Ant iškritimo ribos: ką valstybė siūlo socialiai atskirtam jaunimui?

Jaunimas.
Jaunimas.
  © Tomas Lukšys

Šeštus metus veikianti nevyriausybinė organizacija „Vilnius Social Club“ koncentruojasi darbui sostinės Naujininkų mikrorajone. Organizacijos darbuotojai vaikšto gatvėse ir stengiasi užmegzti ryšį su socialinę atskirtį patiriančiu jaunimu. Socialinis gatvės darbuotojas Kasparas Laureckis įžvelgia ne vieną valstybės socialinės politikos spragą.

„Pastaraisiais metais valstybiniu lygmeniu pradėta kalbėti apie socialinę atskirtį, bet nėra nuoseklių veiksmų ir sprendimų, kurie šią problemą spręstų. Politikai šia tema manipuliuoja, kraunasi savo politinį kapitalą, o realybė lieka skaudi. Šioje vietoje svarbesnis yra savivaldybių lygmuo. Už situaciją Naujininkuose visų pirma atsakinga Vilniaus miesto savivaldybė, bet nuoseklaus požiūrio į jaunų žmonių integraciją nėra. Vietos valdžia ignoruoja atskirtyje esančius žmones, tarsi jų nebūtų“, – apgailestavo K. Laureckis.

Kasparas taip pat pastebi, jog jauniems žmonėms ypač trūksta specializuotų paslaugų, o ne tik laisvalaikio užimtumo. Anot jo, juntamas rimto ir nuoseklaus bendradarbiavimo trūkumas „užauginant“ žmogų.

„Yra jaunų žmonių, kurie iškrenta iš švietimo sistemos arba yra ant iškritimo ribos, bet sistema neturi jiems atsakymo. Mes keliame klausimą – ką kaip visuomenė, kaip valstybė darome su tokiais jaunais žmonėmis? Ką jiems siūlome? Nes dabar integracija Lietuvoje yra palikta savieigai. Būna pavienių bandymų kažką keisti, bet nuoseklumo nėra, neaišku, kur einame“, – portalui Alfa.lt kalbėjo K. Laureckis.

Skylėta socialinė politika lemia emigraciją

Kriminologas ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas Gintautas Sakalauskas mano, kad žvelgiant į problemiškoje aplinkoje augančių jaunų žmonių ir valstybės ateitį, reikėtų į juos investuoti daug daugiau. Specialistas ragino valstybės institucijose dirbančius specialistus netingėti ir ieškoti perspektyvių bei ilgalaikių sprendimų.

Išskyrus praėjusius metus, nuo 2005 m. Lietuvoje registruotų nusikalstamų veikų, kurių padarymu įtariami nepilnamečiai, sumažėjo beveik 2,5 karto, tačiau per šį laikotarpį Lietuvoje gyvenančių nepilnamečių (14–17 metų) skaičius taip pat sumažėjo daugiau nei du kartus – iki maždaug 100 tūkst.

Sudėtingoje socialinėje padėtyje augančių vaikų likimas stipriai kreipiamas tolesnio skurdo arba emigracijos link – ten, kur išsilavinimo nereikalaujantis darbas gali suteikti oresnį gyvenimą
– G. Sakalauskas

G. Sakalauskas pastebi, jog tyrimų, kuriais būtų siekiama išsiaiškinti tikruosius nepilnamečių nusikalstamo elgesio mastus ir tendencijas, Lietuvoje pastaraisiais metais nebuvo daryta. Specialistas pridūrė, jog nepilnamečių padaromos nusikalstamos veikos yra itin latentiškos ir apie tikrąsias nepilnamečių nusikalstamumo tendencijas nereikėtų spręsti tik pagal registruotas veikas.

„Sudėtingoje socialinėje padėtyje augančių vaikų likimas stipriai kreipiamas tolesnio skurdo arba emigracijos link - ten, kur išsilavinimo nereikalaujantis darbas gali suteikti oresnį gyvenimą. Be to, ten tavęs niekas nežino kaip blogo mokinio, kaip „problemiškų“ tėvų vaiko, gal net ir kaip jau esančio įvairių tarnybų įskaitoje ar „žinomo“ policijai, kaip ji pati dažnai mėgsta sakyti“, – teigė G. Sakalauskas.

Anot jo, valstybės vykdomų neformaliojo ugdymo programų ir kitų socialinių galimybių, galinčių tinkamai amortizuoti jaunimo ugdymo procesus, yra gerokai per mažai, ir nesiimant ryžtingų permainų šalis gali ir toliau prarasti dešimtis tūkstančių vaikų.

„Savanoriaudamas kaimų dienos centruose, paauglių akyse dažnai matau vidinį nerimą – jie pamažu ima suprasti, kad jų greičiausiai laukia tėvų likimas: senuose namuose, su nenuolatiniais sezoniniais darbais, pašalpomis, senais traktoriais ir surūdijusiais automobiliais kieme ir t. t. Nerimas dėl ateities būdingas kone visiems paaugliams, bet jis dar didesnis, jeigu nematai perspektyvų“, – tvirtino G. Sakalauskas.


Skrydis

Skrydis© „Sekundės“ archyvas

Valstybė ruošia priemones

Paklausta, su kokiomis pagrindinėmis kliūtimis valstybė susiduria, socialinės apsaugos ir darbo ministro vyriausioji patarėja jaunimo klausimais Jolanta Sakalauskienė teigė, jog labai svarbus lėšų klausimas ir komunikacija, kuri padeda pasiekti atskirtį patiriantį jauną žmogų. Ji pastebi, jog ypatingo dėmesio reikalauja regionai, kur jaunimas yra sunkiau pasiekiamas.

J. Sakalauskienė neatmetė bendradarbiavimo galimybių su nevyriausybiniu sektoriumi.

„Šiuo metu didžioji dalis paslaugų jaunimui yra finansuojamos per projektinius konkursus. Tačiau ministerija rengiasi pereiti prie paslaugų pirkimo, nes tai leistų užtikrinti nuolatinį paslaugų teikimą jaunam žmogui“, – teigė. J. Sakalauskienė.

Pašnekovė tvirtino, kad valstybė socialiai atskirtam jaunimui parūpina galimybes eiti į dienos centrus, kuria jaunimo erdves, kuriose galima pavalgyti, paruošti pamokas, bendrauti su specialistais – socialiniais darbuotojais, psichologais, jaunimo darbuotojais ir kitaip praleisti laiką. Valstybė planuoja pradėti naują projektą „Judam“, kuris įgyvendins jaunimo garantijų iniciatyvą.

Praėjusiais metais buvo plečiamas atvirų jaunimo centrų ir erdvių tinklas, finansuojama daugiau mobilaus darbo su jaunimu komandų. Šiais metais siekiama didinti paslaugų apimtis ir darbuotojų kompetenciją. Anot J. Sakalauskienės, pagrindinis valstybės tikslas – išlaikyti jaunimą švietimo sistemoje ir darbo rinkoje.

2019 m. valstybė planuoja skirti 286 tūkst. eurų atviriems jaunimo centrams ir jaunimo erdvėms, 87 tūkst. eurų – mobiliam darbui su jaunimu gatvėse, 109 tūkst. – jaunimo įtraukimui į savanorišką veiklą ir 5,2 mln. eurų vaikų dienos centrams.

Iš Lietuvos 2018 metais emigravo 9 452 asmenys, kuriems buvo 14-24 metų. 2017 m. – 14 844, 2016 m. – 11 634, 2015 m. – 11 626, 2014 m. – 9 330, 2013 m. – 10 433, 2012 m. – 11 609, 2011 m. – 15 864, 2010 m. – 20 586 asmenys.