VU rektorius R. Petrauskas: per šią krizę mokslo reikšmė tik sustiprėjo

Rimvydas Petrauskas. Edgaras Kurauskas
Rimvydas Petrauskas. Edgaras Kurauskas
  © Organizatoriai

Vilniaus universiteto (VU) buvimas tarp 500 geriausių universitetų pasaulyje, atsižvelgiant į tokį finansavimą, yra ne kas kita, o stebuklas, sako naujasis VU rektorius Rimvydas Petrauskas. Su IQ apžvalgininke Kotryna Tamkute jis kalbėjosi apie tai, kodėl nereikėtų bijoti žodžio „elitas“ ir kokią vietą šiandienėje visuomenėje užima universitetas.

– Praėjusiais metais VU protestavo – mokslo bendruomenė apie aukštojo mokslo nuvertinimą kalbėjo į kairę ir į dešinę dalydama diplomus. Ką tai sakė apie vienos seniausių mokslo įstaigų Lietuvoje padėtį ir kaip ji keičiasi?

– Šiuo metu Lietuvoje ir visame pasaulyje yra tokia ekstraordinari situacija, kuriai tikrai niekas nei universitete, nei visuomenėje, nei valstybėje nebuvo pasirengęs. Mums dabar labai svarbu, kad sau, taip pat visuomenei pademonstruotume universiteto kaip solidarios ir integralios bendruomenės pavyzdį.

Krizė, viena vertus, visuomet yra tam tikra galimybė pradėti tai, kam anksčiau neužtekdavo laiko ar ryžto, tai, kas iki šiol skambėdavo kaip gražūs retoriniai žodžiai. Vienas pavyzdžių – jau šiandien universitete veikiantis analitikos centras. Jame siekiame padėti Vyriausybei priimti mokslinėmis žiniomis paremtus sprendimus. Tai reiškia, kad gyvenimas mus privertė prisiimti daugiau atsakomybės už tai, kas vyksta aplink mus, įsitraukti į sprendimų paiešką ir įgyvendinti tai, apie ką ilgai kalbėjome, ką siūlėme, bet ko vis nepadarydavome.

Šiuo atveju ta trečioji universiteto misija, apie kurią dažnai kalbame, – universitetas kaip reikšminga valstybės ir visuomenės dalis, ugdantis aktyvius ir atsakingus piliečius, visuomenės lyderius, – šiandien konkretizuojasi. Tai, aišku, tik dar labiau sustiprina mano pasitikėjimą kertiniu programiniu principu: universiteto kaip bendruomenės, – tai apima vidaus situaciją, mokslą ir studijas, – ryšys su universiteto atsakomybe visuomenei ir valstybei.

Šiandien tapo tik dar aiškiau, kad mes iš tiesų galime ir turime imtis lyderystės tiek akademinėse, tiek visuomeninėse diskusijose. Tam turime atrasti geriausias komunikacines formas. Mes visuomet bendraujame su trejopa auditorija: pirminiai klausytojai, žinoma, yra studentai, kita auditorija – tarptautinis mokslas ir akademinis pasaulis, trečioji – visuomenė. Sakyčiau, kad šiomis dienomis pastaroji grandis išryškėjo kaip aktualiausia, kaip neužimta smegenų centro, kitaip tariant – idėjų kalvės, vieta, ir universitetas gali ir turėtų į ją pretenduoti.

Grįžtant prie klausimo, visų pirma dažnai trūksta ir paties universiteto lyderystės. Jis pats turi labiau atsiverti visuomenei ir valstybei, nelaukti paklausimų, galbūt dažnai pats pateikti pasiūlymų ir sprendimų. Tačiau istoriškai taip susiklostė, kad universitetai Europoje, išskyrus keletą fundacinių aukštojo mokslo įstaigų, vis dėlto buvo finansuojami viešaisiais pinigais. Taip buvo nuo pat universitetų atsiradimo. Valdovai, popiežiai steigė Europoje universitetus, žinoma, ne vien tam, kad tiesiog paremtų studijas ir mokslą. Už paramą jie norėjo konkrečių dalykų: patarimų, patarėjų, kanceliarijos darbuotojų. Už tai jie buvo pasirengę skirti pinigus ir atsisakyti išorinio universiteto administravimo, palikti teisę jam pačiam spręsti savo reikalus.

Kažkuriuo atžvilgiu tai nepasikeitė. Mes esame ir liksime priklausomi nuo viešojo finansavimo. Tik klausimas, kaip mes kaip valstybė tuos pinigus skirstome ir į kokius finansus mes kaip universitetas pretenduojame. Žvelgiant iš europinės perspektyvos, mūsų padėtis gana prasta. Lietuvoje tiek aukštasis mokslas, tiek mokslas bendrąja prasme yra labai menkai finansuojamas ir gerokai atsilieka nuo europinio vidurkio. VU biudžetas kiekvienais metais yra 70–80 mln. eurų, dalį pajamų universitetas susirenka pats. Bet ši suma du kartus mažesnė nei ta, kuria disponuoja Tartu universitetas Estijoje.

Turint galvoje tokią situaciją, būtų galima daryti išvadą, kad mūsų studijos ir mokslas yra palyginti itin aukšto lygio. Reitingais nereikėtų tikėti aklai, jie nėra geriausias padėties atspindys. Kita vertus, VU buvimas tarp 500 geriausių universitetų pasaulyje, atsižvelgiant į turimą finansavimą, yra ne kas kita, o stebuklas.

Galiu drąsiai pasakyti, kad iš valstybės tikimės ne ko kito, o įsipareigojimo skirti adekvatų ir stabilų finansavimą, atsižvelgiant į mokslo ir studijų kokybę. Mes, jei jau esame finansuojami iš viešųjų pinigų, esame pasirengę mainais duoti įtikinamą kasmetę savo mokslo rezultatų ataskaitą. Iš tiesų esame pasirengę nuolat kalbėtis, aiškinti, pasakoti, kam viso to reikia. Manau, kad per šią krizę mokslo reikšmė tik sustiprėjo. Užtenka bendrovės „Thermo Fisher Scientific Baltics“ pavyzdžio – jei neturėtume tokio lygio biotechnologijų, biochemijos mokslo Lietuvoje, neturėtume ir dalies koronavirusui nustatyti reikalingų reagentų tiekimo.

– Šiandien kaip niekada svarbu, kad mokslininkų bendruomenė kalbėtų argumentų kalba ir būtų išgirsta. Jūs minėjote, jog viena svarbiausių universiteto bendruomenių yra visuomenė. Ką daryti, kad ji tuos argumentus išgirstų?

– Tai tikrai geras klausimas. Juk mokslininkai, natūralu, yra įpratę kalbėtis su studentais ir kolegomis. Manau, kad reikėtų pradėti nuo paskatinimo. Reikia suprasti, jog mokslininkai kaip ir kiti žmonės turi ribotą savo gyvenimo ir darbo laiką, kita vertus, jie turi žinoti, kad tas jų kalbėjimas yra reikalingas, kad kalbėti apsimoka.

Todėl universitete pirmiausia turime, pavadinkime biurokratiškai, rezultatų apskaitą taip sutvarkyti, kad aktyvus mokslininkų dalyvavimas visuomeninėje diskusijoje būtų adekvačiai įvertintas. Tai būtų pirmas rimtas žingsnis. Toliau turime rasti komunikacijos partnerių, visų pirma žiniasklaidoje, patariančių, kokiais būdais mums kalbėti visuomenei. Universitetas, aišku, yra pakankamai stiprus ir pats atrasti, sugalvoti komunikacijos priemonių ir būdų, bet vis dėlto natūralu, kad jų reikia kuo daugiau, jie turi būti kuo įvairesni. Šioje srityje dar tikrai turime ką nuveikti.

Šiandienos krizinė situacija rodo, kad visuomenei reikia tokio įvairiais kanalais skleidžiamo kalbėjimo.

Labai sustiprėjo ir įsitikinimas, kad reikia tarpdalykinio aiškinimo. Vėlgi tai, kas anksčiau lyg ir likdavo kaip retorika, dabar mokslo bendradarbiavimo, tarpdalykiškumo poreikis labai aiškiai konkretizuojasi. Globalių, sudėtingų pasaulio problemų atskiri mokslai jau niekada nebespręs, visa tai gali daryti tik darniai veikdami. Pažiūrėkime, kas dabar daugiausia kalba, komentuoja, kas realiai prisideda prie problemų sprendimo: tai visų pirma medikai, ne tik savo, sakyčiau, herojiškais veiksmais, bet ir analize, tyrimais, taip pat biochemikai, biotechnologai, fizikai, biomedicinos, ekonometrijos mokslų atstovai, svarbų įnašą turi sociologai, psichologai, humanitarai. Net ir istorikai, ieškodami pavyzdžių, kaip anksčiau visuomenės tvarkydavosi su tokio pobūdžio krizėmis, kas būdavo joms pasibaigus. Juk čia tikrai ne pirma ir ne paskutinė tokio masto problema žmonijos istorijoje. Tai taip pat suteikia tam tikro pasitikėjimo.

Žodžiu, iš visų mokslų perspektyvų mes galime šią konkrečią, šiuo atveju visuomeninę problemą analizuoti ir gauti rezultatus, vėliau, be abejonės, galvoti, kokia forma savo žinias populiariai, aiškiai, suprantamai pateikti visuomenei.

– Užsiminėte apie tarpdalykiškumo poreikį mokslo pasaulyje. Ar vis dar aktualus mokslų skirstymas į humanitarinius, socialinius, fizinius, gamtos ir kitus? Kaip pasiekti universalumą?

– Toks skirstymas vis dėlto yra teisingas, nes egzistuoja atskiri mokslininkai, atskiros disciplinos sąlygos, metodologijos, verta nepamiršti ir skirtingų publikavimo kultūrų – vienaip mokslinius rezultatus spausdina fizikai ir gyvybės mokslų atstovai, visai kitaip – socialinių ar humanitarinių. Skirtingos ir auditorijos: humanitariniuose moksluose vis dar itin svarbus lituanistinis aspektas, o tiksliuosiuose moksluose straipsniai jau beveik niekada nėra publikuojami lietuvių kalba. Tas skirstymas yra svarbus ir reikalingas, žinoma, mes turime mokėti atpažinti aktualiausias mums patiems mokslo sritis lygiai taip pat, kaip ir stiprinti tas sritis, kurios išlaikė senąsias tradicijas. Šalia to turime skatinti dalykinį bendradarbiavimą, tarpdalykiškumą. Ateityje tai taps tik svarbiau.

Vienas, mano nuomone, geriausių pavyzdžių, kurį atsinešiau iš savo darbo Istorijos fakultete, yra bioarcheologijos mokslo atsiradimas. Būtent jis leido archeologijos srityje pasiekti proveržį, išplėsti klausimų, į kuriuos šiandien galime rasti atsakymus, spektrą. Juk kiek daug papildomų žinių, padedami naujų metodų, galime pasakyti apie žemėje aptiktus radinius. Tokių pavyzdžių įvairiose disciplinose galime rasti vis daugiau.

– Tik išrinktas naujuoju VU rektoriumi sakėte bandysiąs susitikti su aukščiausiais šalies pareigūnais. Ar pavyko tai padaryti? Kokį įspūdį tai paliko?

– Taip, iki karantino dar spėjau susitikti su prezidentu Gitanu Nausėda, ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu, Vilniaus miesto meru Remigijumi Šimašiumi. Dabar dar smarkiai per anksti ką nors pasakyti apie susitikimų rezultatus, bet juos vertinu tikrai labai pozityviai. Vien dėl to, kad jie taip greitai įvyko, kad juos pasisekė suorganizuoti. Tai jau savaime parodė šių politikų požiūrį į mokslą, studijas ir konkrečiai VU. Tai man suteikė pasitikėjimo, kad dialogas įmanomas.

Kita vertus, nežinau, ar būčiau ėmęsis šių pareigų, jei negalvočiau, jog argumentuota kalba sugebėsime įtikinti politikus, kad mums gali pavykti rasti bendrus sprendimus dėl to, ką Lietuvoje galime pakeisti. Tie išskirtiniai mokslo laimėjimai, kuriais didžiuojamės ne tik universiteto, bet ir valstybės mastu, reikalauja tvaraus ir nuolatinio darbo. Jis neabejotinai turi būti paremtas tvariu finansavimu. Jei turime mokyklas, privalome jas apsaugoti. Mums turi būti svarbu, kad geriausi absolventai neišvyktų į užsienį vos baigę mokyklą, mums reikia norėti, kad geriausi studentai liktų mūsų mokslininkų grupėse toliau dirbti. Niekas neprieštarauja tarptautiniam mokslo judėjimui, bet mums labai svarbu Lietuvoje turėti stiprias mokslininkų grupes. Tačiau tai – ne tik mokslo lygio, bet ir finansavimo klausimas. Europoje visada buvo ir, manau, išliks konsensusas, kad mokslo, švietimo finansavimas yra vieni esminių rodiklių, kurie rodo valstybių pažangos siekį.


– Ar sutiktumėte su mintimi, kad nuo to, kokią visuomenę norime sukurti, priklauso mūsų švietimo sistema? Kas visgi jums atrodo svarbiau – kiekybė ar kokybė?

– Šis klausimas reikalauja sociologinės filosofinės refleksijos. Akivaizdu, kad demokratinėje visuomenėje galima susitarti dėl vieno: visi turi turėti lygias startines galimybes. Jos, tiesa, prasideda ankstyvame amžiuje, vaikams einant į darželį, mokyklą. Aukštasis mokslas Lietuvoje nėra privalomas, mes neturime visi be išimties įgyti universiteto diplomo, todėl iki galo labai sunku pritaikyti šią koncepciją.

Tačiau nemanau, kad Europos universitetų ateitis yra supermasinis universitetas, kad reikia siekti, jog kuo didesnė dalis abiturientų studijuotų aukštosiose mokyklose. Tai tikrai nebūtina. Yra įvairių kitų pomokyklinio lavinimo formų. Universitetas, mano nuomone, vis dėlto turi ugdyti politinį, kultūrinį, socialinį šalies elitą. Nebijau šito žodžio, tai tikrai nėra koks nors nedemokratiškas dalykas. Visuomenė yra labai sudėtinga, ir kuo toliau, tuo labiau ji diferencijuojasi.

Universitetas turi auginti gerus savo sričių specialistus. Visgi kartu jo pareiga yra ugdyti kritiškai mąstantį, sprendimus galintį priimti, – vėlgi nesibaiminu to žodžio, – biurokratinį elitą. Iš tiesų juk labai svarbu, kokie žmonės mus administruoja. Tai akivaizdu nuo senų laikų, senovės valdovams buvo aišku, kad reikia ugdyti administratorių, politikų kartą, kuri gebėtų mąstyti į priekį ir turėtų kritiškos savirefleksijos. To reikia tam, kad būtų kam spręsti sudėtingas pasaulio problemas.

Tiesiogiai administratorių universitetas neugdo. Ir tikrai nėra svarbu, kokias studijų programas tie žmonės baigia. Priešingai, labai gerai, kad valstybės įstaigose maišosi žmonės, baigę įvairių disciplinų mokslus. Svarbiausia, kad jiems būtų įskiepytas pamatinis dalykas – kritinis mąstymas ir noras ieškoti, rasti žinių ir ryžtas jomis dalytis. Tai, kad universitetas perteikia žinojimą, greičiau yra metafora. Neįmanoma perteikti viso žinojimo. Universitetas turi ugdyti tai, ką aš vadinu baziniu instinktu, – norą siekti žinių. Be abejo, asmuo turi žinoti ir kaip tai padaryti. Manau, kad, jei tokį elitą ugdome, iš tiesų prisidedame prie šalies ir pasaulio gerovės.

– Vienas jūsų mokslinių interesų yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė ir socialinė istorija. Kaip manote, kokių patarimų šiandienos politiniam elitui galėtų duoti senovės Lietuvos valdovai?

– Atsakyčiau pratęsdamas prieš tai buvusio klausimo mintį. Visuomet stipriausi buvo tie valdovai, kurie aplink save turėjo labiausiai išsilavinusius patarėjus. Jie paprastai būdavo dviejų lygių: didikai, tai politinio pasitikėjimo patarėjai, ir kanceliarijos darbuotojai, raštininkai. Pastarųjų reikšmė, bėgant metams, tik augo. Šie žmonės sugalvodavo reformų šalies viduje projektus, argumentus įvairiose diskusijose tarptautiniu mastu.

Antras dalykas – stipriausi valdovai nebūtinai patys buvo išsilavinę. Kaip žinome, Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas ir Jogaila nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Bet jie vis dėlto turėjo plačiausią situacijos matymą šalies viduje ir tarptautinėje arenoje. Lemiamu momentu jie nebijodavo priimti sprendimų.

Pavyzdžiui, Jogaila. Jis pasirinko kovoti. Net ir tada, kai jo startinės pozicijos buvo itin sudėtingos. Jogaila kaip pagonių valdovas sugebėjo įsilieti į europinių dinastijų kovą dėl Lenkijos karalienės Jadvygos rankos ir tuo pat metu dėl Lenkijos karūnos. Ir tą kovą jis laimėjo. Vytautas taip pat yra vienas plačiausiai mąsčiusių Lietuvos politikų. Per labai trumpą laiką ką tik pakrikštytą Lietuvą Vytautui pavyko paversti labai aktyvia to meto tarptautinio Europos politinio žaidimo dalyve.

– Kokią matote VU rektoriaus poziciją visuomeniniame gyvenime?

– Jei turime tokį ambicingą tikslą ugdyti šalies elitą, natūralu, kad universiteto rektorius turi būti asmuo, kuris tikrai aktyviai dalyvauja visuomeninėje diskusijoje ne vien tik apie su švietimu ir mokslu susijusias problemas. Nesu tikras, ar pavyks, bet manau, kad rektorius turėtų rasti formą, kaip reguliariai dalyvauti pokalbyje dėl šalies padėties. Manau, siūlysiu premjerui susitikti kas mėnesį ir kartu apsvarstyti, kaip universitetas gali prisidėti prie svarbių šalies problemų sprendimo.

Kita vertus, rektorius visuomenėje tikrai gali būti matomas. Universitete gimsta labai daug dalykų, jie gali būti surenkami, apmąstomi ir perteikti kaip universitete gimusi politinė, visuomeninė ar akademinė pozicija. Šiuo atveju tikrai sutinku, kad VU rektorius gali būti tarp svarbiausių valstybės veikėjų.

Universiteto bendruomenės lyderystė paremta konsensuso paieškomis. Pas mus yra labai daug protingų žmonių, turinčių atskiras nuomones. Integracinis rektoriaus vaidmuo prasideda nuo tikslo tuos skirtumus paversti vienijančiu pranašumu. Žiniomis dalijasi ir patys mokslininkai, tačiau rektorius, mano nuomone, turi būti pajėgus apibendrinti, sintezuoti universitete gimstančias idėjas ir jomis dalytis tiek politiniu, tiek visuomeniniu lygiu.

– Koks, jūsų nuomone, pasaulis bus po krizės, kurią sukėlė koronaviruso protrūkis?

– Visų pirma, norėčiau pasakyti, kad pasaulis tikrai bus. Per įvairias krizes nuolat pasigirsta teiginių, kad nuo šiol pasaulis bus kitoks. Galbūt tai natūrali žmogaus reakcija – jis pranašauja, kad nuo šiol viskas bus kitaip, kad ES nebeliks, ir panašiai. Bet norėčiau gana atsakingai pasakyti, kad grįšime į įprastą pasaulį, kad greičiausiai turėsime tas pačias institucijas, ir, tiesą pasakius, labai smarkiai jos gal net nepasikeis.

Galbūt bus išmoktos tam tikros krizės pamokos. Manau, kad labai svarbu techniškai pasižiūrėti, pavyzdžiui, ko pritrūko. Žvelgiant į ES, didelė pamoka yra solidarumo stoka. Italijos prašymas padėti per pirmą krizės bangą buvo tiesiog šaltai ignoruotas.

Iš istorinės perspektyvos galima pasakyti – tai svarbu visur: ir Europoje, ir pasaulyje, ir Lietuvoje, ir universitete, kad krizės pabaiga visuomet yra tam tikra galimybė ryžtis tam, kam iki šiol pritrūkdavo laiko. Kitaip tariant, naujiems žingsniams. Kuria kryptimi, dar turėsime nuspręsti. Bet istorija moko, kad krizė yra labai palankus metas, juk tai – ne tik nelaimė, ne tik tam tikras laikinas galimybių susiaurinimas. Įveikus krizę, atsiranda naujų galimybių. Labai svarbu jomis tinkamai pasinaudoti: padaryti išvadas ir pasimokyti iš klaidų.


R. Petrauskas

  • Gimė 1972 m. Vilniuje
  • 1990 m. baigė Vilniaus 44-ąją vidurinę mokyklą. 1990 m. įstojo į VU.
  • Nuo 1995 m. stažavosi Bazelio, Berlyno, Greifsvaldo ir Krokuvos universitetuose, Vokietijos istorijos institute Varšuvoje, Herderio institute Marburge.
  • 1997 m. baigė VU, įgijo istorijos bakalauro ir magistro laipsnius. 2001 m. VU apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje–XV a.: sudėtis – struktūra – valdžia“.
  • Nuo 2001 m. VU Istorijos fakulteto lektorius, nuo 2005 m. – docentas, nuo 2010 m. – profesorius. Nuo 2007 m. – Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros vedėjas. Nuo 2012 m. – VU Istorijos fakulteto dekanas.
  • 2017 m. tapo Lietuvos mokslo tarybos valdybos nariu, 2018–2019 m. jai pirmininkavo.
  • 2018 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
  • 2019 m. įvertintas Lietuvos mokslo premija.
  • 2020 m. balandžio 1 d. pradėjo eiti VU rektoriaus pareigas.
  • Lietuvos mokslo akademijos tikrasis narys, taip pat Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidentas.
  • Tyrinėjimų kryptys: XIII–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė ir socialinė istorija, viduramžių recepcija moderniojoje visuomenėje.
  • Monografijų ir knygų vienas sudarytojų ir bendraautoris, mokslinių žurnalų redakcinių kolegijų narys.