Menotyrininkė Krikštopaitytė: mums visiems laikas nebebijoti pažinti savęs

Monikos Krikštopaitytės knygos pristatymas "Kultūringa pelė Stasė"
Monikos Krikštopaitytės knygos pristatymas "Kultūringa pelė Stasė"
  © Edvard Blaževič

„Labai ilgai Lietuvoje žmonės vengė psichologų ir gėdijosi į juos kreiptis. Sovietmečiu jie apskritai buvo siaubo istorijų dalimi. Dabar pilna gerų psichologų, kurie gali padėti žmonėms geriau save pažinti. Menas irgi labai prie to prisideda. Netgi klausantis muzikos palengvėja. Lengviausia paaiškinti, kodėl reikalinga muzika ir kinas, bet dailė – taip pat, – sakė Monika Krikštopaitytė, knygos „Kultūringa pelė Stasė“ autorė. Lapkričiui baigiantis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatytą knygą jos leidėjas Modernaus meno centras vadina netradicine nuotykių knyga visai šeimai.

Pirmoji kritika buvo skaudi, bet nesugniuždė

Turite kokių sąskaitų iš vaikystės su pelėmis? Kodėl pelę rinkotės kaip pagrindinę knygos heroję?

Ne, vaikystėje turėjau žiurkėną. Manau, pati galiu tapatintis su pelėmis. Daug sėdžiu prie kompiuterio. Kai turi mažą vaiką, kai negali daug kur išeiti, tai yra toks tūnojimo laikotarpis.

Kalinių mene, tatuiruotėse pasirodo laivų, gražių moterų. Tas efektas ir suveikė – pradėjau kurti apie keliones per paveikslus, kalbėti apie vienatvę, kuri aktuali mamoms. Specifinis motinystės laikotarpis šiek tiek lėmė šiuos pasirinkimus.

Moters smegenys pasikeičia, kai atsiranda vaikas. Pradedi galvoti, kaip jam tą pasaulį paaiškinti. Jau keliolika metų dirbu meno srityje, – motinystės atostogose esanti vyriausioji kultūros savaitraščio „7 meno dienos” redaktorė, paauginusi dukterį, netrukus grįš į darbą. – Noriu jai paaiškinti meną, todėl pradedu nuo mažų dalykų. Kas juokingiausia, labai dažnai tie paaiškinimai praverčia ir suaugusiesiems. Manau, visiems turi būti prieinami paprasti paaiškinimai.

Gebėjimas rašyti įtaigiai, nedidaktiškai ir pasakoti taip, kad būtų įdomu skaityti, pasirodė ne tokia jau lengva užduotis?

Straipsnius rašydavau kiekvieną savaitę daugiau nei dešimt metų. Tas lengvumas atsiranda su laiku. Galvojau, ši knyga bus mano pramogėlė, laisvalaikis, kūryba, – paskambinusi Modernaus meno centro bendrakūrėjai Danguolei Butkienei, menotyrininkė sulaukė jos palaikymo rašyti knygą vaikams apie modernų ir šiuolaikinį meną. – Supratau, kad tai yra rimtas darbas.

Pirmus mano rankraščius specialistai labai stipriai sukritikavo, teko dorotis su psichologiniu smūgiu. Manęs labai nesugniuždė, nes žinojau, tai darbiniai tekstai, tik gal tikėjausi daugiau konstruktyvumo.

Tada pasitelkiau žmones, kuriais pasitikiu, paprašiau jų patarimo. Teko rimtai padirbėti, perdaryti, kad nebūtų gėda. Du trečdalius teksto išmečiau, daugiau pasidomėjau kūrinio struktūra. Kaip sakau, savarankiškai baigiau rašytojų mokslus.

Už rimtų tekstų ir temų, sudėtingų žodžių gali pasislėpti, o, kalbant su vaikais, taip viską tenka išgryninti, kad liktų tai, kas tikra ir svarbu?

Džiaugsiuosi, jei tai man pavyko padaryti. Iš kitos pusės, visų žmonių, specialistų siekiamybė turėtų būti taip kalbėti kiekvieną dieną. Galima sakyti „lokacija“, „diskursas“, o galima – „vieta“, „žmonės kalba“. Tai tokia savidisciplina.

Jei žmogus nori būti suprastas, jis turi labai stengtis. Man padėjo penkeri metai, praleisti reklamoje, kur per 30 sekundžių reikia pasakyti esmę. Tuo metu mano redaktorė, kai rašydavau straipsnius, sakė, o, kaip pagerėjo tavo tekstai, išmokai išmesti. Reklamos sritis man buvo sunki, nejaučiau didelės prasmės ten dirbdama, bet buvo gera pamoka.

„Daug vaikų juokelių skrajojo mūsų namų virtuvėje“

Smagūs knygos herojų vardai – triušis Kardamonas, šeškas Aldonas Beretinskas, triušė Mirabelė, dramblys Odis, jau nekalbant apie kultūringą pelę Stasę. O ar pati patyrėte kūrybos džiaugsmą ir smagumą rašydama apie šiuos herojus?

Iš pradžių tai buvo vienas malonumas. Tekstą rašyti lengva, kai supranti, kad tai daryti smagu. Aš straipsnius rašau greitai, per porą valandų. Man turi būti įdomu, noriu pati laukti, kas bus kitame sakinyje. Jei nėra to laukimo, niekas „nevažiuoja“.

Kai turi mažą vaiką, nėra kada laukti įkvėpimo, turi nusiteikti, kad gali būti smagu. Knyga skirta dvejų Petrai ir jos broliui Benui, kuriam dabar devyneri. Daug vaikų juokelių, pasakymų skrajojo mūsų namų virtuvėje. Stengiausi viską, kas prasminga kasdienybėje, įdėti į knygą, ir pasidarė ramu.

„Kultūringa pelė Stasė“ skirta 7–12 metų vaikams, bet knygoje ir suaugusieji kai ką sau ras?

Manau, skaitytojai bus trys. Vaikai skaitys vienaip. Suaugę galbūt gaus kažkokios informacijos, gal nebe taip bus jiems baisu suklysti, kalbant apie meną. Treti, menotyrininkai, atpažins mūsų aplinkos humorą, kai truputėlį iš mūsų pačių juokiuosi. Geras, tiksliau, sąžiningas humoras būna tik tada, kai gali iš savęs pasijuokti.

Per pristatymą prisipažinote, kad menas Jums ilgą laiką buvo šventė, o vėliau pasirodė, kad čia, kaip ir kitose srityse, yra šešėlių, intrigų ir pavydo, nes gyvenimas atsispindi mene. Kai sakote, kad nebijokite, menas yra mūsų dalis, ne menui mūsų reikia, o mums meno, tai svarbiausia žinia, kurią norite perduoti?

Mums visiems laikas nebebijoti pažinti savęs. Tik tada žmogus gali pradėti daryti teisingus sprendimus. Savo šalies meno pažinimas – didelė dalis kelio pažinti save.

Labai ilgai Lietuvoje žmonės vengė psichologų ir gėdijosi į juos kreiptis. Gal dėl to, kad tada jų nebuvo gerų? Sovietmečiu jie apskritai buvo siaubo istorijų dalimi. Dabar pilna gerų psichologų, kurie gali padėti žmonėms geriau save pažinti. Menas irgi labai prie to prisideda. Netgi klausantis muzikos palengvėja. Menas padeda įvaizdinti, įžodinti mintis. Lengviausia paaiškinti, kodėl reikalinga muzika ir kinas, bet dailė – taip pat.

Kaip juokavote, ne tik užsienyje svečiuojantis verta lankyti muziejus ir galerijas, laikas „atvažiuoti“ į savo muziejus ir galerijas, pažinti savo meną, nes jis su mumis susijęs?

Nereikia išsikelti per didelių tikslų. Užtenka įsileisti meną, leisti sau nustebti, nebijoti suklysti. Kaip ir atsidaręs kompiuterį pamatai daug visokiausių programų. Kai kas gal mėgins aiškinti – tau reikia perskaityti knygų, kad galėtum jomis naudotis. Ne, tau užtenka žinoti kelis dalykus, ką paspausti. Nuo čia prasideda kelias, kuris priklauso nuo noro gilintis.

Baimė suklysti stabdo domėtis kultūra. Tikrai ne visi kūriniai, kaip ir ne visi žmonės, turi mums patikti, ne visi turi būti mums įdomūs. Reikia pasikliauti intuicija, išsirinkti tuos kūrinius, kurie labiausiai mus veikia. Apie tai knygoje kalba ir mano personažai, reikia ieškoti kūrinio, kuris prabils tiesiai į tave.

Per knygos pristatymą sulaukėte komplimento, kad jūsų stiprybė yra gebėjimas mintį susieti su jausmu, o kai ji susiejama su tokiu stipriu pavydo jausmu... Juokavote, kad knygą vaikams pradėjote rašyti iš pavydo, kad prancūzų ar italų vaikai nuo mažens lanko muziejus ir anksti išmoksta jausti, suprasti meną, kalbėti meno temomis.

Kai žmogus yra labai jaunas, jis daug kuo piktinasi, tas nepatinka ir tas. Vėliau, kai ką išmoksti, kažką pradedi galėti, supranti, kad turi daryti, nes savaime neatsiras, ko trūksta. O kaip jau gaunasi, taip, tikiuosi, kad gerai.

Ne vienas pristatymo dalyvis Jūsų jau klausė, ar toliau rašysite, ar bus tęsinys?

Smagu išleisti knygą, susitikti su žmonėmis, nors buvo labai baisu. Nežinau, ar dar kada bus toks dėkingas tarpas, nes dabar reikės pabaigti disertaciją, nuo sausio pradėsiu vėl vadovauti „7 meno dienoms“. Kai pradedi kažką daryti, kyla naujų idėjų, dar nežinau, kur jos nuves, nes dabar reikia įveikti artimiausius kalnelius, – nuo pažadų išsisuko knygos „Kultūringa pelė Stasė“, kurią išleido Modernaus meno centras, autorė M. Krikštopaitytė.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje lapkričio 22 dieną knygos pristatymo renginį vedusi Modernaus meno centro direktorė Milda Ivanauskienė kalbino ne tik autorę, bet ir knygos dizainą kūrusią dailininkę Mariją Mikulskienę, iliustracijų dailininkę Dalią Karpavičiūtę, menotyrininkus Joną Valatkevičių ir Jurgitą Ludavičienę. Modernaus meno centrą (MMC), vadinamąjį muziejų be sienų, 2009 metais Vilniuje įkūrė Danguolė ir Viktoras Butkai.

Menotyrininkė Krikštopaitytė: mums visiems laikas nebebijoti pažinti savęs

Monikos Krikštopaitytės knygos pristatymas "Kultūringa pelė Stasė"
+8