip neišmokau savęs taupyti. Kiekvieną kartą stengiuosi atiduoti visą save. Dažnai kolegos, ypač vyresnieji, pataria taupytis, neeikvoti savo emocijų tiek daug, tačiau aš kol kas to dar neišmokau ir nemanau, kad to reikia.

Ar teks operos mylėtojams išvysti jus ateinantį sezoną naujuose vaidmenyse?

Artimiausiu laiku, kai grįšiu į Lietuvą, rudenį Kaune vyks dviejų operų pastatymas G. Rossini „Vedybų sutartis“ ir G. Puccini „Džianis Skikis“, tad tai bus mano artimiausi darbai operos scenoje, tačiau planuose yra ir keletas stambios formos kūrinių, na ir galybė koncertų Lietuvoje ir užsienyje. Turiu ir kitų planų, tačiau dabar apie juos kalbėti viešai – dar per anksti.

Girdėjome gandus, jog ir televizijos žiūrovai šiemet neliks nuskriausti, mėginsite jėgas muzikiniame projekte „Auksinis balsas“?

Sutikau šiemet dalyvauti „Auksiniame balse“, nes patiko laidos formatas bei profesionalumo lygis. Manau, jog iš visų televizijos projektų šis išsiskiria gyva muzika ir tikrumu. Be to, labai įdomu bus pamėginti perteikti įvairius muzikos žanrus – tai tikrai nauja idėja Lietuvos televizijoje. Bandysiu likti ištikimas tam, ką labiausiai mėgstu – lietuviškumui. Kaip pavyks? Pagyvensim, pamatysim. Be to kartais vis pasiilgstu televizijos kamerų ir ne tokio ryškaus grimo (šypsosi).

Nuraminkite jūsų talento gerbėjus, juk Lietuvos nepaliksite?

Sulaukiau pasiūlymų važiuoti dirbti į Vokietiją keletui metų, tačiau esu pasiruošęs atsisakyti, nes man paruošti save išvykimui vien tik dviems mėnesiams yra morališkai labai sunku. Kuo toliau tuo labiau suprantu, kad man skirta dirbti Lietuvai ir Lietuvos scenai. Manau, kad reprezentuoti mūsų kraštą svetur reikės palikti kitiems mano kolegoms, kuriems ne taip sunku palikti namus.

Teko girdėti, kad įrenginėjate namą Kauno priemiestyje, jeigu ne paslaptis, gal jau numatyti ir vaikų kambariai?

Mūsų namelis jau beveik baigtas, dabar darbininkai pluša įrenginėdami kiemą. Su Sigute jau nuo kovo mėnesio ten gyvename ir labai džiaugiamės savo sodyba. Pasistatėme namą tokį, kokio norėjom, o svarbiausia, atokiau nuo miesto. Nepakartojamas jausmas, kada po dienos lėkimo miesto šurmulio, gali grįžti į kaimą, išeiti į terasą, klausytis ežero bangelių, čiulbančių paukščių. Ten ypatingai smagu vasarą. Vaikų kambariai nudažyti šviesiai geltona spalva, nes dar nežinome ko ir kada laukti. Viskam savas laikas (šypsosi).

 

 

Liudas Mikalauskas vasarą leidžia dainuodamas Švedijos operoje

„Chorų karai“
+1