Knygą apie paukščius išleidusi G. Viliūnė: tikiuosi, kad vaikai dažniau pakels akis į dangų

Gina Viliūnė
Gina Viliūnė
  © Organizatoriai
Alfa.lt
2021-04-08 15:39

Skaitytojų mylima istorinių romanų autorė Gina Viliūnė pristato antrąją knygą vaikams „Kur dingo gandras Grantas?“. Šį kartą G. Viliūnė kviečia į Ventės rago ornitologinę stotį, kur prieš išskrisdami žiemoti į šiltuosius kraštus renkasi paukščiai. Pagrindinis knygos veikėjas gandras Grantas sukurtas pagal iš tiesų Ventės rage gyvenusį gandrą Grantą, kuris laiką leisdavo ir Nidoje, čia gyventojai jį vadino Juozu. Knygos iliustracijas kūrė dailininkė Urtė Kraniauskaitė.

Knygos veiksmas vyksta Ventės rage, kur šeimininkauja šarka Pika, paukščių sąskrydžio sekretorė, ji rūpinasi, kad kiekvienas paukštelis būtų sužieduotas – gautų dailų žiedą su užrašu „Lietuva“. Bet prieš leidžiantis į tolimą kelionę paukščiai būtinai turi išgirsti garbės pirmininko ir Lietuvos nacionalinio paukščio gandro Granto iškilmingą kalbą. Visi nekantrauja, tik štai antra diena Granto niekur nematyti. Kur dingo gandras? Šarka su draugais pradeda paieškas. Gal gandras užsibuvo Nidoje? O gal svečiuojasi pas savo bičiulį filosofą garnį Filą? Ar pavyks bičiuliams surasti gandrą ir išgirsti jo ilgai ruoštą kalbą?


Knyga „Kur dingo gandras Grantas?“

Knyga „Kur dingo gandras Grantas?“© Organizatoriai

Kaip ir knygoje „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“, G. Viliūnė ne tik pasakoja paukščių nuotykius, bet ir pateikia įdomių faktų apie sparnuočių pasaulį. Kurie paukščiai laikomi protingiausiais? Kokio dydžio yra jūrinio erelio lizdas? Kuo ypatinga Aukštumalos pelkė? Ką pietums lesa skėtsakalis? Visa tai – naujoje knygoje „Kur dingo gandras Grantas?“, apie kurią kalbamės su autore Gina Viliūne.

– Knyga apie paukščius pasirodo labai laiku, kai pavasarį daugelis kelia galvą į dangų ir laukia sugrįžtančių paukščių. O jūs paukščių pasaulį atradote rašydama knygą ar jis visada buvo šalia?

– Visi laukia sugrįžtančių paukščių ir aš ne išimtis. Juk jie parneša pavasarį. Esu miesto vaikas, todėl ir paukščius pažinojau labiau miestietiškus. Paukščių pasaulis toks įvairus, toks platus, kad net ir parašiusi knygą negaliu sakyti, kad jį visą pažįstu. Pavyzdžiui, zylių Lietuvoje galima sutikti aštuonių rūšių, kirų – septynių rūšių. O kur dar praskrendantys, kartkartėmis užklystantys paukščiai...

Rašydama sužinojau daug įdomių dalykų, bet dar labai daug liko nežinoma. Knygoje aprašiau maždaug 20 rūšių paukščius, o iš viso Lietuvoje skaičiuojama apie 400 sparnuočių rūšių. Todėl tegaliu skaitytojams patarti – kai bus galima, aplankykite Ventės rago ornitologinę stotį, Nemuno deltos regioninį parką. Ten dirbantys žmonės papasakos ir parodys tikrai daug įdomybių.

– Daug dėmesio sulaukė prieš porą metų pasirodžiusi jūsų knyga jauniems skaitytojams apie ruonių nuotykius „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“. Šįkart vėl nenutolstate nuo pajūrio – esate Ventės rage ir kalbate apie paukščius. Kodėl paukščiai?

– Teoriškai galima rašyti apie bet ką, o praktiškai – turi atsirasti kibirkštis, kad degtum tuo, kad būtų pačiai labai įdomu. Taip atsitiko su paukščiais. Užsukom su vyru prieš porą metų į Ventės ragą per patį žiedavimo įkarštį. Pamačiau, kaip vyksta žiedavimas, prisiklausiau ornitologo Vytauto Jusio ir jo žmonos pasakojimų. Paskui Vytautas įdėjo į saują spurdantį švelnų kamuoliuką – ilgauodegę zylę. Atgniaužiau delną, o zylutė įsitaisė ir tupi, dairosi, neskuba skristi. Taip be žodžių su ja pabendravome. Kaip po to neparašyti?

– Paukščių pasaulis labai įvairus, egzistuoja daugybė rūšių su savomis taisyklėmis ir tvarka. Kodėl pagrindiniu knygos veikėju tapo būtent gandras? Jaučiate ypatingas simpatijas šiam paukščiui?

– Dėl knygos veikėjų nekilo jokių abejonių. Iškart žinojau, kad gandras bus pagrindinis veikėjas. Juk jis – mūsų nacionalinis paukštis, toks orus, rimtas. Nesunku įsivaizduoti jį iškilmingai pirmininkaujantį paukščių sąskrydyje. Be to, gandrą visi pažįsta ir gerbia. Nuo senų laikų tebėra tikėjimas, kad gandras sodybai atneša laimę. Bet buvo ir dar vienas sutapimas. Besisvečiuojant Ventės rage, ornitologas V. Jusys papasakojo tikrą istoriją apie gandrą, kelerius metus gyvenusį netoli ornitologinės stoties. Jis neskrisdavo į pietus žiemoti, buvo pripratęs prie žmonių. Ventės rage jį buvo praminę Grantu. Tas pats paukštis dažnai lankydavosi Nidoje. Ten vietiniai gyventojai jį vadino Juozu. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tai buvo ne Juozas, o Juzė. Vytautas pasakojo, kad gandras atsiliepdavo šaukiamas ir nebijodavo prieiti. Šis paukštis ir tapo mano istorijos pagrindiniu herojumi.

– O turite savo mylimiausią paukštį?

– Man patinka visi paukščiai, bet mylimiausiu galėčiau pavadinti šarką. Tai toks įprastas, sėslus lietuviškas paukštis, bet puošnus ir protingas. Be to, ryškus ir lengvai pastebimas. Viena šarka gyvena netoli mano namų. Retkarčiais atskrenda, nutupia ant elektros laido tiesiai priešais mano langą. Mudvi pažiūrim viena į kitą, pakalbinu ją ir diena iškart smagesnė.

– Prieš rašydama daug ruošėtės, rinkote informaciją, turbūt sužinojote ir daug įdomiausių istorijų ir faktų apie paukščius. Kas jus pačią labiausiai nustebino?

– Man pačiai didžiausias atradimas buvo šiltųjų kraštų paukščiai, apsigyvenę Lietuvoje. Pavyzdžiui, didysis baltasis garnys. Gražus, net didingas paukštis. Jo siluetas matomas iš tolo, jį galima pastebėti daug kur Lietuvoje, ypač Nemuno deltoje. Šis šiltųjų kraštų paukštis ne tik apsigyveno Lietuvoje, bet ir lieka čia žiemoti. Viduržiemyje pamačius tokį paukštį vis dar kyla nuostaba. Dar nustebino, kad mūsų parkuose pamažu apsigyvena papūgos. Ornitologai spėja, kad pabėgusios iš narvelių, jos tiesog prisitaiko prie laukinių sąlygų. Knygos dailininkė Urtė pasakojo, kad Klaipėdoje tiesiog gatvėje susidūrė su tokiu neįprastu paukščiu – žalia Kramerio papūga.

Kitas atradimas man pačiai buvo kormoranai. Juos stebėjau plaukdama laivu per Nemuno deltą. Atrodė tikrai grėsmingai – stiprūs, juodi paukščiai, skraidantys grupelėmis, kaip tikri plėšikai. Maniau, bus mano knygos „blogiečiai“. Tačiau kai ėmiau domėtis, paaiškėjo, kad kormoranai kelia pavojų tik žuvims, na, ir žuvų augintojams. Jie lesa išskirtinai tik žuvį ir jokio pavojaus mažiems paukšteliams nekelia. Net ir tas kaltinimas medžių naikinimu, nuplikymu išmatomis, šiek tiek perdėtas. Tiesa, pušys neatlaiko kormoranų „atakų“, tačiau lapuočiams tai nekenkia. Man šiek tiek pagailo tų juodųjų paukščių, kurie šaudomi ir baidomi iš lizdų, stengiantis sumažinti populiaciją. Knygoje bandžiau juos reabilituoti.

– Ruonių istorija jus uždegė puikus specialistas ir jūrų pasaulio mylėtojas Arūnas Grušas, o domėjimąsi paukščių pasauliu, kaip suprantu, sužadino ornitologas Vytautas Jusys?

– Ventės rago ornitologinės stoties vadovas Vytautas Jusys pažįstamas daugeliui. Jis paukščius žieduoja, fotografuoja, tiria, rašo knygas. Galima sakyti – serga paukščiais. Toks entuziazmas užkrečia. Todėl man buvo labai svarbi Vytauto nuomonė, siunčiau jam knygos rankraštį, sulaukiau vertingų pastabų ir dabar galiu pasakyti, kad knygoje vaikams nemeluoju. Taip pat labai pagelbėjo biologas Vitas Stanevičius. Apskritai Lietuvoje daug paukščių mylėtojų, kurie stebi, fotografuoja, dalinasi. Tikiuosi, kad mano knyga irgi prisidės, paskatins vaikus domėtis, dažniau pakelti akis į dangų ar medžio viršūnę.

– Paukščiai knygoje kalbasi ir apie žmones. Štai zylė sako, kad žmonės yra ir paukščių geriausi draugai, ir didžiausi priešai. Žmonių gyvenimas, klimato, pasaulio pokyčiai stipriai keičia ir paukščių gyvenimą.

– Žinoma, gyvenimas keičiasi, tiek žmonių, tiek ir paukščių, tačiau V. Jusys optimistiškai teigia, kad Lietuvoje paukščiams gyventi sąlygos geros. Jų nešaudome, lizdų su kiaušiniais neliečiame. Gal tai lemia iš senelių atėjęs pagarbus požiūris į gamtą, ypač į paukščius. Juk dažną sodybą puošdavo gandralizdis, daržinės stogą – inkilas. Žiemą kone kiekviename kieme siūbuoja lesyklėlės. Ir kiek džiaugsmo vaikams, kai į jų lesyklėlę suskrenda zylutės. Norėtųsi, kad tarp žmonių būtų daugiau paukščių draugų, o ne priešų. Todėl mano knygos apie gandrą Grantą svarbiausia žinia paprasta – pažinkime ir saugokime Lietuvos paukščius.

– Skaitytojai jus puikiai pažįsta kaip istorinių romanų autorę, štai praėjusių metų pabaigoje pasirodė detektyvas apie XVI a. Vilnių „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“, bet antroji knyga vaikams rodo, kad atradote ir kalbą su šia auditorija?

– Myliu visus savo skaitytojus, bet vaikų auditorija ypač šilta ir nuoširdi. Apie ruoniukus vis dar vedu edukacinius užsiėmimus, vaikai domisi, skaito, piešia. Esu sulaukusi keleto ypač mielų atsiliepimų. Tikiuosi, kad ir ši knygelė ras kelią į skaitytojų širdis. Išleidusi ruoniukų istoriją tikėjausi, kad ją skaitę vaikai išsaugos tą pažinties artumą ir užaugę bent jau nepirks ruonio kailio kailinių. Šįkart tikiuosi, kad radę lizdą pagalvos, kaip sunkiai paukšteliai dirba augindami jauniklius, ir apeis lizdą nelietę. Pirmiausia reikia pažinti. Tada atsiras meilė, rūpestis, noras išsaugoti ar bent jau nekenkti.

Knygą apie paukščius išleidusi G. Viliūnė: tikiuosi, kad vaikai dažniau pakels akis į dangų

Gina Viliūnė