Menininkė Vertelkaitė: žmogus juk intuityviai jauti ateinantį gyvenimą

Eglė Vertelkaitė (E. Mačiulskytės nuotr.) (© Fotodiena.lt)

„Parodoje yra daug kodų, taškų ir daugtaškių. Humoro irgi yra. Visą gyvenimą man menas buvo ir labai rimtas, ir labai nerimtas vienu metu, – apie Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ atidarytą personalinę parodą „Moiros“ pasakojo menininkė Eglė Vertelkaitė. Nors prieš pat ją vilnietė kūrėja patyrė skaudžių netekčių, savojo likimo nekeikė: Esu laimingas žmogus. Man viskas klojasi vis geriau ir geriau.“

„Kiekvienas gyvenimą apčiuopiame, kaip mums išeina“

Dirbate J. Vienožinskio dailės mokykloje, su Vilniaus dailės akademijos studentais, aktyviai kuriate pati. Kaip visa suspėjate?

Daug kas man šį klausimą užduoda. Visi turime savo darbus nuveikti. Ar su moksleiviais pakalbėti, juos pamokyti, ar su studentais, ar savo vaikams atrasti laiko, – menininkė turi tris vaikus, iš kurių jau du sulaukė pilnametystės, tačiau visi dar gyvena tėvų namuose. –

Iš kitos pusės, esu žmogus, kuris visada dirba. Kūryba man yra gyvenimo dalis. Šiai parodai „Moiros“, net ir neskubėjau, viskas nesunkiai pasidarė. Dar spėjau svarbius gyvenimiškus darbus nuveikti – per metus ir tėtį, ir mamą palaidojau, namus iškrausčiau ir sutvarkiau. Toks tas gyvenimas. Man kūryba nuo jo neatsiejama.

Užuojauta dėl tėvų netekties. Suprantama, kodėl visus tuos likimo deivių audžiamus siūlus norisi patyrinėti, apmąstyti ar permąstyti iš naujo.

Gyvenimas taip fatališkai pasisuko. Mano mama Benita Vertelkienė daug metų dirbo Vilniaus dailės akademijos rektoriaus referente, paskui „Titaniko“ salių prižiūrėtoja. Ji išėjo į darbą ir autobusų stotelėje numirė. Paskui ir tėtį išsivedė. Mano mama buvo tokia ragana, ji man padeda iki šiol.

Šitoje parodoje yra keletas motyvų, kurie yra tiesiogiai su šiais mano gyvenimo įvykiais susieti, dėl to jų ir nenutylėjau. Mamos mirtis buvo tokia staigi, niekas jos nesitikėjo.

Dvi paras prieš jos mirtį sapnavau močiutę, kuri jau yra išėjusi. Ji turėjo man šokti nuoga, kaip balerina padaryti suktukus, o prisidengė mano mamos pasijoniu, lyg ir nepadoru jai būtų plikai šokti, nors pagal apeigas ji privalėtų. Sapne mačiau, to pasijonio galas buvo apsiūtas juodu krepu. Močiutė pašoko ir atsigulė. Pagalvojau, aha, močiutė privalėjo man ritualą parodyti.

Kaip tik tuo metu buvau išsitraukusi seną ciklą, kurį prieš 27 metus fotografavau kursiniam fotografijos darbui. Supratau, kad man jis įdomus, norėčiau su tuo kažką daryti. Prie šių kadrų dirbau su savo geriausia drauge, kolege, o pastatymams, kuriuos galima pamatyti parodoje, naudojau mamos veliumą ir pasijonį. Prisimenu, mamai prieš mirtį šitą sapną dar papasakojau. Viską suvedžiau į tėvo seserį, kurią laidojome tą dieną, kai mirė mano mama. Taip viskas susipina gyvenime ir mene.

Kažkokios raganystės. Dažnai Jus lanko tokie sapnai, nuojautos atsiliepia kūryboje?

Prieš kelerius metus rengiau ciklą „Glosos“, kurį pristačiau galerijoje „Kairė-dešinė“. Jis irgi buvo susijęs su šeimos istorija, tėčio fotografijos archyvu. Tada nusiskenavau 2200 tėčio negatyvų. Visi kadrai daryti maždaug iki mano vienerių metų.

Šeimoje buvau vienas vaikas, tėvai daug pasakojo apie giminę, savo šeimas. Per „skenus“ pradėjau tikrinti tą mitą, ką man pasakojo apie žmones, kurie šalia manęs buvo, bet jų nemačiau, neatsimenu.

Nors iš tikrųjų šių kadrų man reikėjo tam, kad surengčiau parodą, kuri būtų tapusi dovana tėčiui jo 80-mečio proga. Tėtis manimi labai didžiavosi, vertino, ką darau. Atsimenu, tada savo dukrai sakiau: tiek peržiūrėjau, už visus atsimeldžiau, bet, žinai, labai daug kas gali keistis. Taigi ta paroda, kurią paskyriau tėčiui, iš tikrųjų buvo mamos memoriam. Iš negatyvų padariau filmą, bet ji beveik jo neperžiūrėjo.

Kiekvienas gyvenimą apčiuopiame arba gyvename, kaip mums išeina. Fatalizmo mumyse yra labai daug. Man viskas yra labai natūralu, to nedramatinu. Aišku, kai ką „suvirškinti“ reikia, bet ir dabar apie mamą ir tėtį galvoju, parodą jiems dedikuoju. Parodoje yra panaudotų mamos nuotraukų.

Per parodos „Moiros“ atidarymą Jūsų kolega kalbėjo apie moterišką nuojautą ir grėsmę, kurią jis jautė, apžiūrinėdamas Jūsų darbus. Aš to nejutau, sakyčiau, ankstesnės parodos buvo grėsmingesnės.

Sutinku. Kadrai paimti ir paroda pradėta daryti daug anksčiau, bet žmogus juk intuityviai jauti ateinantį gyvenimą. Nors aš esu pozityvistė. Manau, čia to desperado net ir nėra, o daug susikaupimo, rimties. Ta grėsmė jaučiama per motyvą, bet likimas, likimo pranašas gali būti ir labai geras.

Aš kalbu per tylėjimą ir virpėjimą, „yra“ ir „nėra“, dviprasmiškumą, horizonto linijas, mąstau apie dangaus ir žemės proporcijas, ko ten daugiau – dangaus ar žemės. Todėl tie vaizdai tokie neryškūs arba specialiai sudubliuotas kadras su kadru, – parodų salėse „Titanikas“, apsupta savo darbų, kalbėjo E. Vertelkaitė. Ji trumpai pasisveikino su parodą apžiūrėjusia menotyrininke Laima Kreivyte. Ji menininkei žarstė komplimentus „žiauriai stipri paroda, tokios seniai nemačiau, ji nurauna stogą, tiek sluoksnių čia susipina“.

„Paroda yra mano vidinis apsitvarkymas, išsivalymas, susitupėjimas“

Stovime pritemdytoje ekspozicijos salėje, o per kampą šviečia Jūsų darbai su kaukėmis. Šioji parodos dalis nušvinta, prajuokina, tarsi leidžia atsikvėpti nuo kitų temų ir darbų?

Viską čia galėčiau įvardyti kaip kaukes, ar tai būtų šuo, veidrodžiai, ar jos būtų paslėptos, vibruojančios ar papjė-mašė kaukės. Prekinių ženklų naudojimas tuose darbuose leidžia iškoduoti, kad tai yra kosmetinės kaukės, kurią naudoja moterys save pagražinti.

Mintyje turėjau tai, kad mes visi kiekvieną dieną esame su tam tikra kauke. Ir tai nėra blogai, pagal C. G. Jungą, geros kaukės pasirinkimas sociume mums leidžia jaustis labai patogiai. Taigi visi dėvime kaukes visas savaitės dienas, todėl kosmetinių kaukių ciklas susideda iš septynių darbų. Šešias dienas savas kaukes keičiame, o septintąją „užsidedame“ Marijos radiją.

Parodoje yra daug kodų, taškų ir daugtaškių. Humoro irgi yra. Visą gyvenimą man menas buvo ir labai rimtas, ir labai nerimtas vienu metu.

Iš tiesų nenoriu kalbėti apie atskirus darbus, o apie visumą, ką pabrėžiu ir studentams. Ne vienas darbas, o jų dermė padeda išsakyti mintį ar ištransliuoti tam tikrą energiją. Realiai parodą menininkas styguoja atsivežęs darbus į parodos erdvę, nebent yra architektas, kuris už jį tai daro. Kad ir kaip būtum benumatęs tas mažas melodijas sudėti, natūroje viskas keičiasi, styguojasi į simfoniją konkrečiu realiu metu, kai darbus kabini.

Ar turite priekaištų moiroms, ar gerą likimą Jums paskyrė?

Esu laimingas žmogus. Gal ir turiu melancholijos ar depresijos gaidelę, bet tai irgi yra normalu.

Dviem pastarosioms savo parodoms „Glosus“ ir „Moiros“ sąmoningai rinkausi graikiškus žodžius. Gal dėl to tos parodos šiek tiek susijungia savo prasmėmis? Po jų, net su jas lydėjusiomis netektimis, man palengvėjo.

Paroda „Moiros“, tam tikra prasme, yra mano vidinis apsitvarkymas, išsivalymas, vidinis susitupėjimas. Man viskas klojasi vis geriau ir geriau. Įdomiai gyvenu, jaučiu palaikymą iš tenai, iš aukščiau.

Parodomis giminės likimą jau apmąstėte, paleidote, dabar galite susitelkti į savo gyvenimą?

Šiandien važiuodama į susitikimą pagalvojau, lyg antrą gyvenimą pradėjau, – prisipažino menininkė E. Vertelkaitė, pristačiusi parodą „Moiros“, parodų salėse „Titanikas“ veiksiančią iki balandžio 2-osios. –

Visos moiros mano parodoje yra geros – tai mano mama, dukra, draugė. Juk iš tikrųjų mes nežinome, kaip moiros atrodė, jas gaubia daug misticizmo, bet jo nereikia sieti su blogiu ar blogu likimu. Likimas gali būti geras ir likimo ženklai gali būti geri. Jie gali būti visokie.

Alfa.lt

Eglė Vertelkaitė (E. Mačiulskytės nuotr.)
Eglės Vertelkaitės personalinė paroda „Moiros“ (E. Mačiulskytės nuotr.)
Eglės Vertelkaitės personalinė paroda „Moiros“ (E. Mačiulskytės nuotr.)
+10

Taip pat skaitykite: