Mokytojų atlyginimai: pakeliui į lūžio tašką

Tautvydas Marčiulaitis
Tautvydas Marčiulaitis
© Edvard Blaževič

Diskusijos apie švietimą yra visiškai unikaliai nuostabios. Kambary stovi dramblys. Visi šiaip žino, kad jis ten stovi, bet niekas apie jį nešneka. Tik ilgai diskutuoja, kaip čia ta sofa nepatogiai pastatyta – praeiti neįmanoma.

Kiekvienam, įskaitant ir ne pačius gabiausius, visiškai iki galo aišku, kad didžiausia švietimo problema yra mokytojų atlyginimas. Taip, galima pritraukti statistikos apie mokytojų atlyginimus, kur viskas atrodo taip pusiau pusėtinai. Tačiau reali situacija yra tragiška.

Nes, kaip Jums pasakys kiekvienas, turintis bent minimalų mokslinį išsilavinimą, vidutiniai atlyginimai čia nieko nereiškia. Ypač – kai į vieną vietą suplakama milijonas skirtingų kvalifikacijų mokytojų iš visiškai skirtingų institucijų.

Be to, net jei visi mokytojai realiai gautų tą vidutinį atlyginimą – situacija būtų graudi. Nes tas atlyginimas pirmiausiai yra tiesiog mažas. Tuo labiau, kad mokytojas nėra įprasta profesija, kurioje galima mokėti vidutinį šalies atlyginimą.

Mokytojai ir dėstytojai, jei tik jiems sudarytos sąlygos, gali kurti pačią didžiausią pridėtinę vertę. Arba, jei nėra apmokyti ir neturi adekvačių sąlygų, gali visą valstybės potencialą griauti. Kas yra esminis skirtumas tarp šių ir labiau įprastų profesijų, nesiveliant į detales apie nežmonišką reikalaujamų resursų užsiimti šiomis profesija kiekį (laikas, atsidavimas, žinios).

reklama

Nors politikams dažnai atrodo, kad adekvačios mokymo priemonės yra tapačios gudrioms mokymo priemonėms bei dideliems naujiems kompiuteriams su itin brangia ir niekam nereikalinga programine įranga, realybėje adekvačios mokymo priemonės pirmiausiai susiveda į sutvarkytus langus, veikiančius radiatorius, naujus gerus batus ant mokytojo kojų, pakankamai patogų automobilį ir neprivalėjimą galvoti apie tai, kaip reikia išlaikyti šeimą.

Kaip ir daugelyje sričių, vis dar gajus tas sovietinis noras turėti kažką pakazūchai. Vat Vakaruose viskas kompiuterizuota, automatizuota ir dėl to mokinių įsitraukimo lygis bei rezultatai yra nuostabūs. Todėl reikia pastatyti ir mums daug gudrios technikos.

Kad loginėje sekoje praleista pirma dalis, jog Vakaruose mokytojai neturi dar naktimis eiti sargauti, kad galėtų išmaitinti savo šeimą ir patenkinti bent bazinius poreikius, ignoruojama. Todėl vietoje to, kad prieš pradedant taikyti geriausias užsienio praktikas būtų iki adekvataus lygio keliami atlyginimai, priperkama visokio briedo, o tada aiškinama, kad priemonių jau yra, ir kol nebus rezultatų, nebus ir didesnių atlyginimų.

Kas gali būti laikytina labai sofistikuota kankinimo priemone. Mes tau duosime viską, kad galėtum dirbti, bet neleisim patenkinti bazinių žmogiškų poreikių, kol neišnaudosi visko, ką tau davėm. Tokia tolima ir itin psichozinė Pelenės istorijos aranžuotė.

Galima postringauti apie visokius pašaukimus ir atsidavimus, apie nemonetarinę grąžą ir apie tai, kad reikia dirbti iš meilės. Visos šios aukštos materijos yra gražios ir net realiai reikalingos – be meilės savo darbui ir užsidegimo to darbo niekad itin gerai nedarysi.

Tačiau, jei jau žmonės tokie nuostabūs ir viską daro tik iš meilės, paaiškinkit, kodėl privačiame sektoriuje visos įmonės konkuruoja atlyginimais ir priedais. Kodėl paslaugų centrai, IT įmonės, statybų sektoriaus dalyviai ir šiaip visiškai visi savo darbuotojams, jei tik jie reikalingi, visais būdais stengiasi mokėti kuo daugiau, o ne pasiūlo raudonmedžio stalą biure nupirkti ir meilės šiek tiek daugiau darbui turėti?

Nes tai yra visiška nesąmonė, išgalvota tų, kurie sugalvojo pripirkti nereikalingų žaisliukų, skirtų tenkinti pasirodymo poreikį. Nėra ir niekad nebus tokios veiklos, kurią vidutinis racionalus veikėjas eitų daryti vien iš pašaukimo. Prieš visus kolektyvinius gėrius visuomet pirmoje vietoje atsistoja asmeninis interesas, ir kols jis nėra patenkinamas, jokia visuomeninė gerovė ilguoju laikotarpiu nebus kuriama.

Visoje šitoje situacijoje itin juokingi yra skaičiai, kurių šiandien reikia, norint iš esmės keisti situaciją. Ir jau visai nejuokingi skaičiai, kurių reikės ateityje.

Padvigubinti mokytojams vidutinį atlyginimą net nebūtų itin sudėtinga. ŠMM duomenimis, 2015-2016 metais Lietuvoje buvo 31339 mokytojų (įskaitant mokyklų vadovus, jų pavaduotojus, ugdymui ir ugdymą organizuojančių skyrių vedėjus, turinčius pamokų). Norint kiekvienam jų pridėti po 500 eurų į rankas, reikėtų iš valstybės biudžeto skirti maždaug po 620 eurų. Kas pavirstų į 233 mln. eurų per metus, arba maždaug 2 proc. valstybės metinio biudžeto.

Todėl kai kažkas pasakoja apie maksimalią papildomų 20 eurų sumą, tai yra tiesiog juokinga. Taip, tokie fokusai trumpuoju periodu gali reikšti deficitinį biudžetą, jei pinigų nekarpysim nuo kitų sričių. Tačiau valstybės ekonomikai augant po 2-4 proc. per metus ir skolos kainai laikantis ties nuliu, tokios investicijos nedarymas yra paprasčiausiai kvailas finansine prasme.

reklama

Nes jei 230 mln. per metus skamba baisiai, pažiūrėkime į kitą skaičių – nuo 2009 iki 2016 metų mokytojų skaičius Lietuvoje sumažėjo nuo 40 iki 30 tūkst. Jei tempas nesikeis, dar po 20-25 metų mokytojų neliks visai. Na gerai, kažkiek liks, tačiau jau po 5-10 metų turėsime ne maždaug 2 proc. potencialų biudžeto deficitą keliems metams, o klausimą, kaip išvengti visiško chaoso.

Kaip su bet kokia liga – kuo ilgiau jai leidi progresuoti, tuo vėliau viską sutvarkyti kainuoja brangiau ir užima daugiau laiko. Todėl jei problemos nesiimsime spręsti šiandien ir nepriimsime tam tikrų finansinių sprendimų, kurie tvarumui kenktų trumpuoju laikotarpiu ir padėtų ilguoju, tuo pačiu ilguoju laikotarpiu atsitrenksime į tokią sieną, kad dabartinės potencialios problemos tvarumui atrodys mikroskopinės.

Mokytojų skaičiui toliau mažėjant, teks ne tik atlyginimus kelti po 500 ir daugiau eurų, tačiau ir lipdyti planą, iš kur jų gauti artimai ateičiai. Nes šiandien pakelti atlyginimai reikštų didesnį mokytojų kiekį po 3-5 metų. Tad jei šiandien dar turime vos pakankamą pedagogų skaičių, kuris leidžia sistemai išsilaikyti, po kelių metų turėsime tikrą deficitą, kurį užkamšyti akimirksniu bus itin brangu.

Iš esmės artėjame prie lūžio taško, praėjus kurį, norint spręsti problemą, teks ne deficitinį biudžetą kelis metus turėti, o šaukti krizių komitetą ir ieškoti, iš ko nupirkti 5 ar daugiau procentų biudžeto, kad mokiniai neprivalėtų mokyti vieni kitų.