Andrikienė: Europoje populizmas nepopuliarus

Laima Andrikienė (© Asmeninis albumas)

Prancūzija po prezidento rinkimų vis dar negali nurimti: Emmanuelio Macrono rėmėjai švenčia pergalę ir ruošiasi birželio 11 ir 18 dienomis vyksiantiems parlamento rinkimams, Socialistų partija skelbia esanti mirusi, o centro dešinieji, respublikonai, ruošiasi suremti ietis su radikaliuoju, populistiniu Nacionaliniu frontu, vadovaujamu prezidento rinkimus įtikinamai pralaimėjusios Marine Le Pen. Prancūzai prezidentu išsirinko E. Macroną - politikos padangėje beveik nežinomą žmogų, per vienerius metus spėjusį užsitarnauti žmonių pasitikėjimą logišku ir ramiu kalbėjimu, nuosaikiu elgesiu, aiškia pozicija dėl Prancūzijos ateities ES ir dėl visai ES reikalingų reformų. Populizmas Prancūzijoje pralaimėjo, ir tai yra svarbiausia šių rinkimų pamoka.

Bet už M. Le Pen balsavo 10 milijonų 644 tūkstančiai prancūzų, pasakysite jūs. Taip, bet už E. Macroną - 20 milijonų 753 tūkstančiai! 15 milijonų prancūzų apskritai nebalsavo, nedalyvavo balsavime arba į urną įmetė neužpildytą balsavimo biuletenį. M. Le Pen nepadėjo net paskutinę rinkimų kampanijos dieną, iki kampanijos pabaigos likus vienai valandai Rusijos hakerių nutekinti ir į viešąją erdvę išmesti keli šimtai tūkstančių E. Macrono rinkimų štabo laiškų. Ši metodika, jau išbandyta praėjusiais metais JAV prezidento rinkimų kampanijos metu, buvo pakartota Prancūzijoje. Kremlius per daug sau leidžia, aikčioja Europa. Mes Lietuvoje nesistebime, nes dar ne tokių Kremliaus ir jų parankinių veiklų esame matę ir patyrę. Nauja tik tai, kad dabar taikiniais yra tapę valstybės, į kurias anksčiau Kremlius nesikėsino. Dabar jų, didžiųjų, eilė atėjo. Įskaitant ir pasaulio galiūnę JAV.

Prancūzija. Marine Le Pen ir Nacionalinis frontas

Marine Le Pen yra mano kolegė Europos Parlamente (EP), kurią seniai bematėme posėdžių salėse. Tai nesutrukdė Europos Parlamentui šių metų kovo 2 d. atimti iš jos teisinę neliečiamybę ir atiduoti ją Prancūzijos prokurorų žinion dėl viešojoje erdvėje platintų smurtinio pobūdžio vaizdų. Europos Parlamentas turi ir daugiau pretenzijų Marine Le Pen: ji naudojo EP lėšas ne pagal paskirtį, ieškinys nemažas, todėl parlamente pradėta dar viena procedūra dėl jos teisinės neliečiamybės atėmimo ir Le Pen perdavimo Prancūzijos prokuratūrai. Nedaug rastumėte EP narių, kuriems Marine Le Pen atrodytų tinkama kandidatė į prezidentus. Beje, prancūzai, kurie prezidento rinkimuose balsavo Briuselyje, pasisakė aiškiai: 94 proc. - už E. Macroną, 6 proc. - už M. Le Pen.

Lietuviams nerimą turėjo kelti keli dalykai, pirmiausiai - šios politikės reiškiamas susižavėjimas V. Putinu, pritarimas Rusijos veiksmams Ukrainoje. Taip pat tai, kad 2014 m. jos partijos rinkimams į Europos Parlamentą finansuoti buvo parūpinta 10 mln. eurų paskola iš Kremliui artimo banko; jos partija iki šiol negrąžino. O šių metų prezidentinės rinkimų kampanijos metu, kaip žinia, Le Pen vyko į Maskvą, susitiko su V. Putinu. Maskvoje Le Pen kritikavo ES sankcijas Rusijai ir žadėjo reikalauti nedelsiant jas panaikinti, reiškė paramą Rusijos veiksmams Ukrainoje, žadėjo griauti ES iš vidaus: rengti referendumą dėl Prancūzijos pasitraukimo iš ES ir beveik pažadėjo, kad jai tai pavyks. O be Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos Europos Sąjunga,neva, yra neįmanoma. Įsivaizduoju, kaip tai turėjo patikti Kremliaus šeimininkui, kuriam labiausiai patiktų nusilpusi, nukraujavusi, išsivaikščiojanti Europos Sąjunga.

Kokie yra populistų tikslai?

Marine Le Pen ir jos vadovaujamas Nacionalinis frontas turi daug etikečių: euroskeptikai, antiglobalistai, ekstremistai, radikalai, populistai, nacionalistai. Tos etiketės daug ką pasako. Bet nepasako esminio dalyko: populistiniai, radikalūs pareiškimai - viso labo priemonės, kurias šie politikai naudoja. Tačiau jų tikslas - ateiti į valdžią ir pakeisti po Antrojo pasaulinio karo Europoje nusistovėjusią tvarką. Ne tik Europoje, bet ir kitur pasaulyje.

Kaukes šalin, ponai! „Naujos pasaulio tvarkos“ architektai ir kūrėjai, kurie yra nepatenkinti susiformavusia pasaulio tvarka, ieško būdų susivienyti ir dominuoti pasaulyje. Nemanau, kad mums galėtų patikti toji „naujoji pasaulio tvarka.”

Jie nori, kad visai kitos valstybės ir jėgos dominuotų pasaulyje. Jiems naudinga, kad ES būtų susipriešinusi ir silpna arba jos apskritai neliktų. Jiems naudinga, kad būtų nukirsti transatlantiniai ryšiai, siejantys Europos Sąjungą ir JAV. Todėl populistai ir ekstremistai, euroskeptikai ir antiglobalistai, visokio plauko radikalai Europoje labai patinka Kremliui. Nereikia stebėtis, kad jie yra Kremliaus remiami ir visais įmanomais būdais išnaudojami Rusijos strateginiams tikslams pasiekti. Savo vaidmeniu pasaulyje nėra patenkinta, naujos pasaulio tvarkos nori ir Kinija, kaip ir Rusija, siekianti ne tik dominuoti tam tikrame regione, bet būti vienu pasaulio centrų. Žaidime dalyvauja ir JAV, kuri po pastarųjų prezidento rinkimų tapo sunkiai suprantama ir prognozuojama.

Jungtinė Karalystė. Nigelas Farage ir JK nepriklausomybės partija

Kitas populistinės partijos pavyzdys - JK nepriklausomybės partija. 2016 m. birželio 23-oji, referendumo diena. Lietuva, kaip ir visa ES bei jos sąjungininkai pasaulyje, pirmiausia – JAV, nuščiuvusi laukia rezultatų. Niekada nepamiršiu, kaip ankstų kitos dienos rytą po referendumo mano 86-erių mama, per BBC radiją išgirdusi referendumo rezultatus, atskubėjo juos pranešti: Laima, mes pralaimėjom. Mes!..

Referendumo rezultatas: 51,9 proc. už, 48,1 proc. – prieš JK pasitraukimą iš ES. Balsavo per 30 milijonų britų, aktyvumas – 71,8 proc. Anglija balsavo už Brexit: 53,4 proc. už, 46,6 proc. prieš. Velse dauguma taip pat už Brexit. Škotija – už pasilikimą ES: 62 proc. prieš ir tik 38 proc. už Brexit. Šiaurės Airija taip pat balsavo už JK pasilikimą ES.

JK Nepriklausomybės partijos lyderis, mano kolega Europos Parlamente Nigelas Farage ir jo partija triumfuoja. Jau prieš referendumą atskleidžiami faktai, iš kokių šaltinių buvo finansuojama aktyvumu pasižymėjusi Brexit, JK pasitraukimo iš ES, kampanija. Ir čia Kremliaus pripėduota... Ne tik finansuojant, bet ir viešojoje erdvėje, veikiant visuomenės nuomonę per socialinius tinklus, paprastai pasakius – „plaunant smegenis“.

N. Farage ir jo draugai abiejose Atlanto pusėse Brexit kampanijai laiko ir jėgų negailėjo. Ir alaus. Farage politiką darė pub’uose, nepaleisdamas alaus pintos iš rankų (deja vu - kažkur matyta?). Jo „perliukai“: V. Putinas yra pasaulio lyderis, kuriuo aš labiausiai žaviuosi (kalbėdamas apie karą Sirijoje ir Rusijos vaidmenį jame), „Europos Sąjungos rankos yra kruvinos“ (kalbėdamas apie ES paramą Ukrainos europiniams siekiams. Europos Sąjunga – blogis, su ja reikia baigti kuo greičiau. Visiems žinoma, kad UKIP, JK nepriklausomybės partija, ir buvo sukurta tik vienam tikslui – kad Jungtinė Karalystė pasitrauktų iš ES. Tam jie siekė laimėti Europos Parlamento rinkimus 2014-aisiais, tam tikslui siekė referendumo Jungtinėje Karalystėje dėl Brexit. Ir pasiekė. Kremliuje ir Sočyje ta proga nemažai vodkos turėjo būti išgerta. Kaip ir D. Trumpo išrinkimo JAV prezidentu proga. O Kremlius twitteriuose skelbė, kad gėrė šampaną. Kas pažįsta rusus ir moka rusų kalbą, žino, kaip teisingai tuos įrašus reikia perskaityti.

Atlikęs darbą N. Farage paliko Nepriklausomybės partiją, kaip ir daugelis kitų jo bendražygių. Sakosi norįs daugiau laiko skirti šeimai. Neatsisakys EP nario mandato, išbus iki EP kadencijos pabaigos, nors viską daro, kad Europos Sąjungoje akmens ant akmens neliktų. Į Ameriką pas prezidentą D. Trumpą nuskrenda, pastarasis pasiūlo paskirti N. Farage Britanijos ambasadoriumi JAV. O štai į parlamento rinkimus Britanijoje, vyksiančius birželio 8 dieną, nei N. Farage, nei jo draugai eiti nesiryžta. Vienintelis britų parlamento narys, kurį ši partija turėjo - ir tas pasitraukė iš partijos prieš mėnesį, neketindamas su ja dalyvauti parlamento rinkimuose. Korta mušta, britų pasitikėjimas šia partija prarastas negrįžtamai. Bet už tai darbas atliktas, kurio pasekmes ilgai srėbs eiliniai britai.

Olandija. Austrija. Vokietija.

Populistams nepavyko įgyvendinti planų daugelyje ES šalių: šių metų kovą Olandijoje Geertas Wildersas ir jo Laisvės partija, panaši į Le Pen Nacionalinį frontą, pralaimėjo parlamento rinkimus. Olandai pasirinko nuosaikias centro dešinės politines jėgas - liberalus, krikščionis demokratus. Lygiai taip Austrijoje, kur praėjusių metų gruodį vyko prezidento rinkimai, piliečiai pasirinko ne radikalios, ekstremistinės, nacionalistinės ir populistinės Austrijos laisvės partijos kandidatą Norbertą Hoferį, o nuosaikų „žaliąjį“, estų kilmės Alexanderį Van der Belleną. Olandija siekdama išvengti „draugiškų“ valstybių bandymų daryti įtaką rinkimų rezultatams, atsisakė iki tol naudoto elektroninio balsų skaičiavimo, ir biuleteniai buvo skaičiuojami rankomis. Atsarga gėdos nedaro...

Rugsėjo 24 d. Vokietijoje vyks parlamento rinkimai. Dar prieš metus buvo prognozuojama, kad juose sėkmingai pasirodys populistinė ir euroskeptiška partija „Alternatyva Vokietijai“, vadovaujama Frauke Petry. Šiemet jau niekas neprognozuoja, kad ši partija galėtų sėkmingai pasirodyti ir daryti įtaką, po rinkimų formuojant vyriausybę. Visiems aišku, kad pagrindinė kova vyks tarp A. Merkel krikščionių demokratų ir M. Schulzo vedamų socialdemokratų. Mandatų dalybose rimčiau sudalyvaus trečioji partija - Vokietijos „žalieji“, galbūt ir Vokietijos kairieji, buvę komunistai. Netikėtumų nesitikima, kaip ir populistų pergalės.

Baigiant pastebėsiu: nors baimės akys didelės, nors Lietuvos politologai vis dar nepaliauja kalbėti apie populizmo augimą Europoje, aš populizmo grėsmės Europoje nematau. Europoje populizmas nepopuliarus. Jau ne. Buvo, bet pražuvo. Populizmas išliks politikos paraštėse, bet, kaip Dzūkijoje sakoma, „pagados nedarys“. Populizmas minta mūsų nepadarytais darbais, neištaisytomis klaidomis, neįvykdytais pažadais, valdžios žmonių korupcija. Tai galioja visiems politikams, kur jie beveiktų - Prancūzijoje, Vokietijoje ar Lietuvoje.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: