Garsiausias „Žalgirio“ sirgalius: duoti ir gauti į kailį teko tikrai dažniau nei dabartiniams aistruoliams

I. Butautas
I. Butautas
© Paulius Peleckis
sportas.info
2013-11-28 14:30

Dauguma dabartinių Vilniaus klubo žaidėjų dar net nebuvo gimę, kai „Pietų IV“ lyderis I. Butautas 1982 m. pirmą kartą savarankiškai atėjo į stadioną.

538 – tiek išvykų į varžovų stadionus atliko bene ištikimiausias Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos futbolo rinktinės aistruolis Ingvaras Butautas, tarp sirgalių ne tik mūsų šalyje žinomas kaip Storas.

Laikraščio „Sportas“ ir portalo „sportas.info“ žurnalistu dirbantis 45 metų vilnietis neslepia – „Žalgiris“ yra svarbiausias dalykas jo gyvenime. Todėl jam puikiai tinka aktyviausių sostinės klubo sirgalių grupės „Pietų IV“ šūkis „Su „Žalgiriu“ – visur ir visada“.

Pavadinimas „Pietų IV“ kilo nuo sostinės „Žalgirio“ stadiono tribūnos, kur rinkdavosi karščiausi komandos gerbėjai. Nors dabar šis stadionas uždarytas, o stipriausia Lietuvos futbolo komanda namų mačus žaidžia LFF arenoje, istorinis pavadinimas išliko.

„Žalgiris“ šiais metais laimėjo Lietuvos taurę, didžiąją taurę ir po 14 metų pertraukos tapo Lietuvos čempionais.

Ingvarai, kiek metų esi „Žalgirio“ aistruolis ir kaip bei kodėl juo tapai?

Jei čia klausimas apie tai, kada atsiradau stadione savarankiškai – tai buvo 1982-aisiais. Tą rudenį „Žalgiris“ kopė iš SSSR pirmosios lygos į aukščiausiąją. Tada man buvo keturiolika metų – pats tas amžius pačiam pradėti lankytis stadione. O šiaip ir aš pats, ir dauguma mano klasės draugų buvome pamišę dėl futbolo, apie „Žalgirį“ ir šiaip apie futbolą sukosi kone visos mūsų kalbos. Nors nė vienas nelankėme treniruočių oficialiai. Bet kiekvienas leisdavome popietes futbolo aikštėse, kiemuose su kamuoliu. Tad su klasiokais pirmą kartą ir patekau į Šiaurės tribūną (Pietų IV tada dar nebuvo susiformavusi).

Kodėl tave vadina Storu?

Ir vėl susiję su klasiokais. Tik jau šiek tiek vėliau, iš kitos mokyklos. Tokia keistoka istorija: turėjau klasioką, kuris pats buvo labai liesas ir jo kreipinys į kitus būdavo „storas“. Taip, kaip dabar jaunimas į vienas kitą kreipiasi „seni“. Kartą jis atėjo į stadioną, taip kreipėsi į mane, aplinkiniai nugirdo ir pravardė prilipo. Nors toli graži nebuvau aš tais laikais toks storas, kaip dabar.

Ar visi „Pietų IV“ nariai turi pravardes?

Anksčiau turėjo praktiškai visi. Neturėti pravardės buvo, kaip būti kažkokiu nepilnaverčiu. Bet dabar pasikeitė laikai, pasikeitė ir žmonės. Dabar tikrai ne kiekvienas pravardę turi. Ir kalbant apie trečią asmenį, dažnai tenka pasitikslinti apie kurį čia Mantą ar Joną kalba.

Ar labai pasikeitė fanų judėjimas nuo sovietinių laikų iki dabar ir kokie esminiai pokyčiai?

Aš nemanau, kad pasikeitė pati esmė. Šiaip dažniausia fanų judėjimas pats savaime - konservatyvus, tradicija jame gerbiama. Kiekiai, aišku, kitokie - tais laikais „Pietų IV“ rinkdavosi panašus žmonių skaičius, kaip dabar - į visą stadioną. Palaikymo stilius yra kiek pakitęs. Net nesakyčiau, kad pakitęs, veikiau - išsivystęs. Šiaip ar taip sovietmečio pabaiga buvo šio judėjimo pradžia, galima sakyti - pirmi žingsniai, pirmos skanduotės, gal kiek banalios, nesusisteminti vaizdinio palaikymo elementai - kaip ir kiekviena pradžia. Vėliau viskas šiek tiek gerėjo, rimtėjo. Taip pat didėjo ir organizuotumas.

Kuri išvyka buvo tolimiausia?

Jei su rinktine - Islandijos sostinė Reikjavikas. Beje, nuskridau į ją nemokamai. Nepamenu jau kokiu reikalu išvakarėse užėjau į Lietuvos futbolo federaciją. Ir pataikiau ant geros tuometinio jos prezidento Vytauto Dirmeikio nuotaikos. Sako - nori skristi? Viskas apmokėta pas mus, tik keli žmonės atsisakė. Tai atvyk į oro uostą prieš šešias ryto... Tiesa, po kelių metų dėl to teko prokuratūros apklausoje pabuvoti. Paklausė - kaip nuskridau į Islandiją, papasakojau. Taip ir nesupratau su kokiomis bylomis tai turėjo bendra. O su Žalgiriu - į Izraelį, Beer Ševą. Košmariškai mačas baigėsi. Visą jį atakavęs „Žalgiris“, įvartį sugebėjo įmušti tik per pratęsimą. Po to teisėjas pašalino du žalgiriečius ir praleidę du įvarčius pasitraukėme iš tuometinės UEFA taurės.

Kuri įdomiausia?

Nesugebėčiau išskirti kažkurios vienos išvykos. Galiu tvirtai pasakyti, kad įdomiausia išvyka šiemet buvo į Jerevaną, bet negalėčiau nutarti, kuri buvo įdomiausia per tuos 27 metus, per kuriuos važinėju į rungtynes. Išvykos įdomumas priklauso nuo daug ko. Toli gražu ne vien nuo pačių rungtynių svarbumo ar įdomumo. Pirmiausia tam reikalinga gera kompanija, kad žmonių charakteriai atitiktų su tavo. Kitaip išvyka gali būti sugadinta, ypač tolimesnė. Po to (galioja išvykoms į užsienį) - keliavimo būdas. Iš kelionės, kai tave lėktuvas ar autobusas nugabens iš taško į tašką, vargu ar turėsi gerų prisiminimų. Aišku svarbu ir kur važiuoji. Vargu ar Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai, kuriuose esi buvęs ne kartą šiuo galėtų pasirungti su užsieniu, ypač nors kiek egzotišku.

Kuri pavojingiausia?

Irgi sunku įvertinti. Beje, kiek pamenu, pavojai dažniausiai kildavo ne pačiuose stadionuose ar jų prieigose nuo oponentų. Teko keliauti ir į Bosniją, neseniai joje pasibaigus karui, ir pro Kaukazą, prasidėjus antrajam Rusijos-Čečėnijos karui. Tada, beje, pamenu važiavom šešiese. Iš kurių pilnamečiai buvome du. Sovietmečiu pavojai tykojo kone per kiekvieną išvyką. SSRS buvo labai kriminalizuota šalis ir „užsirauti“ galėjai bet kur.

Sovietmečiu „Žalgiris“ turėjo ir priešų, ir draugų? Kas jie buvo, kaip santykiai klostėsi, ar teko dažnai gauti į kailį ir duoti?

Pats klubas gal ir turėjo, nežinau. Mes, aistruoliai, suprantama, turėjome. Tiesa tų draugų atsirado gal ne iš karto, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, požiūriams, galop - politikai. Į sovietmečio pabaigą draugai buvo Kijevo „Dynamo“, Lvovo „Karpaty“, Tbilisio „Dinamo“ fanai. Priešai - praktiškai visi Rusijos klubų gerbėjai. O į kailį ir duoti ir gauti teko tikrai dažniau, nei dabartiniams Lietuvos futbolo aistruoliams, tarp kurių kokie nors susirėmimai vyksta ypač retai.

Kokie dabar santykiai su kitų šalių sirgaliais?

Tiesą sakant, geriausiai iki šiol ir tebedraugaujam su tais pačiais, su kuriais draugiški santykiai siejo dar sovietmečiu. Su Kijevo ir Lvovo fanais. Šiemet, dėka keliones į Armėniją per Gruziją, atnaujinome santykius su gruzinais. Suprantama, geri ir draugiški santykiai - su latviais. Kita vertus, Rygoje turim ir nedraugų. Ten įsikūrusi prorusiška „Ventspils“ aistruolių grupė, su kuria mūsų santykiai nelabai susiklostė. Dar nuo sovietmečio išlikę nesutarimai su Minsko „Dinamo“, kai kurių Rusijos klubų fanais, persidavė ir naujosioms kartoms. Nelabai sekasi sugyventi ir su Lenkijos klubų fanais, kuo galėjome įsitikinti per šiemetinius mačus su Poznanės „Lech“.

Ką pavadintum geriausiais pasaulyje sirgaliais? Kuri šalis yra lyderė?

Yra įvairių to gerumo aspektų. Aš jau neimu domėn kovingumo, bet garsinio palaikymo skambėjimu labiausiai vertinu graikus, organizuotumu pirmautų lenkai. Nors jei kalbam apie visą pasaulį - gal ir kokie Rytų Azijos fanai: korėjiečiai ar japonai. Nėra vienos šalies - lyderės.

Lietuvoje „Žalgiris“ ar turi priešų?

Jau sakiau, kad Lietuvos stadionuose ir aplink juos - ramu. Galbūt, ir dėl to, kad daugumos grupių nariai viename sektoriuje palaiko Lietuvos rinktinę. Konfliktai čia kyla išskirtinai retai. Ilgiausias mūsų karas, kurį kariavome su FBK „Kauno“ gerbėjais, tęsėsi gal metus. O didžiausias nepriklausomybės laikų incidentas buvo dar „Romar“ laikais Mažeikiuose. Tame miestelyje, beje, išskirtinai neramu būdavo ir nesenais laikais, kai rungtyniavome su „Mažeikiais“.

Atskiras reiškinys yra Vilniaus „Polonijos“ fanai. Sunkoka tą grupę žmonių ir pavadinti fanais, jie „Polonijos“ rungtynėse būna toli gražu ne kaskart. Tai yra jaunųjų Vilnijos lenkų šovinistų sambūris, susikūręs per vieną iš politinių akcijų, susitikus radikalams. Tai vyrukai, idealizuojantys Lucjaną Zeligowskį, kurie jau besikurdami savo forumuose paskelbė būsimus savo priešus. Į pirmą vietą iškėlė „Žalgirį“ ir „Pietų IV“.