Apie lietuviškuosius precedentus

Gedimino pilis (© Karolis Kavolėlis | Alfa.lt)

Kartas nuo karto Lietuva patenka į pasaulio žiniasklaidos dėmesio centrą, kur ilgai neužsibūna, nes, kaip žinome, tokie staigūs dėmesio paūmėjimai greitai paeina. Bet jeigu jūsų paprašytų paminėti labiau tvarų šalies šlovės pavyzdį – ką nurodytumėte? Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, Lietuva turėtų būti ilgai minima geru žodžiu kaip pirmoji, pradėjusi blogio imperijos demontavimo darbą ir Kovo 11-osios aktu parodžiusi sektiną pavyzdį kitoms pavergtoms tautoms. Kažkada net kėliau tokią hipotezę, kad Vladimiras Putinas suderėjo su Aliaksandru Lukašenka statyti AE netoli Lietuvos sienos, visai Vilniaus pašonėje, piktdžiugiškai siekdamas atsimokėti už neva didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą. Iš tiesų, faktas, kad tautų išsilaisvinimo žygis, įgijęs grandininės reakcijos pavidalą, Kremliaus valdytojo vadinamas katastrofa, savaime byloja apie tai, jog kaimyninė šalis toli gražu nesiruošia atsisakyti savo imperinių ambicijų.

Tačiau vien dėl to, kad pernelyg greitai neišpuiktume, pasikėlę į aukštybes, prisiminkime ir tuos atvejus, kai pirmaujame iš antro galo, t. y. esame vos ne didžiausios socialinės atskirties šalis Europoje su visomis iš to išplaukiančiomis emigracijos, skurdo metamorfozių, savižudybių ir depresinių nuotaikų užkilusios kreivės pasekmėmis. Alkoholio vartojimo statistikos neminiu dėl nepaneigto įtarimo apie galimas duomenų klastotes. Su savotišku linksmumu, pernelyg neaitrindami širdies, galime prisiminti dar ir tai, kad niekas kitas pasaulyje, išskyrus mus, nebuvo sugalvojęs tokios nesąmonės, kad žemė yra kilnojamasis turtas.

Paminėjau chrestomatinius, daug kartų aptartus ir visaip išanalizuotus atvejus. Tačiau mūsų kasdienybė, nelaukdama metraštininko pasirengimo fiksuoti įstabius dalykus, kartas nuo karto įprastoje įvykių sekoje pateikia tokių siurprizų, kuriuos pamatęs negali atsistebėti. Kalbu išties apie dar nekataloguotus dyvų dyvus, kurie vien dėl to, kad nėra įtraukti į akibrokštų registrą, gali būtų pražiopsoti dėl apgaulingo tariamo savaime suprantamumo. Taigi, būkime atidus, įsižiūrėdami į mūsų gyvenimo nepaprastus nutikimus, pridengtus paprastumo rūbais. Jeigu kalbėti dar tiksliau, čia ruošiuosi paminėti tuos populiacijos įmantrųjį kūrybiškumą liudijančius mūsų gyvenimo įvairovės precedentus, kurių, kaip atrodo, kitų tautų žmonės būtų linkę nepakartoti, apeiti dideliu lanku, kad nepasigautų nereikalingo užkrato.

Ar tai reiškia, kad autorius, dabar pasižadėjęs pabaksnoti į ne pačius simpatiškiausius tėvynės pavyzdžius, yra nepakankamai patriotiškas? Na, atleiskite mums, kurių meilės išpažinimas kartais būna su kartėlio prieskoniu, ypač kai sielą užburia gimtosios šalies vaizdų įstabumas, leidžiantis patirti, kokie vis dar esame netobuli padarai, lyginant su dieviškuoju mūsų žemės grožiu. Kita vertus, net ir labai stengdamasis, besiversdamas per galvą, nesugebėčiau nė iš tolo kalbėti apie dalykų esmę su tokiu pietetu ir pamaldžiu nuščiuvimu, kaip, tarkime, Arkadijus Vinokuras visados kalba apie Izraelį (iš jo galima mokytis pagarbaus tono santykyje su istorine tėvyne ir senąja kultūra, be to, anojo pavyzdys rodo dar ir tai, kad liberaliosios vertybės netrukdo mylėti kalbą, protėvių žemę ir idealizuoti tradicinę šeimą). Garbės žodis, užsiminiau apie tai su nuoširdžiu susižavėjimu ir graudžiu pavydu, be jokių žalingų užuominų!

Tačiau jeigu man leisite matyti pasaulį tokį, koks jis yra, pastebėsiu, kad mane trikdo išlikęs mūsų padangėje paprotys nusavinti nugalėto mirtinoje dvikovoje žmogaus regalijas. Tai jau beveik įsiteisėjusi praktika, leidžianti nugalėtojui paveldėti nugalėtojo statusą arba net visą turtą su gyvu ir negyvu inventoriumi. Laukinėse tautose tai buvo kažkas panašaus į teisę, o gal pareigą pirmų pirmiausiai suvalgyti nugalėto neprietelio širdį.

Šiandien tokį šlamščiančio savo priešo širdį pavyzdį demonstruoja buvęs Panevėžio STT vadovas Povilas Urbšys, užvertęs andai liūdnos šlovės Seimo narį Vitą Matuzą, ir daugelio tautiečių džiaugsmui stojęs nelaimėlio vieton, Panevėžio linksmosios publikos jau kelintą kartą renkamas į Seimą. Kas be ko, daugelis pasakys, kad pamaina išpuolė nieko sau, labiau vykusi už pirmtaką. Vietoj lengvai lepšiškos išvaizdos senosios konfigūracijos tautos atstovo šlovingiems panevėžiečiams stojo atstovauti artistiškos prigimties, kažkiek panašus į amerikietiškų kovinių filmų aktorių žmogus, kaip reta verbalizuotas, apdovanotas neeilinio tribūno sugebėjimais naujosios generacijos politikas, be visa ko kito, rūstus ir piktas kaip pats teisingumo angelas su išaštrinta britva rankose.

Tačiau blogas, kraupiai blogas yra pats precedentas, kai specialiųjų tarnybų atstovas užima jo kuruojamos bylos herojaus vietą socialinėje hierarchijoje, nustumdamas anąjį iš aukštybių į papėdę ant galvos.

Žinia, P. Urbšys, palikęs našlaičiais savo parapijiečius, katapultavosi iš Panevėžio į Vilnių. Klausiate, koks velnias ten nunešė? Kaip atrodo, garsusis seklys išvyko ieškoti ne savo uošvienės paslėptų brangenybių. Sakote, kad nežinome visų detalių, kaip ten buvo iš tikrųjų, žvejojant žuvį baisiai sudrumstame vandenyje, taigi nereikėtų perskubėti su apibendrinimais? Tačiau drauge neužmirškime, kad precedentai turi tendenciją pasikartoti, tapti lengvai multiplikuojamu reiškiniu, pasidauginti kaip iš gausybės rago.

Kitas vertas dėmesio ir detalaus apmąstymo yra ne taip seniai iš tarptautinių organizacijų sulaukto Lietuvos pripažinimo geriausiai pasaulyje besitvarkančia miškų ūkyje šalimi precedentas, kaip išaiškėjo, sukuriantis padidėjusio pavojaus atmosferą. Neprabėgo nė keletas metelių, kai naujojo gyvenimo statytojai užsimojo sunaikinti ūkio posistemę, laikomą už geriausią pasaulyje. Taigi šis liūdnas pavyzdys mus moko, kad jeigu kažkur sekasi, nesigirkime, nes bloga akis gali ir nužiūrėti. Geriausia užvis dėtis tokiais bėdžiais, iš kurių nėra ko atimti. O gal kažkam dar atrodo, kad geriausiai besitvarkanti žinyba pasaulyje mums pernelyg daug kainavo?

O gal neilgai truks ir sužinosime, kad tikrasis visuomenės turtas ir buvo tie žalieji masyvai, tyro oro imperija, gamtos prieglobstis, kuriuos taip pigiai praradome. Lietuvoje neturėjome tyrų, į kurios būtų galima pabėgti, kalnų viršukalnių, į kurias ropščiasi atkakliausieji, tačiau tvyrojo miškas, kuriame buvo galima pasislėpti nuo įsipykusio stumdymosi alkūnėmis minioje, pailsėti nuo nuodingo dusulio žmonių maišalynėje. Tačiau toks paprastas dalykas kaip atpigusi miško žaliavos kaina gali lemti, kad mūsų padangė pataps iškirštos plynės panoptikumu su monotonijos kaliniais.

Kita vertus, sulaukėme net tokio cenzūros ir kitaminčių persekiojimo Lietuvoje precedento, kuris, norime to, ar nenorime, labai aiškiai siejamas su Europos Sąjungos vardu. Tai negirdėtas ir nematytas dalykas įtikėjusiam, kad ES pagrindas yra žmogaus demokratinių teisių ir laisvių užtikrinimo programa.

Ilgą laiką maniau, kad vadinamasis euroskepticizmas yra ES gyvybingumui pasitarnaujanti minties raiška, iliustruojanti ES stiprumą, labai panašiai kaip Karlo Popperio požiūriu tiesos statusą liudija jos falsifikavimo galimybė. Tačiau kai žinomą savo euroskepticizmu profesorių ir šiaip netrivialų žmogų dėl neva neteisingų pažiūrų skundžia studentė, dirbanti Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje, yra pagrindas pagalvoti apie užstojantį ES netikėto susilpnėjimo precedentą. Kas toliau? Iš tiesų, neramina ne tiek vienokio ar kitokio tipo doktrinieriškumo likimas, kiek netikėtoje vietoje prasimušęs silpnumo precedentas, galintis pareikalauti labiau nei įprasta rezervuoto požiūrio į minčių įvairovę ir laisvą minties raišką.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: