Europos Komisijos nuolaidžiavimas „Gazpromui“ – kiek dar?

Laima Andrikienė
Laima Andrikienė
  © Asmeninis albumas

Tie, kas mano, kad Rusijos „Gazpromas“ tėra verslo bendrovė, klysta. „Gazpromas“ yra vienas rimčiausių – po branduolinių raketų – ir dažnai naudojamų Kremliaus ginklų. To niekaip negali ar nenori matyti kai kurie Vakarų politikai. Tarp jų – ir Europos Komisijos (EK) pareigūnai.

Naujas faktas – gegužės 24-ąją paskelbtas pranešimas apie EK pasiektą susitarimą su „Gazpromu“. Taip pat buvo paskelbti „Gazpromo“ įsipareigojimai ateičiai, kurie šiai bendrovei būsią privalomi, tačiau ilgai trukusią bylą ir tokią jos pabaigą galima vertinti kaip Rusijos energetikos milžinės pergalę.

reklama

Taigi baudų „Gazpromui“ nebus, nes „renkantis tarp įsipareigojimų priėmimo ir baudos skyrimo labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą“. Taip savo sprendimą aiškina EK. Pastarosios tikslas – „pasiekti, kad būtų užtikrintas laisvas dujų tiekimas Vidurio ir Rytų Europos valstybėms konkurencingomis kainomis“, be to, kad „Gazpromo“ verslo praktika visiškai atitiktų ES taisykles. Šis principas galioja ir infrastruktūros projektams, tokiems kaip „Nord Stream 2“. Būtent taip rašoma už konkurenciją atsakingos EK narės Margrethe Vestager atsakyme mums, Europos Parlamento nariams, J. Saryusz–Wolski, man – Laimai Andrikienei, Petrui Auštrevičiui, Algirdui Saudargui ir keletui kitų kolegų, kurį gavome liepos 4 d.

EK narė M. Vestager, kovotojos už sąžiningą konkurenciją šlovę pasaulyje pelniusi už tai, kad nepabūgo skirti milijoninių baudų tokiems verslo gigantams kaip „Microsoft“, „Google“, „Amazon“, „Apple“, „Scania“ ir kt., kuri 2014 m. inicijavo tyrimą prieš „Gazpromą“ dėl ES antimonopolinio įstatymo pažeidimo, atsakė į mūsų klausimus. Tuos klausimus, dar balandį Briuselio spaudoje pasirodžius konfidencialiai informacijai apie galimą taikos susitarimą tarp EK ir „Gazpromo“, išsiuntėme EK.

Informacija apie rengiamą taikos susitarimą tarp EK ir „Gazpromo“ mus ne tik nustebino. Juk visiems akivaizdu yra tai, ką sudėjome į klausimus:

reklama

1) Kodėl „Gazpromo“ atveju EK taiko dvejopus standartus ir išteisina Rusijos monopolininką, teikdama pasiūlymą dėl draugiško susitarimo dėl ateities įsipareigojimų, užuot taikiusi baudas remdamasi tai įteisinusiu ES Tarybos reglamento straipsniu?

2) Kodėl EK nusprendė atskirti „Gazpromo“ teismo sprendimą dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo nuo dujotiekio „Nord Stream 2“ klausimo, nors žinojo, kad pastarojo tiesimas sustiprina dominuojančią „Gazpromo“ poziciją ES dujų rinkoje?

3) Kodėl Komisija į antimonopolinį procesą neįtraukė ES valstybių narių, kurioms „Gazpromas“ taikė nesąžiningą kainodarą?

Atsakymus į klausimus, kaip minėjau, gavome praėjusią savaitę, tačiau tie atsakymai paliko neatsakytus esminius klausimus: kodėl „Gazpromas“ liko nenubaustas?

Pati byla prasidėjo 2011 m., kai buvo atliktos kratos dvidešimtyje „Gazpromo“ atstovybių 10 šalių. „Gazpromas“ buvo kaltinamas, kad naudojosi savo monopoline padėtimi trijose Baltijos valstybėse, taip pat Bulgarijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Slovakijoje bei Čekijoje ir jam grėsė bauda – 10 proc. nuo metinių pajamų, kurios siekia apie 96 mlrd. eurų. Jokių baudų, kaip jau dabar aišku, nebus.

reklama

Lietuva į EK dėl „Gazpromo“ veiklos kreipėsi 2011 m. sausį, 2012 m. Lietuva kreipėsi ir į Stokholmo Tarptautinį arbitražą. Išvadas EK pateikė tik šių metų gegužės pabaigoje.

EK sprendimas kelia daug klausimų

Pradėkime nuo to, jog EK neįtraukė į tyrimą šalių, kurioms „Gazpromas“ taikė nesąžiningą kainodarą. Lietuva ir kitos nukentėjusios šalys nepelnytai buvo paliktos už borto. Lietuva pati jau teisėsi su „Gazpromu“ Stokholmo arbitražiniame teisme ir siekė atgauti 1,4 mlrd. eurų, permokėtų už dujas. Stokholmo arbitražas 2016 m. atmetė Lietuvos ieškinį, neįžvelgdamas Rusijos bendrovės kaltės. O po EK sprendimo Lietuvai vėl liko tik apgailestauti.

Kitas esminis klausimas, į kurį taip pat nebuvo atsakyta, – kodėl EK tyrime nebuvo svarstoma „Nord Stream 2“ problema, nors šio dujotiekio tiesimas dar labiau sustiprina dominuojančią „Gazpromo“ padėtį ES dujų tiekimo rinkoje? Beje, „Gazpromas“ jau viešai pradeda svarstyti ir „Nord Stream 3“ statybos galimybes.

Naujo dujotiekio statyba – nesvarbu, ar tai „Nord Stream 1“, ar 2, – be abejonės, nėra vien ūkinis projektas, kaip bando įtikinti jo šalininkai ir Vokietijoje, ir Rusijoje.

reklama

Palikime šone didėjančią ES priklausomybę nuo Rusijos dujų. Tai savaime nėra gerai, bet „Nord Stream 2“ yra nukreiptas prieš Ukrainą, juo siekiama atimti iš Ukrainos tranzitinės valstybės statusą ir ekonominę naudą. Nors Kremlius oficialiai ir įtikinėja, kad šis Ukrainos statusas bus išsaugotas, tačiau šie, kaip ir kiti Vladimiro Putino pažadai, yra nieko verti. Kaip Kremlius vertina savo tarptautinius įsipareigojimus, visam pasauliui pademonstravo Krymo okupacija. Juk Rusija tam tikru laiku pasirašė Budapešto susitarimą, ji yra viena iš Ukrainos teritorinio vientisumo garantų. Kai kurie Ukrainos pareigūnai, pavyzdžiui, „Naftogazo“ vadovas J. Vitrenko, drįsta – ir ne be pagrindo – teigti, kad „nesant tranzito per Ukrainos teritoriją, rimto konflikto tarp Ukrainos ir Rusijos tikimybė labai padidėja“.

Tiesa, norint galima nematyti agresyvėjančio Kremliaus. Tačiau tai liudijantys faktai yra labai akivaizdūs. V. Putinas nusprendė įrodyti pasauliui, kad iš esmės vien iš naudingųjų iškasenų – taip pat ir dujų – gyvenanti Rusija yra daugiau nei regioninė valstybė. Tai jau prieš keletą metų, sukeldamas Kremliaus pasipiktinimą, pasakė buvęs JAV prezidentas Barackas Obama.

Prisiminkime visai nesenus Kremliaus veiksmus. Aneksuotas Ukrainos Krymas, kelerius metus vyksta kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje, aneksuotos ir dvi Gruzijos dalys – Pietų Osetija ir Abchazija, – jas valdo Kremliaus paskirtos marionetės, ten yra ir Rusijos kariuomenė. Rusija kišasi į rinkimus Vakarų šalyse. Remia visus kraštutinius judėjimus ES, tiek kairiuosius, tiek dešiniuosius. Vienintelis paramos gavimo kriterijus – kad tie judėjimai griautų ES vienybę. Pagaliau, V. Putinas ryžosi net cheminei atakai Jungtinėje Karalystėje – prisiminkite Solsberio istoriją.

Atrodo, kad ES jau niekam neturėtų kilti abejonių dėl Kremliaus ketinimų, o elgesys su Rusijos valdžios kontroliuojamu „Gazpromu“ turėtų būti kitoks nei su normaliomis Vakarų bendrovėmis. Tačiau taip nėra. Pasakysite – sunku tikėtis kitko, kai buvę rimti Vakarų politikai, vyriausybių vadovai, baigę kadencijas tėvynėje, pasirenka tarnystę V. Putinui. Štai „Nord Stream“ konsorciumui vadovauja buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis. Tikėtina, kad tokių šrioderių esama ir kituose aukštuose postuose Rusijoje.

EK sprendimas dėl „Gazpromo“ – tik dar vienas pavyzdys, neteikiantis optimizmo. Negalime to klausimo palikti be dėmesio, negalime tyliai nuryti EK sprendimo. Tuo labiau kad Rusijos apetitas nemažėja. Nuolankus šio sprendimo priėmimas būtų pati blogiausia reakcija.

reklama

Dr. Laima Andrikienė yra Europos Parlamento narė

reklama