Šapauskas ir žmona – sutverti vienas kitam

Rimantas Šapauskas ir Lina Šapauskienė
Rimantas Šapauskas ir Lina Šapauskienė
  © „Lietuvos žinios“

Nors jis ne Freken Bok, bet norėjo įlįsti į televizorių. Jeigu ne kaip Rimantas Šapauskas, tai bent kaip kukli pelė Mauzeris. Tuo metu jo žmona Lina į televizorių nelindo. Ji vertė iš prancūzų kalbos į lietuvių ir atvirkščiai.

Iš kur jie atėjo

Į susitikimą – iš namų Antakalnyje. „Kaip skaniai kvepiate“, – net nežadėjau slėpti pirmo įspūdžio, kai priėjo Lina ir Rimas. Nežinau, kaip tiksliai nusakyti tą kvapą. Panašiai kvepėdavo miestelis vaikystėje, kai į jį rudens pradžioje atveždavo arbūzų. Šviežiai. „Tai todėl, kad mes ką tik iš namų“, – paaiškino Lina. Dar neapsinešę gatvių dulkėmis. Rimas pritarė. Jis viskam pritars dar vieną valandą, ką sakys Lina, tik koreguos stilių ir pridurs, kokį žodį būtinai reikėtų įrašyti.

Šiandien atėjo iš savo namų, bet iš kur jie anksčiau atėjo? Viršūnės – gražu, bet norisi sužinoti apie šaknis.

Rimantas Šapauskas:

„Kai gimiau, mano tėvai buvo jau garbingo amžiaus. Tėtis pirmu lietuvių tremtinių vežimu 1941 metų birželio 14-ąją išvežtas už Jakutsko, prie Janos žiočių. Labai įdomus peizažas, labai lygu, nė vieno medžio. O fauna – meškos ir ruoniai. Kai išvežė, jam buvo trylika metų. Grįžo trisdešimt kelerių. Kai šventė keturiasdešimt trečiuosius, gimiau aš. Mama? Ji buvo viena pirmųjų pokario Vilniaus imigrančių. Kai iš kaimo visi į Vilnių kraustėsi. Dar kartais ir dabar Pilies gatvę pavadina Gorkio. Atvyko iš Anykščių rajono. Mama pažinojo rašytoją Antaną Vienuolį, dirbo visą gyvenimą buhaltere banke. Tėtis buvo kelių inžinierius, tiesė kelius. Jis buvo baigęs vieną Kauno mokymo įstaigą, kurios pavadinimas iš daug priebalsių – KTPKŪ arba KTPKVŪ. Prieš dešimt metų tėtis mirė. Kaip anglai sako, taikiai išėjo iš šio pasaulio.“

Lina Šapauskienė:

„Esu iš Plungės. Ten mano tėvai ir dabar gyvena. Rimas man dažnai sako, kad mane Žemaitijos meška užaugino. Mama dirba mokytoja internatinėje mokykloje, o tėvelis prieš daug metų pusę Žemaitijos numelioravo. Vargšai bebrai su savo manta turėjo ieškoti kitų pelkių. Turiu seserį Moniką. Mes su Rimu atėjome iš panašaus socialinio sluoksnio. Ir mūsų tėvai labai gerai sutaria, randa bendrų temų. Mes išauklėti panašiai.“

Pagaliau viena šeima

„Mes nuobodi pora. Nepasižymime skandalais. Nė vienas nerūkome. Aš tai turiu priežastį: gimiau Pasaulinę nerūkymo dieną, gegužės 31-ąją. Rimas vasario 7-ąją, kai šalta. Abu sveikinome įstatymą, draudžiantį kavinėse rūkyti“, – ramiai dėsto Lina. Rimas irgi ramiai: „Pagaliau rūkaliai gyvena socialinį gyvenimą uždarę kavinės duris. Jie gali išeiti į lauką ir susipažinti su naujais žmonėmis.“

Dešimt ir vieną kartą jau aprašyta, kur Rimas ir Lina susipažino. Nes tai įvyko Bernardinų bažnyčioje ir šiuolaikiniam žmogui, sąmoningą gyvenimą praleidusiam parduotuvėse, tai tokia atrakcija, kad nutylėti ją prilygtų smulkiam nusikaltimui.

Man atrodo, kad pirma susipažinimo diena turėtų dominti archeologus. Jausmų tyrinėtojams būna svarbesnė antroji. Kai reikia žengti vos ne lemiamą žingsnį – pirmyn ar atgal? „Antrą pažinties dieną nusprendžiau parodyti draugams naująją savo simpatiją. Atvažiavome į Saulėtekio bendrabutį. Ir visų laukė nusivylimas, nes durys buvo užrakintos. Kambario. Tada paklausiau kažkokio išlindusio iš kito kambario studenčioko, ar čia gyvena Lina? Tas patvirtino, kad tikrai taip. Neturėjau nė jokio popieriuko rašteliui, todėl tiko kramtomosios gumos įpakavimas. Ant jo užrašiau: „Linute, būk gera, paskambink.“ Ir ji vakare paskambino“, – pasakoja Rimas.

Kur tuomet buvo Lina? „Tiek pastangų žmogus dėjo. Negražu neatsižvelgti į tai ir negerbti jo. Važiavo, ieškojo, dar su kompanija. Aišku, kad jam paskambinau. O nebuvo manęs, nes vakarais daug dirbdavau“, – teigia ji.

Rimas šiandien sako, kad taip, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Linai kiek kitaip. Jai buvo nedrąsu, truputį baisu. Ir baimė, ir meilė, ir drąsa su nedrąsa. Ir tik vėliau, kai susituokė, gyveno kartu, išryškėjo dar šis tas. Teisingai pagalvojote – išryškėjo skirtumai.

Lina pasakoja: „Jis rytą keliasi anksti, aš vėliau. Jis žiūri televizorių, o aš skaitau knygas. Jis sako, kad knygos akis gadina. Tada aš klausiu: „O televizorius – ne?“ „Ji man referuoja perskaitytas knygas. Jas aš vėliau perskaitau. Tai daugiausia religijotyrinės arba istorinės knygos. Grožinės literatūros neskaitau“, – kalba Rimas, penkerius metus Linos vyras.

Pilvą išoperuotų

Tai, kas visuomet lieka už kadro, yra treji Rimo metai, kai jis dirbo sanitaru Antakalnio klinikinės ligoninės operacinėje. Pradėjo šešiolikos, nes tuomet buvo prestižinė gydytojo profesija ir Rimas norėjo juo tapti. Buvo toks sanitaras Jonas Gricius, vienmetis. Tai štai, jis šiuo metu JAV dėsto mediciną. Nuėjo garbingą mediko kelią. Rimas pasuko link žiniasklaidos. Bet ką išmoko, ant pečių nenešioja. Laiko atmintyje. „Reikalui esant, manau, galėčiau būti visai geras daktaras. Atsimenu, kaip reikia operuoti, apendicitą išpjaučiau. Bet medicinai reikia pasišventimo“, – sako Rimas. Į klausimą, ar suteiktų pirmąją pagalbą, jis atsako: „Lina yra geroji seselė, ji pastebi gulintį ant asfalto žmogų, prieina pasidomėti, paklausia, ko jam reikėtų.“ Į kelionę Lina visuomet pasiima krepšį su vaistais. Gal kam prireiks?

Iš tiesų ji nedirba medike. Lina prancūzų kalbos specialistė, vertėja. Ji buvo šalia prancūzų dainininko Bertrando Cantat nuo pat pirmo jo žodžio, kai šis atsipeikėjo po įvykusios tragedijos Vilniuje. Bertrand'as tuomet stipriai sumušė draugę aktorę Marie Trintignant, ji po trijų dienų mirė. Ką dabar Lina pasakytų apie tą metą? „Labai sunkus, skausmingas laikas. Tu negali atsiriboti nuo žmonių, su kuriais dirbi, kuriems padedi. Bet kad ir kaip buvo sunku, tą periodą prisimenu su didele meile“, – pasakoja Lina. Kaip jai pavyko atlaikyti žiniasklaidininkų spaudimą? Juk taip niekam ir neprasitarė, nedavė jokio interviu ir, skirtingai nei daugelis, net nebandė pasinaudoti turima informacija. O žinojo ne mažiau už prokurorus ir advokatus. Aišku, padėjo Rimas. Jis gerai žino, kaip išvengti spąstų. „Vienu metu labai gudravo prancūzų žurnalistai, jie net apsimesdavo ne žurnalistais ir klausinėjo mane. Bet jeigu nenorėsi, niekas tavęs neprivers pasakoti. Niekam nieko nesakiau. Stengiausi padėti visai Cantat šeimai, palaikyti moraliai. Tai buvo dviejų žmonių ginčas, kuris nuvedė iki muštynių. Jie mušėsi abu ir tai baigėsi tragiškai“, – sako Lina.

Šią vasarą Rimas su Lina aplankė Marie kapą Per Lašezo kapinėse Paryžiuje. Tuo metu, kai jie meldėsi, kitame Prancūzijos mieste, Bordo, buvo laidojama Cantat mama. "Taip sutapo. Mes atvykome aplankyti Bertrando artimųjų į Bordo, ir tuo metu mama mirė. Jie sakė: „Jūs ir vėl kartu, kai mums sunku.“ Prie Marie kapo meldėmės už ją, už Bertrandą, už visus jų gimines ir artimuosius“, – pasakoja Lina.

Kas yra tikėjimas

Galite sakyti, kad klystu, bet būti peliuko Mauzerio žmona, kuris dar ir pagarsėjęs kaip Budulis, reikia turėti atsargoje kietesnį žodį kitą. Praverstų ir dviratininko šalmas. Lina sako, kad anksčiau ją truputį slėgė ta Budulio etiketė. Ypač, kai gatvėje kriuksėti pradėdavo vaikai ir pagyvenusios moteriškės. Bet priprato. Rimas taip pat. Jis netgi pastebėjo, kad Budulį vaikai mėgsta. Bet jie niekada nesamdė apsaugos ir visuomenei atvirai rodė savo šviesius veidus. „Aš pripratau ir stengiuosi būti kuo mažesnis. Savo puikybę nugalėjęs važiuoju troleibusu. Nėra čia baisus dalykas. Visas pasaulis naudojasi viešuoju transportu, reikia kuo mažiau teršti aplinką automobiliu, kuris užgriozdintų pusę Senamiesčio“, – pasakoja Rimas.

Pats metas pereiti prie rimčiausios temos – tikėjimo. Tai, kad Lina su Rimu yra praktikuojantys katalikai, nepraktikuojančiuosius pribloškia kaip cunamis, sakykim, „Anatolijus“. Kodėl bijoma kalbėti apie tikėjimą ir jis dažniausiai lyginamas su davatkiškumu? „Gal tai sovietmečio palikimas, kai buvo draudžiamas tikėjimas ir iš tikinčiojo šaipomasi. Komunistai yra įteigę, kad tikintis žmogus – nevisprotis. Visas pasaulis pripažįsta, kad tikėjimas yra žmogaus teisė. Bet mūsų visuomenėje tai dar nėra norma. Kitas dalykas, kad kai kurie žmonės labai paviršutiniškai suvokia tikėjimą. Jie krikštija vaikus, susitvarko sakramentus ir tuo jų tikėjimas baigiasi. Tai paviršutiniška. Neseniai viena mano tetų nusistebėjo: „Tai ką? Marija buvo žydė?“ Man norėjosi atsakyti, kad Jėzus buvo lietuvis. Tikrai“, – sako Rimas. Net tuomet, kai dirbo operacinėje ir matydavo skalpeliu atveriamą žmogaus kūną, jis neabejojo Dievo buvimu. Ką reikia pajusti, kai matai, kad žmogus yra mėsa ir kaulai, kad įtikėtum, jog jis yra Dievo kūrinys? „Operacinėje tai būdavo matyti ryškiausiai. Viskas primindavo gyvybę. Venų pulsavimas, anesteziologo aparato pulsavimas, elektrokardiogramos primena, kad turi reikalų su gyvu organizmu, turinčiu sielą. Yra gyvybės jausmas. Cinizmui ten vietos nėra. Nes suvoki, kad gelbėji žmogų. O sakymas, kad žmogus – tik kaulai ir mėsa, yra ypač liguistų medikų liguisti juokeliai. Kartais kaip humoristinių laidų kūrėjas pastebiu, kad medikai turi ypač liguistą humoro jausmą“, – teigia Rimas.

Ateistai Linai atrodo apimti desperacijos. Nes, sako ji, ko taip rūpintis ir neigti Dievo buvimą? Jeigu neigi, vadinasi, yra ką. Rimas samprotauja, kad ateistas netgi gali patekti į dangų. Nes Dievas myli karštą ir šaltą. Ir, pasak Rimo, nepriima drungnų: „Turbūt didžiausias ateistas ieško Dievo.“

Rimui didelę įtaką prieš daug metų padarė grupės „The Clash“ albumas, ant kurio voko buvo užrašytas moto: „Ateitis neparašyta.“ Labai sunku prognozuoti ateitį. Jis pamena, kaip svajojo prieš dvidešimt metų, kad sugrįžtų Vytis, trispalvė, visur būtų atsiskaitoma litais. Viskas išsipildė. „Todėl prognozuoti ateitį sunku. Gerai, kai žmonės dideli optimistai ir mato savo ateitį imdami iš banko paskolas. Aš jos nežinau. Gal gyvensiu Australijoje, o Šiaurės pusrutulio nebus.“

Algio Greitai reikšmė

Televizija Rimui – viso labo darbas, bet ne mūza ar svajonių pieva. Jis sako, kad ten užsideda peliuko ausis ir uždirba duoną sau ir šeimai. Linai tai jos vyro darbo vieta ir dar „History“, „Travel“, „Discovery“ kanalai.

Bet jų gyvenime yra trečias. Kas vakarą žiūrint į Mauzerį ir Sūrskį, esančius drauge, prisimenu vieną karikatūristo Herulfo Bidstrupo komiksą. Kai tarp dviejų sutuoktinių įsiterpia svečias, kuris net į jų lovą įgriūva ir nesiruošia išsikraustyti, kai šie mato devintą sapną. Kas Algis Ramanauskas-Greitai Rimui? „Jis draugas, kompanionas, kolega, geras pašnekovas. Žodžio kišenėje neieškantis žmogus. Ir kartais individas, kurio nenoriu matyti. Dar jis – šaunuolis“, – apibūdina Rimas. O Linos neverčia iš kojų pavydo jausmas, kai Algis atima jos vyrą? „Nepavydžiu. Kartais pajuokauju, kad jie yra drauge ilgiau, negu mes. Jų bendravimui būdingi pakilimai, krizės. Kaip šeimoje: po trejų metų – krizė, po septynerių – vėl. Jie neišskiriami. Su Algiu aš puikiai sutariu. Per keliones į užsienį, renginius – tada mes kaip monolitas.“