Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­ma – du­si­nan­čios kont­rolės kil­po­je

Prof. ha­bil. dr. Vi­li­ja Tar­ga­madzė, VU pro­fe­sorė, švie­ti­mo eks­pertė ir kon­sul­tantė:
Prof. ha­bil. dr. Vi­li­ja Tar­ga­madzė, VU pro­fe­sorė, švie­ti­mo eks­pertė ir kon­sul­tantė:
  © Etaplius
Etaplius.lt
2020-07-19 08:32

„Į švie­timą Lie­tu­vo­je žiū­ri­ma lyg į iš­lai­das, o tu­ri būti žiū­ri­ma kaip į in­ves­ti­ciją į ateitį“, – sa­ko pro­f. ha­bil. dr. Vi­li­ja Tar­ga­madzė, VU pro­fe­sorė, švie­ti­mo eks­pertė ir kon­sul­tantė. Su pro­fe­so­re kal­bamės, kodėl pe­da­go­ginį iš­si­la­vi­nimą tu­rin­tys žmonės ne­be­no­ri dirb­ti mo­ky­to­jais, va­do­vau­ti mo­kyk­loms ir su ko­kiais sun­ku­mais mo­kyk­los dar su­si­durs, jei ne­bus sis­te­mi­nių spren­dimų.

„Yra tik kalbėjimas apie švietimą“

– Šie metai yra paskelbti Mokyklų bendruomenių metais, nes prieš 30 metų prasidėjo šiuolaikinės Lietuvos švietimo sistemos kūrimas. Ar mūsų švietimo sistemą jau galima apibūdinti lyg brandų 30-metį?

– Su amžiaus tarpsniu mūsų švietimo sistemą būtų sudėtinga palyginti, nes kai kas yra kūdikystės užuomazgoje, kai kas – vaikystėje, aikštingoje paauglystėje, kai kas yra brandžiau, tačiau turime ir kuo pasidžiaugti: turime nemenką švietimo darbuotojų potencialą, kurie strategiškai mąsto, yra kompetentingi ir gali dirbti. Paliūdėti turime dėl to, kad švietimas blaškomas nuo rinkimų iki rinkimų, nuo vienos ideologijos prie kitos ir nėra darnios plėtros. Neturime aiškios švietimo vizijos, pavyzdžiui, optimizuojant aukštųjų mokyklų tinklą, ar kas galvojo, kokius dabar turime hibridus universitetus – mokslo ir studijų ar tik studijų ir pan., kokia kolegijų situacija šioje sistemoje, kaip ir kur bus rengiami pedagogai. Pasakoma, kad bus trys pedagogų rengimo centrai, o tada atsiranda įdomios jungtys – LEU ir VDU, Šiauliai jungiasi prie VU ir taps Šiaulių akademija... Dėl tam tikrų interesų, kartais nesupratimo jungimas įgyja ir potencialias, ir galimai pavojingas tendencijas.

Mokytojų rengimas yra labai svarbus. Nesakyčiau, kad mokytojų šiuo metu labai trūksta. Pakankamai yra turinčiųjų diplomus, tačiau mokytojų trūksta mokyklose ir tai yra visiškai kitas dalykas. Vadinasi, reikia žiūrėti, kaip motyvuoti mokytojus ateiti į mokyklas, kad jie profesiškai tobulėtų. Bet darnios sistemos neturime ir atsivėrė didelė spraga. Mokytojų rengimo, perkvalifikavimo ir kvalifikacijos kėlimas sugriautas, palikti tik fragmentiniai dalykai. Turi būti visa sistema, kuri turi būti dermėje su visomis bendrojo ugdymo programomis. Yra rengiamos naujos ugdymo programos ir nėra aišku, kokios bus jų jungtys su mokytojų rengimu. Teoriškai pasakyta, bet praktiškai nežinome, kaip bus panaudojamos didelės valstybės investicijos.

Vis palyginu Lietuvos švietimo sistemą su Estijos, kurioje pažanga yra didesnė. Jie užsibrėžė tikslus ir jų siekia, o pas mus yra tik kalbėjimas apie švietimą kaip prioritetą.

Kodėl mokytojas nenori dirbti mokykloje?

– Lietuvoje trūksta daugiau nei 350 privalomų dalykų mokytojų ir 504 pedagoginės pagalbos specialistų. Ar tik netenkinantis atlygis atgraso nuo pedagoginio darbo?

– Atlyginimas yra svarbu, bet yra svarbus ir mokytojo socialinis statusas, visuomenės požiūris į mokytoją. Apie mokytojus girdime įvairiausių kalbų, kartais šeimose „geras tonas“ apkalbėti mokytojus, mokytojas kritikuojamas dėl prastų vaikų rezultatų. Bet ar tikrai yra aiškiai įvardyti ugdymo rezultatai?

Vieniems ugdymo rezultatai yra tarptautiniai ir (ar) nacionaliniai testai, kitiems – valstybiniai brandos egzaminai, bet yra bendrojo ugdymo programos ir mes turėtume orientuotis į jų įgyvendinimą. Be to, yra patvirtinta Geros mokyklos koncepcija – ten aiškiai nurodyti ugdymo rezultatai: mokinio branda, pasiekimai, pažanga. Ar gali rūpėti tik akademiniai pasiekimai? Jei taip, kam tada tvirtinami dokumentai ir neįgyvendinami?

Ir bendrojo ugdymo programos neturi metodologinio aiškaus pagrindo. Ir labai gaila, kad metodologinio pagrindo kol kas neįžvelgiame ir atnaujinamose programose. Bus dviprasmiška situacija. Mokytojui turi būti aišku, kokiu metodologiniu pagrindu, kodėl ir kaip atnaujinamos programos. Apskritai, mokytoją reikia ne nuolat spausti, o jam padėti.

– Kaip?

– Mokytojas yra labai kontroliuojamas. Mūsų sistema pagrįsta kontrole ir kai žmogus yra kontroliuojamas, jis negali būti visaverčiu kūrėju. Kaip tu atsižvelgsi į mokinio interesus, gebėjimus, patirtį, jeigu esi suvaržytas įvairių norminių dokumentų? Prirašyta visokių rekomendacijų, jų pasipils dar daugiau, iš mokytojo reikalaujama ataskaitų, jos viską užgožia. Ir kas pasakys, kad tai nėra vienas iš stiprių argumentų, kodėl mokytojas nenori dirbti mokykloje?

Turime išsiaiškinti, kodėl mokytojo darbas netampa patrauklus. Mokytojui reikia daugiau laisvės, kūrybos, galimybių pasirinkti ne tik metodus. Turi būti labai aiškūs siekiniai. Jų, pakankamai aiškių, nematau, todėl nepagarbiai vertinti jo veklos rezultatus tokioje situacijoje yra nesąžininga. Yra įvairių mokytojų, vieni dirba kūrybiškiau, kiti ne taip, yra labiau atsidavusių darbui, yra mažiau, vieni profesiškai daugiau tobulėja, kiti mažiau, tačiau darbo reglamentavimas ir popierizmas turi didelį poveikį. O ir neretas mokinio kėlimas iš klasės į klasę su neigiamu net ne vieno dalyko vertinimu ar leidimas laikyti su neigiamu pažymiu brandos egzaminus yra, mano galva, nesusipratimas.

O pagalba mokytojui – rekomendacijos ir seminarai – nėra tikroji pagalba. Tai tik trupinėliai. Mokytojams reikia ir psichologo pagalbos dėl patiriamos įtampos su vaikais, kolegomis, administracija ar dėl kartais keistokų tėvelių reikalavimų. Nepamirškime, kad mokytojas irgi žmogus, turintis savąją gyvenimo patirtį, išgyvenimų, keblumų darbe.

„Įvesti kadencijas buvo didelė klaida“

– Lietuvos švietimo įstaigose trūksta apie 300 direktorių. Kas vadovus atgraso nuo šio darbo?

– Pradėkime nuo to, kad 2015 m. buvo patvirtinta Geros mokyklos koncepcija. Joje nurodoma, kad darbas, siekiniai ir tikslai turi būti grindžiami bendruomenės susitarimu. Bet tam reikia ir laisvės, ir atsakomybės, todėl reikia labai gerai sudėlioti laisvės ir atsakomybės taškus. O ugdymo rezultatas turi būti mokinio branda, pažanga ir pasiekimai. Šiandien svarbiausi tik akademiniai pasiekimai. O kas kalbama apie mokinio brandą, kuri yra įvairiapusė?

Vadovų atsakomybės yra labai didelės, o veiklos galimybės – labai sudėtingos, labai reglamentuotos, sunormintos tiek, kad direktorius negali daug ko daryti. Aš jau nekalbu apie vadovo atlyginimą, kuris labai mažas.

Dar vienas labai svarbus dalykas – direktorius priklausomas nuo miesto ar rajono mero. Liepos 1 d. įsigaliojo dokumentas, kad mokyklos vadovo konkurso komisiją sudaro meras. Jam mokyklos vadovas turi atsiskaityti, meras taria paskutinį žodį, nuo mero metinio įvertinimo priklauso ir vadovo atlyginimas. Mokyklos vadovo priėmimui į darbą ir atleidimui nebereikia savivaldybių tarybos sprendimo. Ar jam užkrautos pareigos yra adekvačios direktoriaus gaunamam atlyginimui? Akivaizdu, kad ne.

Be to, nemažai šalies mokyklų vadovų dirba be pavaduotojų. Vadovo darbas dėl to dar labiau sudėtingėja, ką bekalbėti, kad vadovas turi ne tik ugdomąja, bet ir ūkine mokyklos veikla užsiimti. Direktoriaus veikla įvairiapusė, atlyginimas neadekvatus, o dar ir kadencijos atsirado. Mano supratimu, įvesti kadencijas, neapgalvojus vadovų galimos pamainos, buvo didelė klaida. Tam nebuvo pasirengta, nebuvo apgalvota, kas bus toliau. Atsakomybę reformatoriai turi už tai prisiimti. Juk 5-erių metų kadencijai įdarbintas žmogus negali net paskolos iš banko gauti...

Būtina peržiūrėti mokyklų vadovų algas, įvertinti, už ką jis atsakingas, peržiūrėti laisves, išplėsti jo veiklos galimybes. Atlyginimas turi sietis su mokyklos pažanga. Visokie vertinimai, reitingai kartais smogia kitu lazdos galu. Jie neskatina mokyklos tobulėti. Puikiai suprantame, kad mokyklose mokosi įvairių vaikų, bet reikia vertinti, ar mokykla daro pažangą. Vadovo vertinimo kriterijumi turi būti ir tai, ar jis sugeba dirbti su bendruomene. Žinau mokyklų, kurių vadovai negeba sutarti su bendruomene, tačiau direktorių palaiko meras. Pagalvokite, kas vyksta toje mokykloje, kurioje klimatas nepalankus ugdymui ir ugdymuisi, darbuotojai išsibalansavę, tėveliai nepatenkinti, tačiau vadovas patinka merui?

– Lietuvoje neparuošiami kompetentingi lyderiai?

– Man neramu dėl programos „Lyderių laikas“, kuri vykdoma jau daug metų. Investuojami dideli pinigai, bet švietime mes pasigendame lyderių. Kodėl investuojami pinigai į projektus, kurie neduoda tinkamų rezultatų? Suprantu, kad pasimokyti, pabūti seminaruose nėra blogai, bet jei yra investicija, turi būti ir rezultatai.

Taip pat labai svarbu tai, kad į švietimą Lietuvoje žiūrima lyg į išlaidas. Turi būti žiūrima į švietimą kaip į investiciją į ateitį. Nes tai yra ateities perspektyva.

Pagalba – tai ne kontrolė

– Šiaulių apskrityje yra mokyklų, kurių bendruomenės labai aktyvios, veiklios, bet yra ir tokių, kurių bendruomenių veikla silpna. Nuo ko tai priklauso?

– Visada atsiranda branduolys, nuo žmonių priklauso. Nė vienas mūsų nenorime kažko daryti dėl pliusiuko, norime dalyvauti ten, kur yra prasminga veikla. Jei žmogus mato prasmę, neabejoju, kad jis ateis. Neretai būna veiklų vardan veiklų, vardan atsiskaitymų. Būna perdėtų dalykų. Karantino metu net buvo duodama iš mokyklų vadovų užduočių mokytojams – nustatyti, kokį poveikį turėjo jo skambutis mokiniui. Papildomas dokumentų pildymas ir nemanau, kad kas nors nori tai daryti. Jei norime suburti mokyklos bendruomenę, turime turėti aiškius siekius, apsitarti dėl bendros veiklos, taisyklių ir įprasminti veiklas. Turi būti veiklų įvairovė, kiekvienas veikloje turi jaustis reikšmingas.

– Lietuvoje labai didelė korepetitorių paklausa.

– Todėl, kad jie labai gerai dirba. Jie sugeba pamatyti vaiką, o ne mato tik mokomąją medžiagą. Jie suranda vaiko žinių mokymosi spragas. Žinau kelis itališkus žodžius, bet jei su manimi kalbėsis itališkai, tegalėsiu džiaugtis kalbos skambesiu, nieko nesuprasiu.

Tačiau reikia pabrėžti, kad negalima visos atsakomybės suversti mokytojams už tai, ko jie nepajėgūs padaryti. Mokyklose mokosi Z kartos vaikai ir kai kuriems mokytojams jie gali būti lyg NSO (neatpažinti skraidantys objektai, – aut. past.). Pradinėse klasėse – jau ir „Alfa“ karta... Tad universitetai, Nacionalinė švietimo agentūra, kolegijos turi pergalvoti mokytojų rengimo ir profesinio tobulėjimo programas.

Mokytojams, užuot juos kaltinę, reitingavę ar klijavę etiketes, turime padėti tobulėti, turime padėti mokykloms. Civilizuotose šalyse, jei mokyklos rezultatai prasti, žiūrima, kaip jai pagelbėti. O pas mus kas? Etiketės, nuomonių formavimas, kaltinimai. Tai nepagarbus elgesys. Turi būti supratimas, išsiaiškinimas kliuvinių ir radimas būdų, kaip padėti. Tam yra profesionalių ekspertų ir konsultantų. Bet kas juos rengia? Lietuvoje ir švietimo pagalbos specialistų labai trūksta.

Nepamirškime, kad visos mokyklos jau labai greitai privalės priimti specialiųjų poreikių vaikus. Ar mes pakankamai turime pagalbos specialistų, ar mūsų mokytojai pasirengę? Ar mokyklose yra pakankamai mokytojų padėjėjų? Žinau atvejų, kai klasėse yra specialiųjų poreikių vaikų ir kyla stresinių situacijų, mokytojas nesusitvarko su klase. Tam reikia mokytojų padėjėjų. Reikia galvoti apie pagalbą mokytojams, mokyklai. Įsivaizduokite, į kokią situacija bus įstumtas mokytojas.

Švietimo ministerija turi pagalvoti apie tai, kas yra tarnystė, o ne paversti mokytojus jų sprendimų įkaitais. Jei užimi kažkokias pareigas, ne tau žmonės turi tarnauti, o tu turi tarnauti mokytojams, mokykloms. Nuo kontrolės turi būti pereinama prie konsultavimo, ekspertavimo ir pagalbos. Reikia keisti švietimo administravimo sistemą. Pagalba turi būti ne kontrolė, o pasitikėjimu grįsta pagalba.

Oksana Laurutytė