Automobiliu į Ukrainos kurortą Truskavecą – nafta kvepiantis mineralinis vanduo atgimsta

Ukraina. Truskavecas.
Ukraina. Truskavecas.
  © Asmeninis albumas

Kurortas Karpatų priekalnėse, kur už trejetą eurų gausite nugaros ir pečių masažą, kuklius verslo pietus suvalgysite už 1,5 euro, o iš didžiulės įvairių rūšių mineraliniais vandenimis plūstančios biuvetės kelias minutes vėluojančius prižiūrėtoja ragins riksmu. Apie šimtą kilometrų nuo Lvovo įsikūręs Ukrainos perlu vadinamas Truskaveco kurortas, puikiai žinomas vyresnės kartos lietuviams, bando suderinti senų medinių vilų grožį, pablukusias sovietines gigantiškas sanatorijas ir šių laikų ženklus.

Truskavecas yra kaip lietuviška balta mišrainė – kurortas leidžia prabangiai išragauti daugybės rūšių mineralinio vandens gurkšnius, vilioja medumi ir grybais kvepiančių Karpatų kaimynyste, unikalia medine architektūra ir kartu kelia šypseną dėl žmonių aistros viską daryti „europietiškai“, dar nespėjus atsikratyti sovietinės praeities ženklų. Panašiai kaip ir į kurortą vedantis kelias: tiesiai už Lvovo taiso ir lieja naujas gatves, bet pasitikėję navigacija važiavome per duobių išėstas asfalto atkarpas, žvyrkelius, turėjome įtempti akis, kai iš niekur nieko išdygdavo susigarankščiavusio asfalto kalnelių.

Keturiolika skirtingų mineralinių vandenų, daugybė kontrastingų miesto veidų

Leidžiamės nuo kalno keliu į slėnį, kuriame įsikūręs miestas balneologinio kurorto karjerą skaičiuoja šimtmečiais ir savo pasiekimų sąraše turi bent keturiolika skirtingos sudėties mineralinio vandens versmių. Pakelėje auksu blyksi medinės kalnų peizaže įsitaisiusios koplytėlės kupolas ir staiga prieš akis iškyla šviesus balkšvos sanatorijos monolitas.

Ukraina. Kelias į Truskavecą.

Priemiesčiuose pilki daugiaaukščiai, tokie įprasti posovietinėse šalyse, šaligatviai, gatvės, parduotuvės, automobiliai, žmonių aprangos stilius – tarsi grįžus dvidešimt metų atgal.

Įvažiavus į miesto centrą, XIX amžiaus medinės vilos glaudžiasi prie didžiausio kičo konkurse neblogai pasirodyti galinčių viešbučių, tvarkingi šaligatviai su išpuoselėtomis vejomis netikėtai nuveda į pėsčiųjų alėją aptrupėjusiu grindiniu, jauki kavinė įsitaisiusi tarp aukso spalvos liūtais puoštos SPA oazės ir apleisto pastato.

Kurorto gyvybę palaiko mineraliniai vandenys, kurių meniu čia susuka galvas: šiltos ir karštos versmės išskirtine architektūra pasižyminčiose biuvetėse, visiems atviri šaltiniai pažintiniuose takuose kalnuose, parkuose. 1827 metais čia buvo įsteigta pirmoji mineralinių vandenų gydykla ir Austrijos bei Vengrijos imperijos dalimi buvęs miestas suklestėjo. Kurį laiką Truskavecas priklausė Lenkijai, spėjo tapti populiaria žymių šios šalies žmonių poilsio vieta, prieš daugiau nei šimtmetį pastatė paminklą Adomui Mickevičiui. Nuo 1911 metų atidaryta į kurortą vedanti geležinkelio linija, miestas tapo pasiekiamas iš Lvovo, Varšuvos, Berlyno, Krokuvos, Prahos, per metus priimdavo apie 5 tūkst. atvykėlių. Tradicija keliauti čia traukiniu neišnyko: sutikome vyresnio amžiaus porą iš Kijevo, pasirinkusią būtent tokį viešnagės Truskavece būdą. Tik mes su vyru pasirinkome ne tokią trumpą, bet leidžiančią stabčioti prie kiekvieno įdomesnio objekto kelionę automobiliu. Pernai juo taip pat važiavome į Ukrainą, bet kita kryptimi ir keturiese.

Kasmet apie 350 tūkst. poilsiautojų įsiurbiančio miesto veidas kontrastingas. Kai kurios iš dvidešimties sovietiniais laikais žibėjusių sanatorijų jau nebeatrodo gyvenamos; dar Lvove mums aiškino apie „geresnį“ ir „blogesnį“ korpusus vienoje iš jų.

Ukraina. Truskavecas.

Jei viena biuvetė, vila, viešbutis, žalia salelė primena meno kūrinį, tai kažkur netoliese yra ir jo negražusis antrininkas. Tuo kurortas šiek tiek primena Jūrmalą pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kai dalis unikalių medinių vilų merdėjo, parkai, gatvės ir aikštės prašėsi būti atnaujinami. Pasidairius atidžiau matyti, kad silpną naftos kvapą turinčio mineralinio vandens šlovė atgimsta.

Ukraina. Truskavecas.

„Sovietų Sąjungos laikais tai buvo pasakiškas kurortas. Dabar sanatorijos beveik nerenovuojamos, visur reikia duoti kyšius“, – prieš važiuodami į Ukrainą, perskaitome nuomonę internete.

Gatvėje sutikta vyresnio amžiaus lietuvė pasakoja atvažiavusi čia autobusu, iš anksto per kelionių agentūrą užsisakiusi sanatoriją su gydymu ir maitinimu. Vienuolikos naktų poilsis su gydytojo konsultacijomis, pasirinktomis procedūromis, valgiu triskart per dieną vykstant autobusu kainavo apie 400 eurų.

„Įsikūriau neblogai, sanatorija patogi, maistas geras, – išvardijo moteris, susiviliojusi nebrangiu poilsiu. – Nemažai procedūrų reikia pirkti papildomai arba reikia žinoti, kam į kišenę duoti. Bet mums gerai, patinka, o viena jauna lietuvių pora buvo labai nepatenkinta, jiems netiko maistas, netvarkinga.“

Pasiūlymų keliauti į dideles sanatorijas, kur įskaičiuota nakvynė, gydymas ir maistas, internete netrūksta – galima išsirinkti ir daugiabutį, ir paauksuotą pilį primenančią, galima rasti subtilesnių variantų. Nuvažiavus į miestą, paaiškėja, kad savo procedūras siūlo ne tik kas antras viešbutis, vila – galima apsigyvenus vienoje vietoje keliauti į kitą ir gydytis ar gražintis ten.

Kadangi Truskavece praleidome keturias su puse dienos, iš kurių dvi keliavome po Karpatus, patogiausia buvo apsigyventi patikusiame viešbutyje ir pasirinkti kelias norimas procedūras šalia esančiose įstaigose. Iš anksto kelionės maršruto neplanavome ir internetu nieko neužsakinėjome, nors vietiniai įspėjo, kad vasarą viešbučiai ir sanatorijos braška nuo poilsiautojų. Pirmuose dviejuose nusižiūrėtuose vietų vakare atsibeldusiems turistams nebuvo, trečiasis „Klejnod“ pasiūlė jaukų pusiau liuksą su pusryčiais. Nakvynė ir maistas vienam – 12 eurų, pro balkoną galima žvilgčioti į medžius, kitų viešbučių medinius bokštelius, aikštę, galima klausytis ukrainietiškos muzikos ar vietinių žvaigždžių raginimo paaukoti pinigų įvairioms labdaros akcijoms: kariams paremti, sudėtingoms vaikų operacijoms atlikti.

Muzika ir linksmybės paslaugiai išsikvepia apie dešimtą valandą vakaro, todėl gyvenimas centre neprimena nuolatinio dalyvavimo vakarėlyje. Tik naktimis ima loti laisvai lakstantys šunys.

Ukraina. Truskavecas.

Dienomis šie keturkojai čipuotomis ausimis tingiai šildosi saulėje prie biuvetės ir renka vaišes iš turistų rankų, naktimis virsta skalijančia gauja.

Architektūrinė vertybė – „šnekančio medžio“ vilos

Vien nuo 1920 iki 1930 metų Truskavece išdygo 300 viešbučių, vilų ir svečių namų, todėl rasti poilsio vietą nesunku įvairių skonių žmonėms: nuo stilingos „Villa Mozart“ iki antikvariniais baldais, sunkiais kilimais ir „šnekančiu“ nuo senumo medžiu viliojančios vilos „Lisova Pisnia“.

„Kiek metų šiam namui? Oi, nežinau“, – moja ranka leopardinius raštus mėgstanti moteris registratūroje, aprodžiusi tvarkingą, šiek tiek eklektiškus Antakalnio močiučių studentams nuomojamus butus primenantį svetainės, miegamojo ir vonios komplektą smalsiems turistams.

Ši 1912 metais statyta trijų aukštų kurorto medinės architektūros vertybė, kaip ir kitos jos pusseserės Švečenkos ar gretimose gatvėse, teikia ne vien nakvynės, bet ir gydymo, SPA, grožio paslaugas. Kainos tokiose vilose nesikandžioja, pernakvoti ir pavalgyti pusryčius galima vidutiniškai už 230–600 grivinų (7,56–19,73 euro). Sezono įkarščio metu jas užplūsta ukrainiečiai, taupesni užsieniečiai, todėl verta užsisakyti iš anksto. Iš Kijevo traukiniu atvažiavusi pora atsiduso, kad mokėti po 12 eurų žmogui už viešbutį, kaip darėme mes, brangoka, ir patarė pasidairyti priemiesčiuose pakelėse stovinčių savo butus siūlančių bobučių.

Minimalus atlyginimas Ukrainoje – maždaug 3040 grivinų arba 100 eurų, visi sutikti ukrainiečiai nuo jauno iki seno neprašomi pasiguosdavo tuo, kad neseniai jį pakėlė dvigubai, bet kartu šoktelėjo ir kainos. Eidami gerti mineralinio vandens į centrinę biuvetę matydavome, kaip tiesiog akyse mainosi grivinos kursas valiutos keityklose, dar išklausydavome pasakojimų, kad dabar ukrainiečiams Truskavecas darosi per brangus. Jauna viešbučio Lvove registratorė prisipažino su draugais gaudanti gerą orą ir kartais važiuojanti čia savaitgalį praleisti ištaigingajame „Rixos“ ar „Geneva“, kurio šlovė kiek priblėsusi dėl kelių apleistų korpusų. Tuo metu pora iš Kijevo, ekskursijos metu prie kavinėje užsisakyto šašlyko pasipjausčiusi daržovių iš savo sodo, neslėpė, kad anksčiau ukrainiečiai pigaus poilsio ieškodavo Moldavijoje, o dabar viskas atvirkščiai – moldavams Truskavece daug pigiau.

Masažas už tris eurus

Tautiniais raštais margintais drabužiais apsirengusios, plaukus ryškiomis skarelėmis prisidengusios moterys Truskovece – dažnos poilsiautojos. Kurortą pamėgę žmonės iš Kazachstano, Azerbaidžano, Armėnijos, Moldavijos, nemažai lenkų, atvažiuoja ir vienas kitas lietuvis.

„Mano kabinete kartais susitinka armėnai ir azerbaidžaniečiai. Nemėgsta vieni kitų, bet ką darysi“, – pasakoja kosmetologė Lida, spartietiškai apstatytame bute, virtusiame masažo, grožio ir sveikatinimo procedūrų užuovėja, sezono metu dirbanti nuo septintos ryto iki devintos vakaro.

Nuo „Kleinod“ viešbučio nusileidę laiptais žemyn ir pasukę į kairę, šią bevardę vietą radome šalia nuolat žmonių knibždančios kavinės. Ispaniškas veido masažas – 120 grivinų (3,95 euro), drėkinanti kaukė – 100 grivinų (3,29 euro). Tiesa, iš pradžių atėjome ieškodami rekomenduoto masažisto Taraso. Jaunas raumeningas vyras, neslepiantis tatuiruočių, rūkantis beveik po kiekvieno masažo ir kartais jo metu atsiliepiantis telefonu, vos spėja suktis, už durų – kas sezoną atvažiuojančių ištikimų klientų eilė.

„Daugiausia žmonių vasarą. Spalio pabaigoje, lapkritį jau atvažiuoja labai mažai, paskui jaučiasi pakilimas, kai atvyksta švęsti Naujųjų metų“, – apie darbą kalba Tarasas.

Nugaros ir apykalinės srities masažas jo kabinete – 100 grivinų (3,29 euro), kai tuo metu Birštono „Versmės“ sanatorijoje šie masažai įkainojami atskirai: nugaros kainuos nuo 10 eurų, apykaklinės srities – nuo 8 eurų. Kurorte kojos traumą gydęsis lietuvis pasakojo, kad gydomųjų masažų rado už 1,5 euro.

Gydymo ir grožio įstaigų, masažo, kosmetikos kabinetų pasirinkimas Truskavece platus – klinikų, medicinos diagnostikos centrų, sanatorijų neoninės reklamos švyti tamsoje einant gatve ne prasčiau už klubų. Išblizgintame „Mirotel“ SPA centre galima visą dieną mirkti baseine, kaitintis pirtyse už 303,77 grivinas (10 eurų). Antakius išpešios ir padažys už 182 grivinas (6 eurus), manikiūras ir pedikiūras su lakavimu kainuos 950 grivinų (31,27 euro). Pusvalandį trunkantis atpalaiduojantis viso kūno masažas – 220 grivinų (7,24 euro). Personalas pasitempęs, dirba profesionaliai, nepraleidžia progos nuoširdžiai pabendrauti, ypač supratęs, kad kalba su lietuviais.

Ukrainoje įpratome prie klausimo, skambančio maždaug: „Jak vaša mova?“ Išgirdę mus su vyru šnekantis tarpusavyje, pardavėjai, padavėjai, masažo ir grožio specialistai bandydavo išsiaiškinti, kokia kalba bendraujame. Spėliodavo, kad tikriausiai vokiečių, skandinavų ar, galų gale, vengrų.

„Naftusia“ – mineralinis su anglies ir metalo skoniu

Gydytis, ilsėtis ir gražintis Truskavece ukrainiečiai mėgsta. Pas kosmetologę Lidą sutikta moteris noriai papasakoja, kurių specialistų rankos auksinės, patikina, kad jos dukra inkstų akmenis išsigydė gerdama mineralinį vandenį „Naftusia“.

Šis vanduo laikomas gydomųjų mineralinių šaltinių pažiba. Kai biuvetėje spusteliu mygtuką ir į plastikinį buteliuką pribėga 250 gramų šiltos „Naftusios“, jaučiuosi optimistiškai, bet išgėrusi pirmąjį gurkšnį imu svarstyti, ar tikrai verta tris kartus per dieną prieš valgį pajusti burnoje sieros, anglies, sūrumo ir dar kažin kokį geležinkelio stoties metalo ir dūmo skonį. Vis dėlto kiti gurkšniai malonesni, o vanduo turi daug naftinės prigimties organinių medžiagų, magnio, kalcio, stabdo druskų ir akmenų susidarymą inkstuose, tulžies pūslėje, gerina vidus sekrecijos liaukų veiklą, kepenų, žarnyno sveikatą, pasižymi nuskausminančiu bei dezinfekuojamuoju poveikiu.

Šis vanduo vartojamas ir onkologinių ligų profilaktikai, pagerina urodinamikos procesus, labiausiai tinka įvairių virškinimo negalavimų kamuojamiems žmonėms. Mineralinio vandens aprašyme sakoma, kad kiti vandenys „Naftusiai“ neprilygsta, tik gerti jį reikia tiesiog biuvetėje, nes susijungusios su oru naftinės kilmės medžiagos greitai suyra.

Truskoveco mineraliniai vandenys laikomi vienais geriausių gydyti virškinamojo trakto, endokrininės sistemos ligas, tulžies ir panašius susirgimus. Ne tokio ryškaus skonio kaip „Naftusia“, bet pasižymintys panašiu poveikiu – šaltinių vandenys „Marija“ ir „Sofija“. Daug natrio chlorido turintis mineralinis vanduo „Bronislava“ naudojamas burnos ir nosiaryklės skalavimui, gydo gerklės, burnos ligas. Glicerininės kilmės „Juzė“ švelnina ir minkština odą, juo kurorto parke matėme besiprausiančius sportuoti susiruošusius žmones.

Eilės ir pykčiai prie šaltinio

Biuvetės turi numatytą darbo laiką, rytais nešina įvairiausiais indais žmonių minia pasipila link jų. Gurkšnojant prisipiltus brangius vandens lašus, galima apžiūrėti sovietinio stiliaus interjerą. Užsižiopsoti nevalia: pavėlavėlius riksmais išveja moteris baltu chalatu, šie savo porcijas baigia gerti ant suolelių arba tiesiog stovėdami aikštėje.

Šalia didžiosios biuvetės – parkas, kuriame suskaičiuojame kelias apleistas medines biuvetes nykštukes ir kelis populiarius šaltinius.

Jeigu šių negana, vos išvažiavus iš Truskaveco link Tysmenycios upės mineralinio vandens atsigerti galima Boryslavo miestelyje. Į vieną iš šaltinių ėjome senu samanotu mišku, kvepiančiu grybais ir knibždančiu riešutus iš rankų stveriančių voverių. Galiausiai patekome į ilgiausią žmonių eilę, kurioje stovėti pasirodė per ilgu.

Prie Boryslavo šaltinių.

Apsisukę grįžome, paėjėjome suvenyrų prekeivių apgultu taku link pilimi apsimetančio viešbučio – navigacija rodė, kad kažkur čia esama kito šaltinio. Jis ten iš tiesų buvo – nedidukėje grotoje grumdėsi keliolika žmonių, riksmais ir nekantriais gestais mėgindami išsiaiškinti, kieno eilė pirmesnė. „Baikit pyktis, vanduo bus negeras”, – paprotino viena stovėtoja eilėje, situacijai gresiant peraugti į nuoširdžias muštynes.

Specialistai suskaičiavo, kad Truskaveco mineralinį vandenį gerti tikintis gydomojo poveikio reikėtų bent dešimt dienų. Mes praleidome gerokai mažiau, bet, išvažiuodami gilyn į Karpatus, pirkome kelių rūšių šio miesto mineralinio buteliuose. Jų daug ir tinkamų įvairiems skoniams, Truskovece siūlomi ir turai į mineralinio vandens gamyklą Pomiretskajos gatvėje.

Karpatų pievų medus

Vaikštinėjant pavakariais Truskaveco šaligatviais, reikia saugotis nelygumų ir duobių, užtat kavinės ir restoranai labai stengiasi būti europietiški. Žodis „europietiškas“ tinka ir grožio paslaugoms, ir suvenyrų pardavėjų sukrautoms kojinių stirtoms, maistui ar ekskursijoms.

Tirpdami iš karščio, stabtelime prie pagrindinėje vaikščiotojų numintoje alėjoje sėdinčio pensinio amžiaus vyruko pražilusiais ūsais, kuris kalbėdamas dūsauja apie auksinius metus, praleistus grojant orkestre – buvęs ir Lietuvoje, gyvenęs prabangiai. Siūlo rinktis „Evropa tut“ agentūros ekskursiją, važiuoti link Skolės miestelio, aplankyti Kamenkos upės krioklį ir keltuvais keltis į vieną iš Karpatų viršukalnių. Aukštis – 1473 metrai, kaina – apie 250 grivinų (8,22 euro). Kiek pavargusiu mikroautobusu be kondicionieriaus per duobes nulekiame šimtą kilometrų, gidui Romanui paslaugiai pasakojant apie kiekvieno pravažiuoto miestelio gyvenimą, vardijant geriausius gydomuosius šaltinius, aukščiausias viršukalnes ir skaičiuojant kalnuose besiveisiančių gyvačių rūšis. Iš pradžių skamba kaip patiklių turistų gąsdinimas, bet vėliau patys pamatome pievose besišildančių angių nugaras – net visai šalia autobuso stotelės ramiame slidininkų kurortu tapusiame miestelyje.

„Koks oras Karpatuose, joks internetas neparodys“, – artėjant kalnams, įspėja gidas.

Kelionė į vieną iš Karpatų viršukalnių.

Prieš išvažiuodami kiek nerimavome dėl lietaus prognozių, paskui paaiškėjo, kad Lvove ir Truskaveco apylinkėse – orą karščiu lydanti vasara. Sėdint keltuve, galima suskaičiuoti galybę skirtingų kalnuose žydinčių gėlių ir pajusti legendinį Karpatų pievų medaus kvapą. Viršukalnėje jau laukia pajodinėti, pasivažinėti keturračiais, užkąsti šašlykų, pasrėbti grybienės – juškos – ar paragauti šlakelį naminių antpilų siūlantys turistų gaudytojai. Tik gido veide rūpestis: pusiaukelėje pametė mobilųjį telefoną, todėl skuba surikiuoti turistus ir paskui, jiems leidžiantis žemyn, skuodžia nuokalne šio ieškoti. Jam taip nutinka ne pirmą kartą, sako, kol turistai sėdi keltuvuose maždaug keturiasdešimt minučių, spėja žemyn nubėgti per penkiolika.

Iš Lietuvos keliauja ir autobusais

Prieš kelionę į Truskavecą pasidairius informacijos, matyti, kad kiekvieną antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį iš Vilniaus į šį kurortą važiuoja autobusai, keliauti siūloma ir iš Kauno. Yra ne viena kelionių agentūra, kuri parduoda sanatorinius kelialapius – galima rinktis į Truskavecą važiuoti autobusu, skristi lėktuvu į Lvovą ir iš ten važiuoti automobiliu, kas kainuotų apie 70 eurų į abi puses, ar rinktis kitokius variantus. Agentūros siūlo apsigyventi sanatorijose „Vesna“, „Karpaty“, „Rubin“, „Kristal“ ir kitose su įskaičiuotu maitinimu ir gydymu.

Sanatorinius kelialapius parduodančios turizmo agentūros „Gero laiko turizmo agentūra“ direktorė Daiva Šliumienė pastebėjo, kad žmonės į Truskavecą vyksta automobiliais, autobusais arba renkasi skrydį į Lvovą ir pervežimo paslaugą. Tiesa, besirenkančių gydytis šio kurorto mineraliniais vandenimis nėra daug: „Sanatorinį gydymą Ukrainoje renkasi nedidelė dalis mūsų klientų, nepaisant to, kad paslaugų kainos ten tikrai mažos. Vieni baiminasi ilgos kelionės, kiti nerimauja dėl politinės situacijos, dar kiti yra linkę mokėti brangiau, bet būti tikri dėl aptarnavimo ir apgyvendinimo sąlygų kokybės.

Dažniausiai žmonės renkasi gydymą bei poilsį Lietuvos ir Baltarusijos sanatorijose. Šį pasirinkimą lemia nedideli atstumai ir kokybiniai aspektai“.

Tokias keliones į Ukrainą, pasak agentūros atstovės, žmonės nesunkiai susiplanuoja savarankiškai. „Nepaisant to, kad Truskaveco kurortą nuo Vilniaus skiria 850 kilometrų, į jį nuvykti patogu net reisiniu autobusu, kuris kursuoja kelis kartus per savaitę. Kelionė trunka 16 valandų ir važiuoti tenka visą naktį, tačiau gebantys miegoti autobusuose itin didelių nepatogumų nepatiria. Autobuso bilietas į abi puses kainuos 85 eurus.

Žinoma, galima skristi lėktuvu į Lvovą ir iš jo keliauti į Truskavecą, tačiau tokia kelionė visada būna brangesnė, nors nepalyginamai patogesnė. Bilietų kainos gali svyruoti nuo 100 iki 250 eurų“, – išvardijo D. Šliumienė.

Naudingi faktai ir įdomūs pastebėjimai apie kelionę:

Manoma, kad kurorto pavadinimas kilęs iš lietuviško žodžio „druska“.

Iš Vilniaus per Bialystoką (Balstogę), aplenkdami Liubliną ir važiuodami į Lvovą, paskui į Truskavecą, keliaudami link Tustano, Skolės, Kamiankos upės, grįždami per Žovkvos miestelį, prisukome 1329 kilometrų.

Iš Vilniaus išvažiavome apie 6.30 ryto, prie Lenkijos ir Ukrainos sienos į pusantro kilometro eilę stojome 18.10 val. Pernai sieną kirtome per 40 minučių, šiemet ukrainiečiai pasakojo, kad stovi ir po penkias, ir po trylika valandų. Tiek laukti neprireikė, važiuojantys pro šalį ir klausinėjantys, ar yra neturinčių ką deklaruoti važiuotojų, pasieniečiai palydėjo į eilės priekį. Ukrainoje buvome 20.30 vakaro.

Nuo pernai šiek tiek pakilo dyzelino kainos: pernai litras kainavo apie 18,50 grivinų (60,9 cento), šiemet 21,28 grivinos (70 centų).

Truskavece verta apžiūrėti medines XIX amžiaus vilas ir sovietines daugiaaukštes sanatorijas, vietinį turgų, susirasti kavinę prie turgaus ir suvalgyti verslo pietus už 1,5 euro arba pasilepinti karališka upėtakio žuviene „Rixos“ viešbučio restorane „E-MOE“. Jame dviese už visai gausius pietus sumokėjome 623 grivinas (20,49 euro). Ką jau ką, o skaniai ruošti upėtakius, šašlykus ir barščius jie moka.

Šiame kurorte dažnai girdėsite ar matysite užrašytą žodį „europietiška“. Žmonės stengiasi pasiūlyti tokį aptarnavimą, interjerą, maistą. Dažnai viskas būna kuo puikiausiai. Bet jei viešbutyje rasite pilko sovietinius laikus menančio tualetinio popieriaus, masažo kabinete vietoje atpalaiduojančios muzikos įjungs nervingą radijo stotį arba pusryčiams duos šaltų blynų, labai nenusiminkite. Viską atpirks žmonių nuoširdumas – jie padės, patars, kur procedūros, specialistai ar maistas geriausi.

Truskavecas aktyviau keliaujantiems po kelių dienų tampa nuobodokas. Iš jo patogu nuvykti į Tustano uolas, kuriose kadaise stovėjo medinė tvirtovė. Patiks tiems, kas žavėjosi Čekijos Adršpadų (Adršpach), Ukrainos Dovbušo uolomis. Kelis kilometrus teks važiuoti žvyrkeliu, bet jis tinkamas ir ne itin aukštiems automobiliams. Privažiuoti galim beveik prie pat uolų, teks susimokėti įėjimo mokestį.

Ukraina. Tustan uolos

Aplink Truskavecą – daugybė tvenkinių, kur veisiami upėtakiai. Ukrainiečiai mėgsta leisti laiką atvažiavę į tokias vietas, kur ilsisi su vaikais, gėrisi kalnų vaizdais, patys pasigauna žuvį ir laukia, kol virtuvės šefai ją paruoš. Nebijantys prastų kelių gali susirasti „Rybnik“ upėtakių ir poilsio salelę.

Ukraina. „Rybnik“.

Geri keliai veda ir gražieji Karpatų vaizdai atsiveria važiuojant į prabangesnę „Zolota forel“. Pakelėse – daugybė prekiautojų mėlynėmis, litras kainuoja maždaug 60 grivinų (2 eurus).

Žiemai pasižymėkite slidinėtojų pamėgtą apsistojimo vietą – Skolę. Miestelis nedidukas, įsikūręs galingos kalnų upės Stryjaus intako Opiro pakrantėje. Karštą vasaros dieną plati, bet ne itin gili upė pilna besimaudančių vietinių, aplinkiniais takais šmirinėja Beskidų nacionalinį parką pamėgę turistai. Mes, susiradę navigacijos pasiūlytą vieną iš maršrutų, paragavome natūraliai iš žemės besisunkiančio šaltinio „Naftusia“ vandens, pavaikščiojome pasakiško grožio mišku, kuriame vienu metu atsivėrė ir vaizdas į kitas viršukalnes.

Skolė labai tinka žygiuoti kalnais mėgstantiems žmonėms. Taip pat tiems, kurie nori artimiau pabendrauti su vietiniais, pagyventi ne viešbučiuose. Į šį miestelį atvažiavome vakarėjant, užėjome į vietinę parduotuvę limonado ir greitai „įsijungėme“ į vietinių moterų „internetą“. Maloni pagyvenusi pardavėja, paklausta, ar galėtų rekomenduoti vietą nakvynei, apskambino pažįstamus, nubėgo iki greta esančio kiosko, prie kurio netrukus susibūrė kelios moterys, pradėjusios raustis po savo telefonų knygas. Paieškos truko neilgai – po keliolikos minučių jau buvome Romano ir jo žmonos, buvusios darželio auklėtojos, globoje Serbinos gatvėje, 4 numeriu pažymėtame trijų aukštų name.

Skolėje apsistojome name Serbina gatvėje.

„Jauskitės kaip namuose“, – vis ragino šeimininkai, neprašyti vaišinę arbata, pusryčiams išvirę naminių kiaušinių, mielai pasakoję apie savo ir vaikų, anūkų gyvenimus.

Dviem žmonėms už naktį sumokėjome kiek daugiau nei 300 grivinų (10 eurų). Kas rytą kieme žiūrėdavome į kalnus ir darželyje žydinčias gėles – viešbučiuose trūko to „namų“ jausmo.

Vėliau, artėdami prie Lenkijos, stabtelėjome miestelyje netoli sienos – Žovkva. Mėgstantiems pilis patiks. Nakvojome patogiame viešbutyje „Akvarel“, išvažiavome ankstų rytą. Šįkart eilė prie sienos nebuvo itin ilga, bet keitėsi pamaina, galiausiai visos procedūros užtruko apie penkias valandas. Jeigu ir jūs, kaip ir mes, Lvove šiek tiek apsipirkote ir visur po truputį apsirūpinote saldžiomis lauktuvėmis – Ukraina juk tikrai saldainių šalis, – galite tikėtis išsamesnės apžiūros. Laimei, susidarė ilgoka automobilių eilė, ir laukimas baigėsi greičiau.

Automobiliu į Ukrainos kurortą Truskavecą – nafta kvepiantis mineralinis vanduo atgimsta

Ukraina. Truskavecas.
+96