Naujasis LNOBT veidas: sieks prisikviesti pankus, bet „Spragtukas“ išliks nepakitęs

Julijus Grickevičius
Julijus Grickevičius
  © Margarita Vorobjovaitė

Ilgą laiką Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT) vadovavęs Gintautas Kėvišas neretai tapatinamas su ištisa LNOBT epocha. Jo pakeisti atėjęs naujasis direktorius Jonas Sakalauskas iš pradžių buvo pasitiktas abejojant, ar visgi jam pavyks savotiškai stagnavusią kultūros įstaigą prikelti naujam gyvenimui. Šį rudenį LNOBT, vadovaujamas J. Sakalausko, pristatys jau antrą sezoną. Apie tai, kas jau spėjo pasikeisti ir kas dar keisis nuo šio rudens, kalbamės su Julijumi Grickevičiumi, LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotoju ir Rinkodaros departamento vadovu. 

 Vienas didžiausių pasikeitusios komandos iššūkių – įpūsti gyvybės kultūros monumentui, kur, regis, niekas nesikeitė jau bent porą dešimtmečių. Ar sunku įstaigoje, pasižyminčioje ilgametėmis tradicijomis, įvesti kažką naujo?

– Su šiais iššūkiais susiduria visas kultūros sektorius, priverstas vytis tendencijas, kurios jau kurį laiką vyrauja rinkoje. Aš kalbu apie aktyvią socialinių medijų integraciją, inovatyvią edukaciją ir apie atsivėrimą bei lankstumą savo žiūrovų atžvilgiu. Anksčiau su edukacija buvo tapatinamas mokytojo ir mokinio santykis, šiandien edukacija yra dalyvavimas. Iš mūsų pusės tai noras leisti žiūrovui prisiliesti prie dalykų, kurių anksčiau jis negalėjo pamatyti, parodyti užkulisius, grimo, repeticijų vietas.

Atrasime vietos ir giluminiams pokalbiams. Mes paprastai suprantame, kad muzika yra klausytinas dalykas, tačiau vis dar retai pagalvojame, jog apie jį galima labai daug kalbėti. Ir kalbėti labai skirtingais lygmenimis. Kalbėjimasis yra edukacija, kuri būdinga ir pirmą kartą atėjusiam, ir gali būti tinkama patyrusiam klausytojui. Kitą sezoną mes bandysime pastatyti „pokalbių piramidę“, kurioje atsirastų vietos ir visiškiems naujokams, ir pažengusiems klausytojams, kurie daug žino bei nori sužinoti dar.

Kultūroje konteksto atvėrimas taip pat yra labai svarbus. Iki šiol tai nebuvo daroma dažnai ir plačiai. Kol kas dar tik pradedame tai daryti, bet stengiamės vytis pasaulinę praktiką.

 Lietuvoje klasikinės muzikos klausymas turi pakankamai įsišaknijusias snobiškumo tradicijas, Filharmonijoje blogo tono ženklu laikomas plojimas tarp dalių. Koks turėtų būti komunikacinis LNOBT tonas, kad žmonės ryžtųsi ateiti į teatrą ar operą?

– Vieno JAV orkestrų naujoji vykdomoji direktorė Aubrey Bergauer – maždaug 30 metų moteris, ėmusi konstruoti visiškai naują požiūrį į klasikinę muziką, kas ir tapo jos vadovaujamo orkestro sėkmės priežastimi. Ji visiškai numojo ranka į tai, ar žmonės ploja, ar neploja tarp kūrinio dalių. Jai nebuvo svarbu net tai, ką jie vilki ar ką jie veikia klausydamiesi koncerto. Aišku, kol netrukdo kitiems žmonėms.

Visas šis liberalumas turėtų po truputį atsirasti ir LNOBT. Klasikinė muzika susiduria su didele stereotipizacijos problema. 2014 m. „The Guardian“ žurnalistas Stephenas Mossas pasakė, kad sakralizuodami klasikinę muziką mes ją nužudome. Tam tikra prasme perdėtas klasikinės muzikos sušventinimas, išaukštinimas su perdėta snobiška klausymo kultūra, kurios yra daugiau, nei reikia, norint apsaugoti kitą žiūrovą nuo trukdymo, neigiamai veikia muzikos sklaidą.

Mūsų santykis su muzika yra labai individualus – tai, ką mes patiriame, pajaučiame, su kuo tapatinamės. Viskas priklauso nuo mūsų klausymo įgūdžių, klausymo patirties, ką esame girdėję iki tol. Ir ant viršaus mes dar užkrauname tai, kaip mums reikėtų elgtis, sėdėti, ko nedaryti, ką daryti ir t. t. Neretai šias taisykles pastatome prieš pačią muziką. O reikia, kad būtų visiškai atvirkščiai.

LNOBT per ilgus metus sukūrė savo itin sakralizuotą aurą, kurios neišvengsi. Kaip reaguos nuolatiniai lankytojai, kurie įpratę eiti į teatrą ir rasti jame tą kilnumo aurą, kai jūs šalia jų bandysite pasodinti panką skylėtais džinsais? Nebijote rizikos netekti dalies žiūrovų?

– Ne tik mums dėl auditorijos plėtros ir konstravimo kyla labai daug klausimų, vienas pagrindinių – kaip pritraukti naujų lankytojų, išlaikant senus.

Turime ilgalaikių auditorijos plėtros tikslų – kad tie naujieji klausytojai neateitų tiesiog vieną kartą, mes norime, kad jie liktų ir taptų nuolatiniai.

Turime ieškoti holistinio požiūrio. Suprasti, kokie nuolatinių lankytojų, profesionalių klausytojų ir naujokų, atėjusių pirmą kartą, interesai. Visų pirma, jie neturėtų vieni kitų išsigąsti – nei pankas patyrusio klausytojo, nei pastarasis – panko. Šiuo atžvilgiu mūsų tikslas – kad abu liktų patenkinti: vienas ir toliau liktų ištikimu klausytoju, o kitas – užsimanytų juo tapti. Nereikia jų gretinti, ieškoti priešpriešų. Nereikia manyti, kad visi mes pradėsime ploti bet kada, ko gero, taip tikrai nebus. Tačiau nereikia smerkiamai žiūrėti į žmones, kurie nežino, ką čia veikti, ir dar nėra suformavę savo pasaulio.

Kartais mes šiuo atžvilgiu tikrai perdedame. Būkime nuosaikesni – jei esame patyrę klausytojai, geriau veskime tą nepatyrusį į priekį ir parodykime, kas yra kas. Kita vertus, operos teatre įprasta ploti po solo numerių, puikiai atliktų fragmentų, tad šiuo atveju aplinka čia tikrai liberalesnė nei koncertų salėse.

 Viena vertus, bandote liberalėti ir siekiate pritraukti naujų klausytojų, kita vertus, vyrauja nuomonė, kad į LNOBT spektaklius neįmanoma gauti bilietų. Ar tai neprisideda prie elitarinės kultūros įvaizdžio formavimo? Gal alternatyvios erdvės padėtų pritraukti naujų klausytojų?

– Ko gero, taip, vienas dalykų yra alternatyvios erdvės, nors mes visada liksime ištikimi savo didžiajai scenai. Tačiau jau dabar rengiame tam tikrus teminius pasirodymus netradicinėje aplinkoje. Svarstome ir apie renginių įvairovę, pavyzdžiui, kiną, kuris gali būti puikiai rodomas LNOBT erdvėse. Jau vyksta koncertai kūdikiams nuo 0 iki 3 metų, susitikimai su scenos kūrėjais, režisieriais, atlikėjais – visa tai vyksta ne teatro scenoje.

Pastebiu, kad vyrauja stereotipas, jog sudėtinga gauti bilietų. Taip nėra. Reikia tiesiog anksčiau pradėti jais rūpintis. Tendencijos rodo, kad gruodis mums yra labiausiai užimtas mėnuo, tai yra „Spragtuko“ sezonas. Taip, bilietų į šį baletą reikėtų ieškoti pirkti jau tiesiog dabar. Gruodžio mėnesiui galioja kitos tradicijos, ir jei tikrai trokštate pakliūti į vieną ar kitą reginį, reikėtų įsigyti bilietų maždaug prieš pusmetį.

Mūsų patirtis rodo, kad didesnę paklausą dažniausiai turi klasikinis baletas, o į operą galima patekti šiek tiek paprasčiau. Tiesa, renkantis bilietus, reikia atsižvelgti, ar spektaklis premjerinis, ar sezoninis.

Nuo kito sezono diegsime visiškai naują repertuaro politiką, kuri skirsis nuo iki šiol buvusios. Prieš tai spektakliai buvo „išmėtomi“ per visus metus, po vieną ar kelis parodymus kiekvieną sezoną. To paties pavadinimo spektaklį buvo galima rasti ir rugsėjo, ir kovo mėnesiais. Nuo rudens mes pradėsime diegti sistemą, kuri veikia daugelyje užsienio teatrų. Pagal šį principą spektakliai rodomi blokais, t. y. po 4–6 vienas po kito, ir daugiau tais metais neberodomi. Visų pirma, tai iššūkis klausytojui, kuris turi keisti savo vartojimo įpročius. Tačiau visais atžvilgiais tai yra didelis laimėjimas – dekoracijos sudėtingėja, jų surinkimo ir pervežimo laikas ilgėja. Antra vertus, laimi kokybė. Visi atlikėjai, esantys scenoje, per keliolika repeticijų jau būna įsigroję ir taip iš tiesų galima pasiekti žymiai aukštesnį meistriškumo lygį. Tikiuosi, kad mūsų lankytojai teigiamai reaguos į pokyčius.

 Vos keli žingsniai nuo LNOBT savo spektaklius kuria Dalia Ibelhauptaitė, kuri garsėja skambiomis viešųjų ryšių akcijomis, netikėtais sprendimais tiek scenoje, tiek pristatant sezonus. Ar ji jums konkurentė? Jaučiate, kad „Vilnius City Opera“ veikia ir jūsų klausytojų lūkesčius?

– Jei kalbame apie konkurenciją, mes visi esame konkurentai. Labai jaučiama ne tai, kad mes konkuruojame, o tai, kad mūsų klausytojas pasižiūri ir ten, ir ten. Mes dalijamės tuo pačiu klausytoju, nes mažai yra tokių, kurie kategoriškai rinktųsi tik vieną arba kitą.

Jaučiu, kad konkuruojame ir su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru, ir su šiuolaikiniu šokiu ir su Filharmonija. Ir tai nepriklauso nuo žanro. Klausytojai dažniausiai neapsiriboja tik tam tikru siauru žanru, jie, jei galima taip pasakyti, dažniau yra „visaėdžiai“ – vartoja platų kultūros spektrą, ir pamatę dėmesio vertą renginį juo susidomi. 

LNOBT atveju puikus pavyzdys galėtų būti „Turandot“ premjera, kuri išties pritraukė nemažai nematytos publikos. Taip nutiko dėl kelių veiksnių: garsus režisierius, garsi statytojų komanda ir žinomas operos pavadinimas. Tai buvo tiek muzikinis, tiek ir teatrinis įvykis, kuris iš tiesų parodė operos žanro ir klausytojų pomėgių visapusiškumą. Būtume galėję daugiau nuo kovo mėnesio nieko kito nerodyti, ir poreikis vis vien išliktų. Roberto Wilsono darbas mūsų teatre tapo reikšmingu įvykiu mūsų šalies teatrinei kultūrai, ne tik mums.

Kitas pavyzdys – A. Minghelos 2006 m. pastatytas „Madam Baterflai“, kurį rodome iki šiol. Šis spektaklis jokiais parametrais nepaseno ir iki šiol yra vienas gražiausių bei jautriausių mūsų repertuaro pastatymų.

Mes užsiimame tuo, kuo galime užsiimti geriausiai. Šiuo atveju, galima sakyti, stengiamės būti atviriausi, prisitaikyti prie plataus spektro žmonių su skirtingais interesais. Kokybė, inovatyvumas – parametrai, į kurių diegimą šiuo metu koncentruojamės, nesidairydami į kaimynus.

Keistis – anaiptol nereiškia leisti kartelės pozicijos. Ta kartelė gali būti užkelta labai aukštai, ką mes ir stengiamės daryti. Mūsų pokyčių esminis dalykas yra tai, kaip sugebame apie labai sudėtingus dalykus papasakoti kuo paprasčiau.

 Naujasis LNOBT įvaizdis – drąsus ir šiuolaikiškas. Ar tai nėra bandymas mėgdžioti „Vilnius city operos“ įvaizdį?

– Kalbant apie mūsų įvaizdį, kai pasikeitė LNOBT komanda, mes turėjome daug minčių, tačiau vieningai sutarėme, jog anuometinis įvaizdis jau gerokai senstelėjo ir iš tiesų prašėsi pakeičiamas. Prie to mes daug dirbame ir, ko gero, dar daug dirbsime. Tie dalykai yra mūsų ambasadoriai visur mieste ir tam tikra prasme žmonių pasąmonėje. Jie padeda konstruoti kitokį teatro vaizdą. Žiūrovai, pamatę naują komunikaciją, galbūt pradeda galvoti, kad tai D. Ibelhauptaitės spektaklis, ir gerokai nustemba pamatę, kad tai – visų mūsų senas geras LNOBT, kuris irgi žengia savo kitokius žingsnius. Tokių žingsnių, kuriuos dar galima padaryti, tikrai yra ne vienas ir ne du.

Įkvėpimu naujam įvaizdžiui mums tampa garsiausių pasaulio teatrų ir muzikos festivalių įvaizdžiai. Mes iš ten norime atsivežti dalelytę šviežio, netikėto požiūrio. Bet tikrai ne iš gretimo teatro. Būti liberaliems – neprivatizuojama teisė. Ir jei bus daugiau tokių dalykų, mūsų klausytojui bus tik geriau.

 Nebijojote tokia komunikacija šokiruoti lankytojų? Ką ji turėtų pranešti apie naująjį sezoną?

– Iš tiesų, ši komunikacija gana nuosaiki. Mes pasirinkome keliolika veidų, kurie atstovauja operai, baletui, dirigentams. Pagrindinė mintis yra šis O raidę primenantis ženklas – šviesos ratas, kuris atspindi atsinaujinimą ir šviesą. Aplink šį ratą buriasi skirtingi elementai ir sąvokos: 100-asis sezonas, opera, baleto spektakliai, dabar vykstanti abonementų akcija ir t. t. Dar labai svarbu suprasti, kad šiuolaikinėje rinkodaroje pagrindinis įvaizdį formuojantis elementas yra ne įstaigos, bet žmonės. Žmonės, jų sėkmės istorijos, įžvalgos, įsitraukimas formuoja komunikacinę darbotvarkę. Todėl mūsų naujai kuriamame įvaizdyje svarbiausia yra ne pastatas, o jame dirbantys žmonės, nes jie paverčia tą pastatą gyvu.

Nauju įvaizdžiu mes nesiekiame parodyti, kad kažkas anksčiau buvo blogai, – tai būtų neteisinga žinutė. Teatras visuomet buvo pilnas, į jį statyti kūrinių atvykdavo garsiausi pasaulio režisieriai, tai tik dar kartą įrodo, kad viskas buvo daroma teisingai. Mes nesiekiame kažko perdaryti, tiesiog tęsiame pradėtus darbus. Ir jei ši diena pulsuoja šiandienos ritmu, mes turime tą ritmą atliepti. Jei vakar diena kvėpavo kitokiu ritmu, ji su juo ir liko. Mes esame su šiandienos tendencija. Gerėjame, kokybiškėjame, modernėjame. Ir tai nėra dalykai, kurie nusako, kad kažkada kažkas buvo nekokybiška, nemodernu ir pan. Atsinaujinimas – absoliučiai natūralus dalykas. Tikiu, kad praeis keleri metai, ir mums vėl teks žengti į priekį, dar kopti į viršų. Ir priimti sprendimus, kurie atitiks to laikmečio dvasią bei žiūrovų poreikius.