Tapytojos paveikslus palaimino popiežius Jonas Paulius II

Grytė Pintukaitė
Grytė Pintukaitė
  © Asmeninis albumas

Portretai iš meilės

Subtilios sielos menininkė įsitikinusi – kiekvienas žmogus turi paslaptį, kurią atskleidžia ne iš karto, pamažu, nes daugelis dėvi tam tikrą kaukę, su kuria skiriasi nenoriai. Tačiau atėję į Grytės studiją ją nusimeta pats, neragintas ir atsiveria tarsi nuodėmklausiui, nors vėliau ir patiria pliūpsnį netikėtų emocijų. „Pamatę savo autoportretą kai kurie jų, ypač scenos žmonės, būna truputį sutrikę, bet po kurio laiko pasako: „Noriu jį pasiimti... Tu atskleidei manyje tai, ką aš nuo visų ir netgi nuo savęs slėpiau,“ – panašius, pagyrimu tampančius žodžius, nuolat girdi Kauno dramos teatro aktoriaus Algirdo Pintuko dukra Grytė Pintukaitė-Valečkienė.

Daugelį šio teatro aktorių, stebėdama jų vaidybą ji užaugo, daugelis jų jai labai brangūs, taigi daugelio jų – nuostabaus aktoriaus, jos tėčio Algirdo Pintuko, jo kolegų Algimanto Masiulio, Antano Žeko, Egidijaus Stanciko – portetai gimė iš meilės. „Juos norėjau parodyti ne tokius, kokius esame įpratę matyti scenoje – pasitempusius, pasipuošusius, bet tokius, kokius matau iš užkulisių – susimąsčiusius, po spektaklių pavargusius,“ – tikrąją scenos kainą įvardija Grytė.

Atėjo valanda, kai ji apsisprendė tapyti ir šio teatro aktorės Reginos Varnaitės portretą. „Teatras – tai jos šeima. Matydavau, kokia ji būdavo laiminga, sutikusi savo kolegas, užkuliuose juos išbučiavusi ir palydėjusi į sceną kilmingos damos žvilgsniu,“ – sako aktorės leidimo ją piešti sulaukusi Grytė. Rezultatas buvo stulbinantis. Pozuoti sutikusią R. Varnaitę, pasipuošusią žalią retro stiliaus apsiaustą, Grytė paprašė užsidėti senovinę skrybėlę, o nutapiusi nedvejodama titulavo praėjusių laikų „Donna Regina“ ...

Tuo tarpu aktorė Virginija Kochanskytė Grytei pasirodė tikras švelnumo, moteriškumo, malonumo, inteligencijos įsikūnijimas. Menininkė ją nutapė susikaupusią, susimąsčiusią, nugrimzdusią į save. Tuo tarpu žiūrovai yra įpratę ją matyti nuolat besišypsančią, dovanojančią save kitiems. „Bet žmogui reikia pabūti ir vienam – kad paskui vėl galėtum save dalinti,“ – įsitikinusi didžiausio įvertinimo - nuoširdžios aktorės padėkos - už paveikslą sulaukusi tapytoja.

Paveiksle atsiskleidė romantiška žvaigždės prigimtis

Nusprendusi nutapyti baleriną Eglę Špokaitę, Grytė pasistengė patekti net į teatro užkulisius. „Ten būdama E. Špokaitę pamačiau ne tik ant puantų žydinčią scenoje, bet pavargusią, scenai atidavusią visą save,“ – baletui aukojama auka stebisi Grytė, nutapiusi dramatišką Eglės paveikslą: šlovę ir spindesį simbolizuojančiame raudoname fone – balerinos figūra, akyse - liūdesys, o įsčiose tarsi kūdikis spurdantis drugelis... „Nereikia šito paveikslo suprasti paraidžiui. Eglės kūdikį jai atstoja jos šokiai, spektakliai, pasirodymai“, – neabejoja itin šiltai su Primabalerina bendravusi Grytė, kaip ir ši, savyje slepianti ne vieną talentą.

Pavyzdžiui – operos dainininkės! Kaip ir papuošalų kūrėjos, dizainerės, renginių organizatorės... Grytė įsitikinusi - jeigu turi Dievo dovaną, ji niekur nedings... Neslepia - labiausiai prie širdies - dainavimas, kurio paslapčių ji sėmėsi pas Anapilin išėjusią nuostabią pedagogę Reginą Pranckevičiūtę, Ireną Milkevičiūtę, Reginą Šilinskaitę, Sigutę Stonytę, beje, tapusią dar vieno jos paveikslo heroje.

Tvirtai suspaustos lūpos ir pirštai byloja tvirtą operos žvaigždės charakterį. Norėdama jį sušildyti, mokytojos povyzos fone Grytė nupiešė bijūnus, prie krūtinės prisegė dar vieną karališką bijūno žiedą... Ir tik vėliau, išsišnekėjusi su Sigute, sužinojo, kad bijūnai – jos mėgstamiausios gėlės. „Nežinojau to tapydama. Matyt, mano teptuką valdė kažkas „iš aukščiau“. Aš buvau tik įrankis Dievo rankose, perteikiau tai, ką jis sukūrė... Kai ateina birželis, bijūnų metas, mes viena kita prisimename, susitinkame ar bent susiskambiname“, – šypsosi štai taip netikėtai romantišką savo mokytojos prigimtį atskleidusi Grytė.

Ašaros liejasi upeliais

Dailininkė prisipažįsta – įkalbėti žmogų pozuoti nesunku – juk ji pusiau aktorė, yra lankiusi teatro studiją. Aktorystės išmanymas praverčia ir piešiant – norint nutapyti žmogaus portretą dailininkas turi įsigyventi į savo herojų, jį pajausti tarsi aktorius. Po tokio persikūnijimo labai dažnai pozavimo sesijos baigiasi itin netikėtai: kažkas Grytę visai dienai apdovanoja šviesiu liūdesiu arba džiaugsmu, kažkas apsiverkia...

Parodų atidarymuose jos pačios ašaros išsilieja upeliais. „Tiek daug manyje susikaupia tų žmonių emocijų, meilės, laimės ilgesio...“ Paklausta, ko gi, jos manymu, mes visi nepaliaujamai ilgimės, Grytė susimąsto:: „Galbūt Anapusinio pasaulio. Vieni – Išėjimo, kiti – Atgimimo, treti – Prisikėlimo... Bet gal išeinančiųjų Anapilin nereikia gailėtis? Galbūt ten – gera, jauku? Juk prisiminkime kaip elgiasi ką tik gimęs vaikas. Jis verkia. Jis netenka motinos įsčiose buvusios šilumos, nes jis nesupranta, kad jo Žemėje galbūt laukia dar geresni dalykai. Lygiai taip pat mes mirdami verkiame, nes nežinome, kad mūsų ten laukia galbūt rojus, į kurį kuo greičiau verta keliauti“.

Tyla - tarsi muzika

Smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, galima sakyti, Grytei net nepozavo. Nuolat po pasaulį skrajojantį menininką Grytei pora valandų pasisekė stebėti repeticijos Muzikos akademijoje. Paveiksle, pavadintame „Smuiko menas“, V. Čepinskis atrodo visas jėgas atidavęs scenai – akys pavargusios nuo šviesų, po pažastimi, kaip yra pratęs, spaudžia savo draugą smuikelį... Tapydama Vilhelmą, kaip ir dirigentą Joną Aleksą, Grytė pernelyg daug nebendravo. Tačiau tarp jų tvyrojusi tyla skambėjo tarsi muzika.

Grytės namų svetainės sieną puošia milžiniškas popiežiaus Jono Pauliaus II portretas „Sodo aplankymas“, gimęs iš vizijos, kurioje Popiežius keliauja per žydintį gėlių sodą ir sutinka Grytę... „Jis eina per tą sodą ir laimina mane ir gėles... Supratau, kad aš turiu nutapyti tą paveikslą, kad tai man labai svarbu. Parašiau Popiežiui laišką, išreiškiau norą jį pamatyti ir gavau atsakymą. Deja, Popiežius tuo metu jau sunkiai sirgo, todėl laiške teparašė, kad laimina visus mano darbus... Praėjus metams po jo mirties su piligrimų grupe aplankiau Vatikaną, meldžiausi už Popiežių ir prisiliečiau prie jo kapo – savotiškai su juo pabendravau“,– sako savo karčiausią troškimą įgyvendinusi dailininkė. Šį paveikslą ji norėtų padovanoti bažnyčiai ar Popiežiaus palaiminimo ištroškusių nelaimingų žmonių buveinei - ligoninei.

Daugelis Grytės herojų – gyvenimo nuskriausti, dažnai pasiligoję, apleisti žmonės. Kiekvienas jų savyje slepia tragediją, tačiau Grytei jie - tikras atradimas. Iš jų vidaus sklinda išmintis, nuostabi ramybė. Daugelis atsiskleidžia, nori bendrauti vėl ir vėl. Pavyzdžiui, iš televizijos laidų žinoma močiutė Irena Daraganaitė norėjo, kad Grytė ją tapytų ir tapytų... Kai baigė jos paveikslą (jį pavadino „Sniegynų močiutė“), ji netgi įsižeidė.

Belytė būtybė

Puikiausi, atviriausi pozuotojai, pasak Grytės, – irgi paprasti žmonės, kuriuos tapydama ji ir pradėjo portretistės karjerą. vaikų pamirštos senutės, kaimo keistuoliai – dažniausiai mėgstantys išgerti ir pašnekėti vyrai ir vyrukai. „Jie gali drąsiai žiūrėti man į akis ir netgi pirštis,“ – nusikvatoja ne vieną tokį nutikimą prisiminusi dailininkė. Klajodama po Dzūkiją, Mizarų kaimelyje, sutiko nuo viso pasaulio atsiribojusį tokį Staselį, kurio bijojo net vietiniai. Grytė nepabijojo, susidraugavo, tapydama netgi pas jį pagyveno. Iš šalies jiedu atrodė tarsi Gražuolė ir Pabaisa. Galimų kalbų sako nesibaiminusi – tapydama jaučiasi ir elgiasi tarsi belytė būtybė – tarsi angelas. Įgudusia ranka tapytoja portretą piešia savo herojaus ilgai nekankindama: „Taip būna tada, kai aš žmogų pažįstu, esu ištyrinėjusi, stebėjusį jį jam net nežinant... Tuomet užtenka poros seansų. Jį išlydėjusi užsidariusi savo dirbtuvėje, nugrimztu į jo ir savo pasaulį.“

Tapydama savo autoportretus patiria sielos skrydį. Juose atsispindi skirtingi Grytės gyvenimo įvykiai, etapai, vis kitos nuotaikos. Kai kas stebisi, kad savo autoportretuose Grytė neatrodo tokia daili, kaip gyvenime, tačiau jai pačiai svarbiau ne išorinis, o vidinis panašumas. Kiekvienas autoportretas, kuriuos vadina autoportretinėmis kompozicijomis, „apaugęs“ įdomiausiomis istorijomis. Nesigilindama į jas Gytė prasitaria – juose visada daug jai svarbių ženklų, detalių: nuotakos nuometas, į jį įsipynusios jos mylimojo dovanotos gėlės, motinystė, jos sūnus Manuelis... „Tai net ne autoportretai, o mano sielos portretai“, - aiškina jų kūrėja.

Prasitaria – vienas jo mėgstamiausių autoportretų „Ištirpstanti“ atsirado po apsilankymo vieno teatro rūbinėje, kur buvo sukrauti kalnai drabužių, skrybėlių. Atsimena – užsidėjo „už save didesnę skrybėlę“ ir nebegalėjo nusiimti... „Tyla“ atsirado tuo metu, kai dainavimo mokytoja Grytei uždraudusi dainuoti, nes kur eidavo, ten dainavo... „Kartais reikia patylėti, kad paskui „pragystum“ naujai. Kai po trijų mėnesių tą paveikslą nutapiau – „pragydau“, jis mane tarytum išsilaisvino....“ - sako Grytė.

Sielą gydo giesmės

Dainuoja iki šiol. Savo darbų parodų pristatymuose, Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, Arkikatedroje. Nuvažiavusį į provincijos miestą ar miestelį būtinai užeina į bažnyčią, susidraugauja su kunigais ar vargonininkais – kad tik jai leistų per mišias pagiedoti sielą gydančias giesmes, kurių žmonės klauso užgniaužę kvapą.

Po truputėlį daugėja erdvių, kuriose klasikinio dainavimo atstovė Grytė gali dainuoti ir lietuvių liaudies dainas, atskleisti jų grožį, atsiskleisti pati. „Pati organizuoju meno vakarus, į kuriuos pakviečiu žinomus atlikėjus – smuikininkus, aktorius, poetus, pati padainuoju. Jie virsta menų sintezės vakarais“, – sako unikaliais gebėjimais Dievo apdovanota moteris. Grytė įsitikinusi - tobulindama dainavimą, tobulina savo gebėjimą tapyti, o tapydama - savo vokalinius įgūdžius. Kuo toliau, tuo labiau įsitikina, kad dainavimo pagrindas – ne tik gera dainavimo mokykla, puiki technika ar geras balsas, bet ir kažkas kita...

Dailininkės namai pilni nuotraukų, paveikslų, jai mielų, prasmingų niekučių, kuriuos parsigabeno iš savo kūrybinių kelionių po miestelius ir kaimus, dovanotų jos paveikslų herojų. Jų gausa kartais trikdo Grytės artimuosius, tačiau ranka nekyla jų išmesti – labai dažnai jie tampa svarbiomis paveikslų detalėmis, motyvais, kuriuos įkomponuoja pagauta įkvėpimo.

Džiaugiasi motinyste ir moteryste

Atsidūsta – viską suspėti sunku: „Aš viską noriu padaryti šimtu procentų. Būti „šimtaprocentinė“ tapytoja, dainininkė, žmona, mama, šeimininkė, bet ne visada taip išeina ir kartais nei paveikslo nutapau, nei valgyti padarau... Ilgiuosi studijų metų, kai galėjau kone dvidešimt valandų stovėti prie molberto...“

Džiaugiasi ir dabartiniu gyvenimo etapu, ypač motinyste: „Suprantu - sūnus Manuelis užaugs ir tai nepasikartos... Kelis metus jaučiausi kaip stirna, susilaukusi stirniuko – kol jis mažas, ji su juo slepiasi. Panašiai elgiausi ir aš: mažiau buvau viešumoje, daugiau piešiau pastelemis, pieštukais, nes aliejiniai dažai galėjo pakenkti sūneliui. Bet pamažu grįžtu į viešumą“.

Grytė viliasi, kad efemeriška jos prigimtis, įkvėpimo proveržiai jos vyro Valdo nebebaugina. „Aišku jis vis dar nustemba, kai dirbtuvėje pamato man bepozuojantį, pavyzdžiui, kokį bedantį čigoną, bet šiaip jau stengiuosi, kad tapant vyrus, mano vyras būtų namuose,“ – nusijuokia savo vyro – savo „ginklanešio“ – tolerancijos ribas ne sykį išmėginusi ir juo nenusivylusi menininkė.

 

Tapytojos paveikslus palaimino popiežius Jonas Paulius II

Grytė Pintukaitė
+2