PARODOS RECENZIJA: Šarūnas Sauka – nenugalima tapybos trauka

Š. Sauka „Triušis“
Š. Sauka „Triušis“

Kino režisierius Quentinas Tarantino kartą atskleidė jo kuriamų filmų populiarumo paslaptį: siužeto istorijoje būtinai turi susipinti trys pagrindiniai dalykai: biblija (religinis siužetas), kraujas ir seksas, niekada nenustojantys jaudinti žiūrovo. Vieno žymiausių Lietuvos dailininkų – Šarūno Saukos – darbuose būtent ir susilieja šios trys kertinės žmoniją dominančios temos. Šiuo metu galerijoje „Maldis“ veikiančioje jubiliejinėje autoriaus parodoje eksponuojama ne tik tradicinė „saukiška“ tapyba, bet ir naujomis technologijomis – kompiuteriu – sukurti fotokoliažai/fotomontažai, gvildenantys nuolat dailininką dominančias temas. „Šarūnas ir jo herojai (o neretai tai vienas ir tas pats) paveiksle gali būti viskuo: vienu metu auka ir budelis (pvz., Š. Sauka „Meilės romanas“ (2008), šventasis ir Jėzus Kristus, parodos anotacijoje rašo Ramutė Rachlevičiūtė.

Vienas dažniausiai naudojamų biblinių siužetų – Ievos ir Adomo nuopolis Rojuje – patraukia ir Šarūno Saukos dėmesį. Kūrinyje „Radinys“ (2007) dailininkas tapo „saukiškojo“ gėrio ir blogio pažinimo versiją. Čia Rojaus medis auga ant trikojo, visais vyriškais atributais apdovanoto žmogaus kūno, kuriam vietoj galvos veši itin patrauklūs raudoni obuoliukai, o į šį medį įsistebeilijusiai, žinoma, nuogai, moteriškei gundomai siūlomas žvėrelis (labai primenantis dailininko žmonos, irgi tapytojos, kūryboje mėgstamą gyvūnų kaliukų siužetą). Pirmame plane beviltiškai sudėjęs rankas maldai tarp kopūstų klūpo vaikas, ne tik neprimenantis mielų kūdikėlių, bet atvirkščiai – apdovanotas iškraipytomis proporcijomis bei itin ryškiai raudonu užpakaliu, stebėtinai panašiu į vienos beždžionių veislės gyvūno kūno dalį.

Jau seniai Šarūno Saukos darbus meno kritikai lygina su flamandų renesanso tapytojo Hieronymus Bosch (apie 1450–1516) fantasmagorinėmis pragaro ar nuodėmių kupino pasaulio interpretacijomis, juolab kad aliejinės tapybos technika ir itin kruopštus atlikimas savaime prilygsta renesanso meistrų kantrybei. Šioje parodoje dailininkas nepasitenkina vien tik tapyba: nauja technika atlikti fotokoliažai/ fotomontažai Š. Saukos kūrinių siužetinius vingius priartina prie „twin peaksiškų“ siaubo filmų siužetų, mistinio laiko, aplinkos ir nuolatinės žmones tykojančios grėsmės bei krauju alsuojančio sekso (Š. Sauka „Tiltas per Šventąją II“ (2007), „Gatvė į naktinę parduotuvę“ (2008).

„Triušio“ (2008) fone esančią pilį ir šimtametį medį, kaip ir pridera siaubo filmo siužetui, gaubia rūkas. „Triušiu“ šiuo atveju tampa vyras, kuris sutraukiamas į mažesnį kūną (paliekamos tik „šeimyninės“ glaudės ir kojinės, su kuriomis jis tikriausiai ketino gultis į lovą (!), o moteris, atvirkščiai – išdidinama, ji rankoje laiko mėsos kapojimo kirvuką. Vyras-triušis jau sudorotas, jo pakaušyje žioji juoda skylė, iš kurios plūsta kraujas, užtiškęs ir ant moters veido, visiškai paslepiantis jos bruožus. Taip sukuriama beprotiška, „twin peaksiška“ šeiminė scena, turinti beveik visus du Q. Tarantino minėtus siužetus: numanomą veikėjų seksualinį artumą ir kraują.

PARODOS RECENZIJA: Šarūnas Sauka – nenugalima tapybos trauka

Š. Sauka „Triušis“
+1