Salomėjos Nėries klausimas: mėgstantys jos eiles žiūri atlaidžiau

Salomėja Neris
Salomėja Neris
  © Archyvas

Lietuvos visuomenei bandant ištrinti sovietinės praeities pėdsakus iš viešo gyvenimo, imta svarstyti, ar dera turėti poetės Salomėjos Nėries vardu pavadintą gimnaziją, kliba ir Juliaus Janonio, Petro Cvirkos paminklų pamatai. Vertindami S. Nėries veiklą, vieni linkę pabrėžti, kad ji aiškiai neišsižadėjo kolaboravimo, kiti atkreipia dėmesį į laikotarpio sudėtingumą, asmenybės jautrumą, tam tikrą naivumą, kuriuo pasinaudojo aplinkiniai.

Kolaboravo ir atgailavo?

„Opus klausimas“, – išgirdusi apie įsiplieskusias diskusijas dėl poetės praeities vertinimo, atsiduso jauna lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, pripažinusi, kad tiek mokykloje, tiek universitete jos biografijos dėmes buvo stengiamasi apeiti.

Mokytojai, dėstytojai pasakodavo apie sudėtingą S. Nėries asmeninę patirtį, charakterio bruožus, svarstė, kad jai galbūt buvo daromas spaudimas. Vis dėlto dauguma jų poetės nei teisino, nei smerkė, labiau gilinosi į jos eiles.

„Dabar, pastararuoju metu, atsirado klaustukų. Ji nebuvo kolaborantė, to niekas nepripažino, šių faktų niekur nėra.

Eilėraštis apie Staliną, saulės parvežimas? Ne jinai viena važiavo, šitą visi irgi puikiai žino, buvo visa delegacija surinkta. Kodėl dabar ją vieną smerkia – kad moteris? Kad silpna? Aišku, ji tikėjo komunizmo idėjomis, pradžioje gal iš naivumo, bet paskui pati pamatė, kokia situacija iš tiesų. Per karą ji pati gyveno Rusijoje, pamatė tuos paprastus žmones ir jų realijas. Reikia skaityti paskutinį jos eilėraščių rinkinį, ten yra atlikta atgaila, poetė labai išgyveno dėl to“, – aplinkybes, į kurias reikėtų atsižvelgti prieš kaltinant, įvertinti siūlė Salomėjos Nėries memorialinio muziejaus Kaune muziejininkė Asta Vileniškytė.

Biografijos nuo kūrybos, anot muziejininkės, neatskirsi – vis dėlto, skaitant paskutinį jos eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“, kai kurie eilėraščiai gali būti laikomi atsiprašymu, savotiškais vidinės būsenos dienoraščiais.

Kai kurie istorikai tikina, kad 1940 metais S. Nėris, kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjungos kariuomenė, aktyviai įsijungė į propagandą ir okupacinio režimo palaikymą. Ji parašė poemą apie Staliną, kartu su delegacija vyko į Maskvą prašyti Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Paskutiniuose jos eilėraščiuose prieš mirtį 1945 galima įžvelgti atgailą, bet viešai savo veiklos ji neišsižadėjo.

„Žmonės pamiršta, kad ji pati dėjo pastangų pagelbėti: buvo pažįstamų, draugų, kurie laikė poetę labai įtakingu asmeniu, ėjo pas ją ir prašė, kad užtartų vienus ar kitus suimtuosius už politines pažiūras, ir ji tikrai darė viską, ką galėjo, yra ir faktas, dokumentas apie išlaisvintą žmogų. Jinai nebuvo visagalė, bet stengėsi padėti.

Nėra žmonių gerų ar blogų, visi mes esame visokie. Poetė buvo imli naujoms idėjoms, mintims, jeigu kas iš draugų, pažįstamų ją užvesdavo ant kelio – aišku, per meilės liniją daug kas ėjo – susidomėdavo, tikėdavo. Nuo mokyklos laikų ji buvo ateitininkė, paskui šatrijietė, vis įtraukdavo ta aplinka, kurioje būdavo. Vėliau marksizmas-leninizmas ir atlikta atgaila – aplinka ją paveikdavo, tai labai žmogiška“, – keletą asmenybės bruožų, formavusių pasaulėžiūrą, paminėjo A. Vileniškytė.

Nusivylė komunistinėmis idėjomis

Tuo laiku buvo daug užsakomosios kūrybos, ne vienas menininkas turėjo savo įsitikinimus pridengti liaupsėmis valdžiai. „Salomėjai kurti eilėraštį buvo labai sudėtinga, ji daug rūkydavo, taisydavo, jai sunkiai žodžiai ateidavo. Paprasčiau buvo rašyti iš širdies, o ši užsakomoji kūryba, kiek galima spręsti iš išlikusių pavyzdžių, reikalavo daug techninio darbo.

Mūsų įsivaizdavimu, poetė buvo labai meniškos sielos, kūryba jai buvo viskas, o politinis visuomeninis gyvenimas kartais likdavo antrame plane – tuo metu turėjo šeimą, buvo mažas sūnus, ji – ką tik pradėjusi gyvenimą Palemone. Aišku, jai rūpėjo žmonės, kad jie skriaudžiami, dėl to susidomėjo komunizmo idėjomis. Buvo jautri, tai ją pastūmėjo palaikyti tas idėjas, bet vėliau pamatė, kad tikroji politika kitokia. Aišku, ir „Trečias frontas“ (avangardistinis kairiosios orientacijos rašytojų sambūris – red. past.) daug įtakos darė, buvo daug jaunų vyrų, kurie sąmoningai įtraukė į savo veiklą, iš pradžių net nieko nesakydami. Psichologiniai žaidimai“, – pasakojo Salomėjos Nėries memorialinio muziejaus darbuotoja.

Moksleiviai mėgsta poetės eiles

Moksleiviams dažnai labiau rūpi poetės kūryba, jos gyvenimo faktai mokyklose pateikiami gana glaustai.

„Gimnazijoje dar nenagrinėjome jos kūrinių, tad mažai apie ją pačią ir žinau. Dešimtoje klasėje istorijos mokytoja gana teigiamai apie ją atsiliepė, kalbėjo, kad Salomėja Nėris tuo metu negalėjo kitaip pasielgti, teisino jos pasirinkimą tapti kolaborante.

„Esu girdėjusi ir neigiamų nuomonių apie šią kūrėją iš draugų, kurie jau nagrinėjo jos kūrybą per literatūros pamokas. Vienos draugės lietuvių kalbos mokytoja, kuri poetės nemėgsta, tačiau stengiasi būti labai taktiška jos kūrybai ir asmeninėms pažiūroms, daugiausia pamokų metu akcentavo, kad S. Nėries moteriškumas ir per didelis noras pasirodyti, būti dėmesio centre, būti gražiai – ji gėrė actą, kad suplonėtų, ir buvo pamišusi dėl aprangos – ir buvo ta priežastis, kurios pastūmėta ji kolaboravo su okupantais“, – apie poetės vertinimus mokyklose pasakojo vilnietė Užupio gimnazijos abiturientė Fausta.

Muzikuojanti, savo grupę įkūrusi mergina mėgsta skambius poetės eilėraščius. Pati jos gyvenimo būdą, požiūrį sako vertinanti neutraliai, nors galbūt labiau sutiktų su tolerantiškesne savo istorijos mokytojos nuomone.

„Salomėjos kūryba man labai patinka, teko bardų knygoje rasti parašytą dainą su jos žodžiais „Alyvos“, taip pat turiu dar vieną mėgstamą dainą su jos žodžiais pavadinimu „Maironiui“, šią dainą labai dažnai dainuoju. Ir tarp mano bendraamžių, maždaug nuo penktos iki aštuntos klasės, ji buvo populiari, kai mokytoja paskirdavo išmokti mintinai kokį eilėraštį, daugiau negu pusė klasės išmokdavo jos eilėraščius.

Nemažai skaitovų konkursų dalyvių deklamuodavo jos eiles. Ir, kiek teko pastebėti tarp savo draugų, Salomėjos kūrybą supranta tie, kurie yra jautresni, linkę kovoti patys su savimi, o kitiems ji per saldi ir per daug liūdna, todėl renkasi Sigitą Gedą ar Marcelijų Martinaitį“, – savo pastebėjimus išsakė dvyliktokė.

Jaunimas, apsilankęs S. Nėries muziejuje, dažnai sunkiai įsivaizduoja tokius poetės likimą keitusius faktus kaip karas, okupacija. Nevienodai jos gyvenimą vertina ir vyresnio amžiaus lankytojai. „Didesnis procentas apsilankiusių mėgsta jos kūrybą, vertina poetę kaip kūrėją, supranta tą laikmetį ir neteisia. Kai kurie, būna, svyruoja, išeina pakeitę nuomonę, nes gandų vaikšto daug, o pamatę faktą, dokumentą, nuotrauką, atsiminimus, ima lyginti. S. Nėris – to laiko neoromantizmo atstovė, vienintelė moteris poetė, jos kaip kūrėjos reikšmės nenuginčysi. Ji spalvinga asmenybė, o politines pažiūras galima vertinti įvairiai“, – sakė muziejininkė A. Vileniškytė.

Salomėjos Nėries klausimas: mėgstantys jos eiles žiūri atlaidžiau

Salomėja Neris