Skaitmeninė demokratija su žaisliniais konservatoriais

Gabrielius Landsbergis
Gabrielius Landsbergis
  © Edvard Blaževič

Mūsų valdžia mėgsta manipuliuoti skaičiais. Galbūt dar ir dėl to, kad matematinės simetrijos išryškinimas padeda sukurti rezultato įspūdį. Tačiau liūdna patirtis byloja, kad skaičiai ne visada yra nuoroda į konkretumą. Kartais būna net taip, jog operavimo skaičiais priepuoliai paūmėja kaip tik siekiant išvengti akistatos su dygia tikrove.

Kažkada siekianti valdžios partija siekė užburti žmonių vaizduotę skaičiumi 111 ir kurpdama pasakojimą apie greitai užstosiantį rojų. Savo ruožtu naujojo šaukimo reformatoriai per prabėgusį laiką bandė įpiršti nuomonę, kad tobulas skaičius yra „ne daugiau 5“, nors pastaruoju metu jau nusileidžiama, kad pasaulis neapsiverstų, jei Lietuvoje po visų pertvarkų išliktų 7 universitetai. Kita vertus, nepalyginamai radikaliau žiūrima į urėdijų mažinimo reikalą, planuojant vienu ypu iš dabar veikiančių visoje šalyje 28 urėdijų sukurti vieną centralizuotą miškų ūkio tvarkymo įstaigą, regis, patikėjus paties Pitagoro užuomina, kad skaičius 1 yra kažkas panašaus į bevardį dievą.

Edvardas Čiuldė

Ar tokia yra optimizavimo logika, kai skaičių sekos regresija jau suvokiama kaip pažangos rodiklis? Nesakykite, čia visai ne paskutinėje vietoje yra dar ir kažkokia skaičių magija, numerologinis tikėjimas. Tiesa, mūsų padangėje girdėjosi, bet nebuvo išgirsti raginimai pačiam Seimui susimažinti nuo 141 nario iki labiau kuklių apimčių. Pabandykime įsivaizduoti, kaip būtų gražu, jeigu pasitinkant Vasario 16-osios šimtmetį pagal optimizavimo logiką ir skaičių magijos pavyzdį Seime beliktų tik 100 atstovų, kitiems iš pagarbos matematinei simetrijai atidavus savo mandatus.

Bet juk matematika čia niekuo dėta, ar ne? Ne tik kvaila, bet ir šventvagiška būtų suabejoti mokslų karalienės ypatingu statusu, išskirtiniu garbingumu ir vertingumu. Tačiau drauge nepraleiskime progos dabar pamąstyti apie tai, kaip demokratinio visuomenės tvarkymo užmanymas apskritai dera su matematinio pobūdžio intuicijomis. Ar čia kokybinių apibrėžčių pakeitimas kiekybinėmis interpretacijomis žada tik sėkmę, o skaidžių magija visados nurodo teisingą kryptį?

Moderniųjų laikų pradžioje užgimusi matematinė gamtotyra skelbia visų daiktų prigimtinės lygybės idėją, kuri didesniu ar mažesniu laipsniu pasitarnavo luomų panaikinimo ir visų žmonių lygybės prieš įstatymą reikalavimo iškėlimui ir įtvirtinimui.

Dar praeitą kartą turėjome progą palyginti, kad štai garsusis antikos filosofas Platonas, atsiremdamas į gamtinės tvarkos (gr. kosmos – tvarka) pavyzdį ir pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus–valstybė–kosmosas projektą, įtvirtino luominės visuomenės idealą. Savo ruožtu moderniaisiais laikais Švietimo filosofijoje, be jokių svyravimų ir gana tiesmukai apeliuojant į gamtos pavyzdį, iškeliamas būtent luominio visuomenės susiskaidymo panaikinimo reikalavimas.

Be jokios abejonės, abiem paminėtais atvejais deklaruojama protingos tvarkos įgyvendinimo užduotis, gamtos idėją apibrėžiant kaip tokios tvarkos išeities tašką. Skirtumas iš esmės tik tas, jog antikinio pavyzdžio kokybiškai diferencijuoto kosmoso idėją moderniaisiais laikais keičia visur vienodai išmatuojamos, neturinčios privilegijuotų taškų, tik kiekybiškai išsakomos, t. y. matematiškai išpakuojamos gamtos (visatos) idėja. Suprantama, kad švietėjai, apeliuodami į tokį gamtos pavyzdį, išpopuliarina žmonių prigimtinės lygybės idėją kaip kertinį demokratinės tvarkos principą.

Tik kažkokiu nesusipratimu ar baisiu obskurantizmu šiandien reikėtų laikyti bandymus kvestionuoti svarbiausius demokratijos iškovojimus. Tačiau negalime užmiršti ir to, kad progresas kaip toks gali būti prieštaringas procesas, kai vieną įgydami kažką kitą prarandame. Iš tiesų vienas didžiausių socialinės minties paradoksų yra tai, kad Švietimo filosofijos išsakytų svarbiausių demokratijos principų išgrynintas taikymas gali su pagreičiu nunešti taip toli pro šalį, jog čia labai akivaizdžiai susidursime su totalitarizmo užkrato pavojais.

Kad ir kaip žiūrėtume, nepavyks apeiti fakto, kad moderniųjų laikų demokratijos tėvai, t. y. XVIII a. prancūzų švietėjai, buvo vieni iš iniciatorių amžiaus pabaigoje įvykusios Didžiosios Revoliucijos, kuri, kaip žinome, iš karto pažliugo nematytais iki tol kraujo upeliais. Šiai revoliucijai tapus didžiąja giljotinos švente, į didesnę kraujo jūrą buvo įbrista tik Rusijos Spalio revoliucijos metu, kai taip pat buvo mojuojama mokslingo visuomenės pertvarkymo šūkiais, atklydusiais iš marksistinės doktrinos.

Dar švietėjai žmogų kaip politinę būtybę tiesiogiai siejo su valstybe, neigdami bet kokio tarpininko šioje situacijoje galimybę, drauge žmogaus bei valstybės santykį apibrėždami tikra to žodžio prasme matematiškai, kaip atskiros valios santykį su bendra valia, t. y. su visų valių suma.

Žvilgtelėkime, kas gaunasi iš tokio apibrėžimo? Valstybė kaip visų valių suma iškyla prieš atskirą individą kaip ta neaprėpiama didybė, kuri pranoksta jį visų šalies gyventojų skaičiaus minus 1 proporcija. Švietėjų požiūriu, visa tai, kas atskiria individą ir valstybę, t. y. patriarchalinė šeima ir priklausomybė, Bažnyčia, įvairios žmonių organizuotumo korporacinės formos, yra istoriškai netikslingi dariniai, kuriuos reikia nedelsiant panaikinti.

Žinia, viduramžių visuomenės teisė buvo korporatyvinė, juridinės atsakomybės vienetu čia buvo korporacija, t. y. įvairūs luominiai ir profesiniai susivienijimai, kurie nepalikdavo žmogaus vieno akistatoje su valstybinės galios mechanizmais, vien iš inercijos arba dėl jėgos pertekliaus automatizmo galinčiais sutrinti minus1 individo būtį. Korporatyvinės teisės aplinkoje pravartu susiturėti net ir turint perteklinės galios instrumentus, keliant klausimą – ar verta kišti lazdą į širšių lizdą. Tačiau žmogus, išvilktas iš bendruomeninio organizuotumo korporatyvinių formų, neretai praranda tą paskutinį apsaugos ratą, galintį amortizuoti nemotyvuotą valstybės prievartą. Jau jakobinų diktatūra Prancūzijoje tai parodė prikišamai, dar baisiau įvyko kiek vėliau valdžią užgrobus bolševikams kitoje šalyje.

1793 metų prancūzų revoliucijos veikėjai parengė naują administracinį šalies suskirstymą, su liniuote padaliję Prancūzijos žemėlapį į taisyklingus stačiakampius – naujos konfigūracijos departamentus. Kaip atrodo, lėkštojo racionalumo atstovai labai mėgsta į politikos sferą perkelti matematiškai taisyklingas figūras, gyvenimo įvairovę pajungiant ar net aukojant simetrijos principo užtikrinimui.

Kita vertus, demokratijos praktiniam įgyvendinimui, kartais net balansuodami ant demokratijos teorijos kanono pažeidžiamumo ribos, regis, kaip niekas kitas turiningai pasitarnavo konservatyviosios politinės minties adeptai, parodę atsakingą požiūrį į istorinės gyvenimo įvairovės puoselėjimo uždavinį. Be kita ko, jie gina korporatyvinio bendruomeniškumo vertybes net kraštutinio individualizmo epochoje. Tikras konservatorius neabejotinai žino bent tai, kad idealus trikampis – įsivaizdavimo dalykas, o ne gyvenimo forma.

Korporatyvinės teisės reliktiniai pavidalai moderniųjų laikų demokratinės visuomenės teisinėje aplinkoje visų pirma yra universitetų autonomijos principas ir ypatingas profsąjungų statusas. Universitetas, išplėtojęs savo autonomiją, ir pasitikėjimą įgijusi profesinė sąjunga mūsų epochoje yra to paties „cecho” ir „gildijos” principo modernūs reprezentantai.

Būtent dėl to profesijų visuomenės idealus ir universiteto autonomijos principą konservatoriai turėtų saugoti kaip niekas kitas, su ypatingu savo konservatoriško orumo įsisąmoninimo pietetu. Tačiau lietuviško kirpimo konservatoriai, vadovaujami jaunojo Gabrieliaus Landsbergio, nervingai baksnojančio liniuote per delną, pasuko diametraliai priešingu keliu, demonstruodami savo panieką profesijos susivienijimams ir nepraleisdami nė menkiausios progos suabejoti universiteto bendruomenės teise pačiai lemti savo likimą.

Kitus dar būtų galima suprasti, tačiau konservatoriai, užsižaidę reformomis, nukreiptomis prieš korporatyvizmo dvasią, patys tampa vis labiau panašūs į kažkokius žaislinius konservatorius šalia ne visados simpatiškų, bet grubiai realistinių, suvokiančių savo tikruosius interesus politinio spektro partnerių.

Autorius yra Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) lektorius.