Už turko ištekėjusi jonavietė: dėl atimtų vaikų dažniausiai kaltos pačios moterys

Jonavietė Gerda Özlü, su kurdu Kemaliu sukūrusi šeimą, mano, kad dėl darnos reikia pasistengti.
Jonavietė Gerda Özlü, su kurdu Kemaliu sukūrusi šeimą, mano, kad dėl darnos reikia pasistengti.
  © Asmeninis albumas
Jonavos žinios
2019-07-21 13:04

Kai kalbama apie lietuvaites, ištekėjusias už musulmonų, ko gero, ne vienam prieš akis išnyra istorijos apie paklusti vyrams verčiamas moteris, dramatiškas skyrybas, iš motinų atimtus ir į svetimas šalis išvežtus vaikus. Tačiau kartu su turku šeimą sukūrusi jonavietė Gerda Özlü (27) tikina, kad nereikėtų vadovautis stereotipais – jos žodžiais tariant, ne visi musulmonai yra vienodi, o moteris, norinti turėti darnią šeimą, turi mokėti elgtis su savo vyru.

Plačiau apie tai – interviu su G. Özlü.

– Papasakokite šiek tiek apie save.

– Esu dviejų vaikų mama. Turiu 4 metų sūnų ir 2 metų dukrytę. Prieš septynerius metus apsigyvenau Šveicarijoje. Čia ir likau. Dabar su vyru turime mėgstamus darbus. Aš dirbu ligoninės kraujo laboratorijoje bei esu „Hotel Zürich Ibis Gubernante“ grupės vadovė.

– Baigėte Jonavos Senamiesčio gimnaziją. Kur jus gyvenimas nuvedė po mokyklos?

– Kai buvau 10-oje ar 11-oje klasėje, įkūriau modelių agentūrą „Modelvita“. Sekėsi puikiai, bet tuomet buvo madinga baigti universitetą, tad tėvai paskatino stoti mokytis. Persikėliau gyventi į Vilnių. Įstojau į Mykolo Romerio universitetą ir ten mokiausi organizacijų vadybos. 

Pamenu, pirmose paskaitose buvome kartu su Justinu Jankevičiumi, kuris dabar yra garsus televizijos laidų vedėjas. Kartu vėluodavome į paskaitas... Tiesą sakant, buvau vos keliose iš jų. Man nesisekė mokytis ir vieną dieną pamačiau skelbimą, kad Vilniaus centre nuomojamos patalpos. Aš jas išsinuomojau ir atidariau naktinį klubą su sūkurine vonia. Ką jūs manot? Man pavyko... Man pavykdavo viskas, ką aš darydavau. Pradėjau Vilniuje lankyti direktorių mokymų kursus, įkūriau UAB „Požeminis pasaulis“. Taip jau išėjo, kad mokiausi visai kitokių dalykų, nei buvau suplanavusi... 

Vėliau klubui reikėjo vis didesnių investicijų, kurių tuomet neturėjau. Teko jį uždaryti. Pasikalbėjau su šeima ir nusprendžiau emigruoti. Mano teta gyveno Vokietijoje, ji man padėjo atvykti į šią šalį. 

Vieną dieną internete skaičiau skelbimus ir vėl pamačiau nuomojamas patalpas, tačiau šįkart – Šveicarijoje. Apie Šveicariją žinojau labai mažai, tačiau jau po metų vietiniai laikraščiai rašė apie mano įkurtą klubą „Gia Cocktail lounge“. Mano svajonių kokteilis tapo elitiniu St. Galleno mieste. Šis verslas truko apie dvejus metus.

– Šiandien jūs puoselėjate su kitataučiu sukurtą šeimą. Kas nutiko, kad Šveicarijoje apsigyvenusi lietuvaitė ištekėjo už turko?

– Aš visada norėjau, kad mano vyras būtų ne lietuvis. Tamsaus gymio vyrai man visada buvo patrauklesni nei blondinai. Mes susipažinome Ciuricho mieste. Pamenu, buvo rytas, aš sėdžiu garsiame turkų pusryčių restorane... Net pagalvoti negalėjau, kad tądien sutiksiu būsimą vyrą. Tačiau Kemalis (Gerdos sutuoktinis – aut. past.) vis nužiūrėdavo mane ir akivaizdžiai laukė, kol baigsiu valgyti, o tada padėjo perstatyti automobilį – buvau jį palikusi draudžiamoje vietoje. Kemalis pasirūpino, jog negaučiau baudos (šypsosi). 


Gatvės paradas Ciuriche

Gatvės paradas Ciuriche© Organizatoriai

Beje, aš esu drąsi, pasitikinti savimi, ir jeigu kas užkalbindavo, mielai kalbėdavau ir šypsodavausi, tačiau niekada nebuvau naivi. Juk tik vėliau gali suprasti, kokie yra tikrieji vyro ketinimai.

– Ne paslaptis, kad Turkija – valstybė, kurios kultūra gerokai skiriasi nuo mūsiškės. Ar neturėjote jokių baimių, kai sutikote tekėti už turko?

– Kemalis – Turkijos kurdas. Ne kartą savęs klausiau, ar šis žmogus tikrai bus mano vyras. Viskas vyko taip greitai, jog pati nesupratau, kaip mūsų šeimą papildė du vaikai. 

Pradžioje klausiau savęs, ar visa tai nėra trumpalaikis žaidimas, ar manęs nepaliks, ar verta keisti viską, kas mane supo iki šių santykių. Klausimų buvo daug, baimės – jokios. Žinoma, Turkijos kultūra tikrai kitokia nei Lietuvos. Jei reikėtų gyventi su turku, kuris visą gyvenimą praleido Turkijoje, neabejoju, kad būtų labai sunku. 

Mano vyras augo Šveicarijoje. Jei turkas yra augęs Europoje, tada vystosi europietiški santykiai – gyveni su žmonių srove, kuri gyvena aplink tave, ir nesivadovauji senomis, ribojančiomis pažiūromis. 

Beje, visko reikia mokytis. Reikia mokėti išlaikyti vyrą, pažinti jo šeimą ir viską perimti į savo rankas. Tada gyvenimas – paprastas. Anksčiau aš buvau stebėtoja, dabar esu vykdytoja.

– Turkijoje – daug musulmonų. Ar jūsų vyro šeima išpažįsta islamą?

– Turkijoje yra visokių musulmonų... Mano vyro šeima – paprasta. Yra tam tikri nusistatymai ar, kaip sakoma, Korano taisyklių laikymasis, bet vyro šeimos nariai, kurie gyvena Šveicarijoje, – laisvesni žmonės. 

Liepiau visoms užsivilkti ilgas pižamas, nes mano vyrui nepatiktų 3–5 blondinės, mūvinčios kelnaites, sulindusias į užpakaliukus.
– Gerda Özlü

Tie vyro artimieji, kurie gyvena Turkijoje, – senesnių pažiūrų. Pavyzdžiui, kai nuvažiuoju jų aplankyti į uždaresnį miestelį, visada vyresnio amžiaus žmonėms bučiuoju ranką, rengiuosi neprovokuojančiai. Jiems labai patinka matyti kitataučius, kurie priklauso jų šeimai. Jie labai tai gerbia. 

Turkams nesvarbu, kokį tikėjimą išpažįsta žmogus, svarbiausia, kaip jis elgiasi. Jie kitus perpranta iš akių ir jaučia žmonių ketinimus. 

Mano nuomonė apie musulmonus – labai gera. Neigiamos kalbos apie juos – politinis reikalas, kurio net nenoriu komentuoti.

– Vis tik ir pačiai, ko gero, teko išgirsti įvairių pasakojimų apie musulmoniškose šeimose užguitas moteris, lietuves, kurių vyrai po skyrybų išsivežė vaikus. Ką apie tai manote?

– Daug skaitau apie tai, kas vyksta Lietuvoje, žiūriu laidas. Pastebiu, kad ši tema yra aptarta daugybę kartų. Atvirai pasakius, manau, kad moterys, kurių vaikus atėmė vyrai musulmonai, yra pačios kaltos. Neabejoju, kad tose istorijose yra 90 procentų moterų kaltės. 

Aš esu dažnas svečias Turkijoje. Turkai nori tik vieno – darnios šeimos. Svarbiausia, kad moteris nebūtų pagunda gatvėje. 

Ne kartą skaičiau apie išvežamus vaikus. Kodėl taip atsitinka? Turkai niekada neleis, kad jų vaikui būtų pristatytas kitas vyras. Jiems tėtis yra tik vienas, o vaikai – viskas. Ir visai nesvarbu, ar kalbame apie gyvenimą Turkijoje, ar kitoje šalyje. 

Mano vyras nesuprastų, jei aš bendraučiau su savo buvusiuoju, sveikinčiausi su juo ir pan. O kaip elgiasi lietuvės? Jos dar ir kartoja: „Ką, aš negaliu susirasti kito?“

Tikrai nesiūlau žaisti su kitos tautybės vyrais, ką jau kalbėti apie karšto kraujo turkus... 

 Aš nebendrauju nė su vienu vyriškos lyties atstovu, kurio nepažinotų mano vyras. Jam tai nepatiktų ir aš suprantu jį. 

Manau, kad reikia skirti savo laiką vaikams, o ne šnekučiuotis interneto svetainėse su draugais, draugėmis. Dėl to, matyt, išlaikau savo vyrą šalia savęs ir apsaugau vaikus nuo išvežimo. Tikrai žinau, kad jei išduočiau sutuoktinį, jis viską padarytų, jog vaikai liktų pas jį. Tad neprovokuoju jo. Gyvenu šeiminį gyvenimą. Juk kažkada reikia apsispręsti, ko apskritai nori...


Turkija

Turkija© Organizatoriai

– Ar teko susidurti su turkiškomis tradicijomis, kurios nustebino?

– Visų pirma, mane nustebino pats vestuvių planavimas – susėdo 30–40 šeimos narių, visi įbedė akis į mus ir klausinėjo, ar mes tikrai norime kurti šeimą. Jie kartojo, kad viską turime gerai apgalvoti. Tą dieną man tikrai buvo baisu, bet viskas – tik į gera.

Pamenu, kad turkiškomis tradicijomis labiau stebėjosi į vestuves atvykusios mano draugės. Kai jos miegojo pas mus, liepiau visoms užsivilkti ilgas pižamas, nes mano vyrui nepatiktų 3–5 blondinės, mūvinčios kelnaites, sulindusias į užpakaliukus (šypsosi). Na, lietuviai to tikrai neatsisakytų... Vyras man pasakė, kad jei draugės laksto pusnuogės, jos negerbia manęs.

Kalbant apie papročius, vienas labiausiai man patinkančių yra susijęs su nuotaka – „Gelin“. Paskutinioji nuotaka šeimoje esu aš. Dėl to turiu visada papildyti puodeliuose pasibaigusią arbatą, aptarnauti šeimos svečius. To daryti nereikia tik tada, jei esi nėščia. Aš ir dabar esu „Gelin“ – paskutinioji nuotaka šeimoje. Bet tokiomis tradicijomis vadovaujamės tik Turkijoje...

– Esate ištekėjusi ne vienerius metus. Ar asmenims, kurie kilę iš visiškai skirtingų valstybių, sunku puoselėti darnią šeimą?

– Labai sunku. Visgi įtaką daro kalbos barjeras, skirtingos kultūros, išpažįstami tikėjimai. 

Mano šeimoje dažniausiai pykčiai prasideda dėl netinkamų pasisakymų. Būna, pasakai kažką ne taip, kaip norėjai, bandai paaiškinti, pradedi nervintis ir tiesiog nutrauki pokalbį. Tada – tyla... 

Mes susiduriame ir su iššūkiais, kuriuos nulemia kultūriniai skirtumai – aš noriu eiti į vakarėlį su sena drauge, jis prašo pamiršti tokią mintį, nes jo kultūroje nepriimtina, jog moterys linksminasi be savo antrų pusių. Mes nesuprasim, kodėl negalima, jie nesupras, kodėl mes norim. Visa tai atsiremia į kultūrinius skirtumus. 

Čia galima labai daug diskutuoti, tačiau reikia ieškoti kompromiso. Aš nuo pat pradžių rodžiau savo vyrui, kad ir jis turės daryti tai, ko reikalauja iš manęs – jei aš niekur neisiu, neis ir jis. Nepaisant to, savaitgaliais aš dažnai išbėgu atsikvėpti su draugėmis. Niekas nelaiko manęs užrakintos. 

Esu stipraus charakterio. Mano Zodiako ženklas – Vandenis. Aš noriu naujovių, pramogų. Mano vyras gimęs po Vėžio ženklu. Jam svarbiausia yra šeima. Aš turiu ir darau viską, tik viskam yra ir turi būti ribos. Santuoka – menas, neįmanomas be kompromisų.

– Kaip reagavo jūsų artimieji, kai sužinojo, kad ketinate tekėti už kitataučio?

– Kai emigravau iš Lietuvos, tėvai turėjo suprasti, kad žentas, ko gero, bus užsienietis, tad neigiamos reakcijos nebuvo. Mano seneliai labai myli mano vyrą. Jo mama mirė, kai buvo likęs mėnesis iki mūsų sūnaus gimimo. Dabar vyras mama vadina mano mamą ir močiutę. 

Šiuo metu esu didelės vyro šeimos dalis. Jo giminaičiai visad laukia lietuvaičių. 

Mano senelis visada sakydavo, kad svarbiausia, jog būčiau laiminga. Čia juk mano gyvenimas.

– Kokie jūsų vyro įspūdžiai apie Lietuvą?

– Kemalis Lietuvoje buvo tris kartus. Nežinau kodėl, bet jam labai įsiminė „Iki“ parduotuvė. 

Kai dar neturėjome vaikų, esu nusivežusi jį į Palangą. Pasakojau, jog J. Basanavičiaus gatvė Lietuvoje tituluojama kaip podiumas. Pirmą vakarą išėję į miestą pamatėme merginas, kurios iš už kampo filmavo mano vyrą. Pakviečiau jas nusifotografuoti su juo kartu. 

Manau, kad Kemaliui Lietuva tikrai patiko ir nesvarbu, ką jam pasakosiu ar rodysiu kitą kartą, jis prisimins tas merginas (šypsosi). 

Vyrui įspūdį padarė ir Druskininkų SPA centras. Jis klausė, iš ko žmonės gyvena, jei viskas ten taip pigu. Čia, ko gero, reiktų prisiminti, kad mes gyvename iš šveicariškų atlyginimų, jei gyventume iš turkiškų, vertinimai taip pat būtų kitokie... 

Tiesa, jis pabrėžė, kad lietuviai neturėtų gaminti kebabų, ir džiaugėsi pamatęs, kad ant prekystalių – iš Turkijos importuoti drabužiai.

– Ar įsivaizduojate, kad galėtumėte grįžti gyventi į Lietuvą?

– Niekada. Visų pirma, dėl žmonių – rasistų, nes mano vyras yra ne lietuvis. Manau, Lietuvoje būtų nelengva ir vaikams, nes jų tėtis – kurdas. Be to, esu įsitikinusi, kad Šveicarija – puiki vieta gyventi. 

Tiesa, mano vyras daug kartų klausė, kodėl nevykstame gyventi pas mano senelius, kurie turi didelį namą. Bet kai įkėliau vieną pirmųjų mūsų nuotraukų į „Facebook“, sulaukiau lietuvių komentarų, kad mano vyras – teroristas. Taigi jis Lietuvoje sulauktų labai daug dėmesio, lygiai taip pat, kaip aš mažuose Turkijos miesteliuose – ten gyvenantys žmonės stebisi šviesiaplaukiais.


Ciurichas

Ciurichas© Organizatoriai

– Kodėl nusprendėte apsistoti būtent Šveicarijoje?

– Čia gyvenanti bendruomenė – aukšto lygio. Čia galiu jaustis užtikrinta dėl savo vaikų ateities. Šveicarijoje niekada nebūsi paliktas likimo valiai. Nuo tada, kai apsigyvenau šioje šalyje, nežinau, ką reiškia neturėti pinigų. Šveicarijoje vietą randa bet kokio amžiaus, bet kokios tautybės žmonės. 

Čia vadovaujamasi griežtomis taisyklėmis tiek parduotuvėse, tiek keliuose, tiek mokesčiuose. Viskas yra labai paprasta – arba prisitaikai, arba išvyksti. 

Nors kartais man būna nuobodu, nes trūksta veiklos, neturiu jokių minčių apie gyvenimą kitoje valstybėje. Šveicarijoje gyvename pagal taisykles, ramiai, bet turime viską. Dėl to nematau reikalo galvoti apie grįžimą nei į Lietuvą, nei į Turkiją.