Kieno rinkiminės pozicijos geriausios?

Romualdas Bakutis
Romualdas Bakutis
  © Dmitrijus Radlinskas

Iki Seimo rinkimų liko mažiau nei mėnuo. Vargu ar kuri nors politinė jėga dar parodys ką nors nematyto, tad jau galima apibendrinti, kaip atrodo didžiausių į parlamentą susiruošusių partijų pozicijos.

Šie rinkimai jau spėjo pasižymėti dėl itin didelio teisėsaugos aktyvumo. Beveik ant visų didžiausių Seimo partijų per pastaruosius metus krito teisėsaugos kaltinimų šešėlis: prekyba poveikiu įtariama visa „Tvarkos ir teisingumo“ partija, įtarimai pareikšti ir vienam iš Darbo partijos lyderių Vytautui Gapšiui, Liberalų sąjūdis bando visais būdais išsižadėti savo buvusio pirmininko Eligijaus Masiulio, o socialdemokratų krašto apsaugos ministras Juozas Olekas šmėžuoja auksinių šaukštų pirkimo istorijoje.

Ir tai tik keli momentai – galima prisiminti ankstesnius skandalus, susijusius su Druskininkų meru Ričardu Malinausku, Apeliacinio teismo sprendimu dėl Viktoro Uspaskicho bei dar kelias istorijas. Tik Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) politikai kol kas sugebėjo išvengti teisėsaugos kūjo. Tiesa, kai kurie socialdemokratai dar bandė nukreipti žiniasklaidos dėmesį į konservatorių pirmininko Gabrieliaus Landsbergio žmonos verslo peripetijas, tačiau tai mažai ką sudomino.

Vargu ar teisėsauga vykdo kieno nors politinį užsakymą, tačiau jos aktyvus vaidmuo bandant kovoti su politikų korupcija trumpuoju laikotarpiu padidins piliečių nepasitikėjimą partijomis. Žvelgiant iš šios perspektyvos, kol kas geriausiai atrodo konservatoriai ir „valstiečiai“. Nors kurį laiką apžvalgininkai ir politiniai konkurentai šaipėsi iš G. Landsbergio politinės patirties trūkumo, šiandien jis yra subūręs stipriai ir moderniai atrodančią komandą, kuri nėra persekiojama skandalų.

Kurį laiką Liberalų sąjūdžio šešėlyje tūnoję konservatoriai šiandien iš jo visiškai išsiveržė ir ne vien dėl teisėsaugos smūgių jų konkurentams: kai liberalsąjūdiečiai rinkėjus bando vilioti Virgilijumi Alekna ar Žydrūnu Savicku, konservatoriai žada, kad naujoje vyriausybėje gali būti Ukrainos ministras Aivaras Abromavičius. Žinoma, jį galima vertinti įvairiai, tačiau kokybės skirtumas vis vien akivaizdus. Nenuostabu, jei spalį konservatoriai, o ne liberalai susižers liberalių ir technokratinių pažiūrų politikams simpatizuojančius rinkėjus.

Tuo tarpu, nusivylusių balsus kairėje veikiausiai surinks Ramūno Karbauskio LVŽS. Pastaroji itin pataikė prieš rinkimus akcentuodama nepartinių specialistų pritraukimą į savo rinkiminį sąrašą. Nuolatinių skandalų fone galimybė rinkti nepartinius politikus nemažai daliai tradicinėmis partijomis nusivylusių rinkėjų gali atrodyti kaip išsigelbėjimas. Sėkmę „valstiečiams“ laiduos ir žadama kova su alkoholizmu: nors jau dabar galima abejoti jos rezultatais ir priemonėmis, tačiau akivaizdu, kad ypač provincijoje tai didelė problema, o R. Karbauskis ir jo komanda – vieninteliai, kurie tai pavertė savo politinės programos ašimi. Socialdemokratus, „tvarkiečius“ ir „darbiečius“ persekiojantys korupciniai skandalai, augantis nepasitikėjimas politinėmis partijomis LVŽS suteikia itin perspektyvias rinkimines pozicijas.

Kitaip atrodo kol kas vis dar populiariausios partijos – socialdemokratų – perspektyvos. Prieš Seimo rinkimus jie padarė kone viską, ko didžiausiai partijai nereikėjo daryti. Kol opozicijoje esančios partijos ieškojo naujų veidų ir kalbėjo apie kartų kaitą bei atsinaujinimą, socialdemokratai iš esmės pasirinko užkonservuoti vadovybėje nusistovėjusį status quo ir į rinkimus eiti siūlant tuos pačius jau dvidešimt metų žinomus veidus. Savaime tai nėra blogai, tačiau nemaža dalis senosios gvardijos atstovų atrodo labiau besirūpinantys savo karjera nei turintys kompetencijos ar tuo labiau noro Lietuvą paversti naujųjų technologijų ekonomikos ar gerovės valstybės šalimi. Algirdo Butkevičiaus vyriausybė sugebėjo suteikti valstybei stabilumą, kurio taip reikėjo po Andriaus Kubiliaus konservatorių valdymo, tačiau ilgainiui stabilumas ėmė virsti stagnacija.

Net vienintelė didesnė naujovė, kurią socialdemokratai per šią kadenciją sugalvojo patys – darbo santykių liberalizmas – bandoma prastumti itin ne laiku. Naują Darbo kodeksą reikėjo įvedinėti kadencijos pradžioje arba bent jau jai įpusėjus, tačiau dabar, likus vos mažiau nei mėnesiui iki Seimo rinkimų, opozicija, prezidentė bei žiniasklaida gavo unikalią progą socialdemokratus kalti prie sienos dėl jų tikro ar tariamo nesirūpinimo eiliniu rinkėju. Keista, kad socialdemokratų lyderis vis dar rimtai kalba apie ketinimus liberalizuoti darbo santykius. Tai susilpnins socialdemokratų pajėgumus naujame Seime.

Blogiausiai atrodo Liberalų sąjūdžio, Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo“ pozicijos. Liberalsąjūdiečiai kol kas atrodo atsigavę po E. Masiulio pasitraukimo, o bekompromisis atsiribojimas nuo jo padėjo rinkėjų nepasitenkinimą partija nukreipti į nepasitenkinimą E. Masiuliu, tačiau tuo pačiu liberalsąjūdiečiai prarado regionuose populiarų A. Guogą, o atsivėrusį vakuumą bandė užpildyti iš politikos žadėjusiu trauktis Eugenijumi Gentvilu bei sportininkais. Formalus partijos lyderis, sostinės meras Remigijus Šimašius taip pat kol kas nežavi dideliais, vilniečiams matomais darbais, o smulkios iniciatyvos liberalų populiarumo neaugins. Tad šiandien liberalai stovi ten pat, kur buvo 2012-aisiais – tai vidutiniškai populiari partija, svarstanti, ar per rinkimus surinks tik šešis, ar gal net aštuonis procentus.

Darbo partiją gelbsti plati daugiau nei 21 tūkst. narių vienijanti regioninė infrastruktūra bei paprasčiausia inercija. Prieš šiuos rinkimus „darbiečiai“ sugebėjo atsikratyti kone dešimtmetį persekiojusio juodosios buhalterijos šešėlio, tačiau kartu prarado savo aukštų reitingų garantą Viktorą Uspaskichą. Jį formaliai pakeitęs Valentinas Mazuronis, panašu, į savo pareigas labiau žvelgia kaip į šiltą vietą prieš pensiją, o ne galimybę imtis iniciatyvos ir lyderystės. „Darbiečiai“, kaip ir socialdemokratai, remiasi senai patikrintais, tačiau vargu ar globalizacijos aktualijas suprantančiais kadrais, o jų raginimai „stabdyti pabėgėlių antplūdį“, kai Lietuvoje esančius pabėgėlius galima suskaičiuoti ant pirštų, vargu ar pridės populiarumo.

Galiausiai „Tvarkos ir teisingumo“ egzistavimą palaiko tik tai, kad kitos politinės jėgos vis dar vengia suteikti galimybę Rolandui Paksui dalyvauti prezidento bei parlamento rinkimuose ir taip palaiko nenugalėto ir esą neteisėtai iš valstybės vadovo posto išversto politiko legendą. Kol R. Paksas nebus nugalėtas konvencinėje politinėje kovoje, nuolatiniai teisėsaugos smūgiai „tvarkiečiams“ didelio poveikio neturės. Kita vertus, prasti vadybiniai gebėjimai, nesugebėjimas uzurpuoti politinių temų ir rėmimasis senais kadrais neleis „Tvarkai ir teisingumui“ Seimo rinkimuose aplenkti pelnyti daugiau nei aštuonių procentų rinkėjų balsų.

Autorius yra VU TSPMI doktorantas.