Kas pakeitė vilniečių mitinės būtybės bazilisko baimę?
interviu

Baziliskas.
Baziliskas.

Kas yra baziliskas? – telefonu teiraujuosi filologo P. Lavrineco.

Baziliskas yra tokia mitinė būtybė, pabaisa, pusiau gyvatė, pusiau rupūžė. Vaizduojama su gaidžio ar rupūžės galva. Ji galėjo žudyti kvapu ar žvilgsniu. Bazilisko žvilgsnis yra žinomesnis jo bruožas nei kvėpavimas. Kaip sako legendos ir padavimai, Vilniuje baziliskas atsirado Žygimanto Augusto valdymo laikais.

Tačiau pirmąkart baziliskas paminimas gerokai vėliau, XVIII a. pr. Padavimas apie Vilniaus baziliską žinomumu nusileidžia Geležinio vilko siužetui, bet XX a. baziliskas buvo gana populiarus. Šiandien be jo neapsieina joks vadovas po Vilniaus senamiestį, ypač kai kalbama apie Bokšto gatvę, Bastėją ir Barbakaną. Bent pora žodžių būtinai skiriama legendai apie baziliską.

Labai svarbu, kad tas padavimas gyvenimą tęsia grožinėje literatūroje. Visų pirma Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ (pirmasis leidimas – 1989 m. – red. pastaba) kaip sovietiško kanukiško Vilniaus dvasia, valdovas. Taip pat Aido Marčėno eilėraštyje atsirado citata apie jį. Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ romane irgi skirta vietos baziliskui, kaip su juo kovoti. Pasak rašytojos, vilniečiai nešiojosi veidrodėlius, jei staiga iš rūsio išlįstų baziliskas.

Kas ir kur pirmasis pamini pasakojimą apie šį sostinės siaubūną?

Pasirodo, Vilniaus bazilisko siužetas gimė iš konkurencijos su Varšuva. Pirmasis jį paminėjo Adomas Ignacas Naramovskis, Vilniaus universiteto profesorius, istorikas. XVIII a. pr. jis parašė knygelę „Facies rerum Sarmaticarum“. Barokine lotynų kalba A. I. Naramovskis aprašo keistus įvykius ir istorijas Lietuvoje ir Lenkijoje.

Jis labai detaliai pasakoja apie Varšuvos baziliską. Kur, kokioje gatvėje jis gyveno, kas tuo metu valdė miestą, nurodytas vardas ir pavardė gydytojo, kuris paaiškino, kaip elgtis su bazilisku. Aprašoma, kaip į rūsį leidosi nusikaltėlis, nuteistas mirti. Staiga atsiranda tokie A. I. Naramovskio žodžiai: „O Vilniuje, urve, Žygimanto Augusto laikais irgi gyveno baziliskas, nuo jo kentėjo žmonės.“

Į tą urvą nuspręsta nuleisti rūtos ryšulėlius. Rūta buvo stebuklingas, magiškas augalas. Pirmas ryšulys iškeltas nubalęs, iš to miestiečiai suprato, kad baziliskas dar gyvas. Antras rūtų ryšulys – jau mažiau nubalęs, o trečiasis – visiškai žalias. Iš to suprasta, kad baziliskas jau nebegyvas.

Jokių detalių, kur tai vyko, kas nuspendė panaudoti rūtas, A. I. Naramovskis neįvardijo. Tas siužetas apie Vilniaus baziliską gyvavo kartu su Varšuvos legenda, apie juos abu rašė padavimų rinkiniuose ar enciklopedijose lotynų ir lenkų kalbomis. Taip buvo iki XX a. vidurio.

Tik Teodoras Narbutas, kurį galima vadinti lietuvių mitologijos kūrėju, pirmas viename darbe XIX a. viduryje šį siužetą apie Vilniaus baziliską susiejo su konkrečia vieta: Bokšto, Subačiaus ir Bastėjos gatvių sankryža. Jis įvedė nugalėtoją, kuris nugalėjo baziliską. Tai buvo toks pat nusikaltėlis, nuteistas mirti ir nugalėjęs pabaisą su veidrodžiu, kaip ir Varšuvos legendoje.

Ar baziliskas žinomas tik Lietuvoje ir Lenkijoje, ar ir kitose kaimyninėse šalyse?

Dar yra žinomas Krokuvos slibinas, kuris irgi buvo nugalėtas veidrodžiu, bet jis liko nuošalyje nuo Varšuvos bazilisko legendos. O šiaip galime numanyti kai ką panašaus: kai Heraklis kovojo su Medūza Gorgone, jo skydas tapo lyg veidrodžiu. Aleksandras Makedonietis, kaip pasakoja viena iš legendų, kažkur Indijoje irgi su veidrodiniu skydo atspindžiu nugalėjo baziliską.

Keisčiausia, kad apie prietarus, susijusius su mitine būtybe, kalbama XVIII–XIX a., kai tamsieji amžiai jau užleido šviesiajam – mokslo – amžiui. Kodėl?

Man irgi buvo keista. Juk A. I. Naramovskis buvo jėzuitas, mokytas žmogus, istorijos dėstytojas, VU profesorius, istorikas. Ir jis rašo taip, kad atrodo, jog šventai tiki tuo bazilisku. Jo intencija buvo nukonkuruoti Varšuvą, pasakyti, kad mes ne blogesni už lenkus, turime savo baziliską.

Gerokai vėliau, XIX a. antroje pusėje, imta ieškoti realesnių paaiškinimų, kodėl tas siužetas apie baziliską apskritai atsirado. Viena iš teorijų buvo ta, kad po karo su Maskva iš Barbakano liko tik griuvėsiai, žmonės ten mesdavo šiukšles, jų susikaupė labai daug ir jos nežmoniškai smirdėjo.

Tai, žinoma, buvo ne miestiečių kaltė, o mitinės pabaisos?

Jiems atrodė, kad Barbakanas turėjo mitinės reikšmės. Paslaptinguose rūsiuose nuo iš ten sklindančio kvapo buvo galima mirti.

Kam reikėjo pasakojimo apie baziliską? Tik prieš lenkus pasipuikuoti?

Iš pradžių – taip. Bet paskui tas skurdus pasakojimas pritraukė daug reikšmių, paaiškinimų, tapo realesnis. T. Narbutas pateikia detalių, pvz., veidrodį. Jis pats yra magiškas daiktas, turi simbolinę reikšmę. Galime pasakojimą apie baziliską interpretuoti kaip nuorodą į neramią sąžinę: kai baisu pažiūrėti į save, į savo sąžinės veidrodį. Neduok Dieve, ten pamatyti baziliską su jo mirtinu žvilgsniu. R. Gavelio baziliskas galėtų būti chaoso, grėsmių įkūnijimas.

Vadinasi, baziliskas atspindėjo to meto vilniečių baimes. O ko bijo dabartiniai sostinės gyventojai?

Nežinau, – susimąsto P. Lavrinecas. – Geležinis vilkas savo dainą jau sudainavo, ir Gedimino nukautas Tauras – taip pat, bazilisko nebėra... Man atrodo, gyvename interneto ir naujų technologijų laikais, todėl negalėsime sukurti tokių pabaisų. Mūsų baimės koncentruojasi kito pavidalu. Tas kitas gali būti čigonas, lenkas, turtuolis, musulmonas teroristas. Toks yra didžiausias mūsų baimės įsikūnijimas.

Tačiau ir šiais laikais žmonėms reikia pasakų. Jų tik forma keičiasi, pritaikoma šiandieniam pasauliui. Tie patys filmai ir kompiuteriniai žaidimai gali būti senovinių pasakų, mitų interpretacija. Tik dabar jie perteikiami ne žodžiu, o vaizdu.

Žmonėms reikia pasakų ir mitų, kad ir kokios formos jie būtų. Pasakose, mituose ir padavimuose gyvenimas atrodo labai paprastas, aišku, kas yra blogai, kas – gerai. Žmogus, gyvenantis sudėtingame dabartiniame pasaulyje, linkęs priimti mitinį įsivaizdavimą, mąstymo būdą.

T. y. mes esame gražūs ir teisingi, o aplink mus – vieni priešai, kurie tik ir galvoja, kaip su mumis susidoroti. Šis pavyzdys rodo, kaip supaprastiname pasaulį, bet tai reiškia bėgimą nuo tikrovės. Gyvenimas yra daug sudėtingesnis, nei jis, sakykime, atrodo laikraščiuose ar televizijoje.

Pasakas galima perskaityti tiesiogiai, neprisiliečiant prie gilesnių prasmės lygmenų. Bet čia jau mūsų bėda, jei nesugebame iššifruoti simbolių, jų prasmių?

Žinoma. Kiekvieną pasaką ar mitinį siužetą galima interpretuoti ir politiškai. Siužetas apie Jurgį ir drakoną buvo Maskvos carų pritaikytas jų politiniams siekiams. Drakonas vaizdavo Aukso ordą ir Kazanės chanatą, o Ivanas Rūstusis, Jurgis, nugalėjo juos.

Tai Lietuvoje irgi galėtume atrasti politinį baziliską?

Viską galima interpretuoti. Nesu ksenofobas, bet į bazilisko vietą, jo urve galime apgyvendinti seksualinių ar tautinių mažumų atstovą, nepatinkančios partijos politiką. Mes būtume tie gerieji, kurie eitume jų sudoroti su veidrodžiu.

Manoma, kad pabaisų atsiradimas masinėje kultūroje yra savotiškas simptomas. Šiuolaikinėje grožinėje literatūroje, filmuose sukurtos pabaisos, kaip teigiama, yra traumuotos sąžinės produktai. Jei žmogus, visa žmonija negali racionaliai išanalizuoti savo psichologinės traumos, atsiranda tos pabaisos.

O, iki ko priėjome. Jau radome ir ligą.

Žmonija daug išgyveno per du pasaulinius karus, holokaustą, tradicinės kaimo civilizacijos griuvimą, miestų atsiradimą, jau nekalbant apie stalinizmą, deportacijas. Tokios patirtys traumavo žmones, bent jau europiečius. Įsižiūrėti į tuos įvykius, dėl jų pripažinti ir savo kaltę drąsos užtenka ne visiems. Analizuoti sunku, daug lengviau yra mitologizuoti, – pokalbį baigia docentas P. Lavrinecas.

Kas pakeitė vilniečių mitinės būtybės bazilisko baimę?

Baziliskas.
+4