Paskutinį kartą: kodėl mirties bausmė nebus grąžinta

Nuteistasis Kijevo kalėjime (© SCANPIX)

Paprastai ant svarstyklių gyvybė atsiduria tuomet, kai vos ką tik viena ar kelios kažkur tragiškai ir beprasmiškai užgeso. Po kraupių rezonansinių žmogžudysčių budeliams atpildo viešai ieškoma mirties bausme, kuri bent maža dalimi neva gali atsverti aukas ir prisidėti prie teisingumo įgyvendinimo. Skaldančioje diskusijoje šios kraštutinės priemonės šalininkai atramų randa ir Biblijoje, ir demokratijos bastione laikomose Jungtinėse Valstijose, tačiau etinių, teisinių ir net ekonominių argumentų daugumai pasaulio valstybių pakanka, kad ši diskusija nebegrįžtų kaip rimtas svarstymas mirties bausmę grąžinti.

Mirties bausmė kaip atgrasymas – mitas ar tikrovė?

31-oje Amerikos valstijoje galiojanti mirties bausmė neretai pasitelkiama kaip pavyzdys, į kurį pirštu beda jos legalumo šalininkai. Debatai sukasi apie tuos pačius argumentus tiek už Atlanto, tiek Lietuvoje, ir vienas jų – mirties bausmė – atgraso potencialius nusikaltėlius.

Tačiau mokslininkų tyrinėjimai to nepatvirtina. 80 proc. mirties bausmių įvykdoma pietinėse Amerikos valstijose, tačiau ši dalis stabiliai pirmauja žmogžudysčių statistikoje, kai tuo metu šešiose Naujosios Anglijos valstijose, kur mirties bausmė taikoma rečiausiai, vyksta mažiausiai tokių sunkių nusikaltimų visos šalies mastu. Tiesa, kad esama konkrečių atvejų, kai davę parodymus nusikaltėliai prisipažįsta, jog nuo sunkesnio nusikaltimo – žmogžudystės – juos sulaikė mintis apie elektros kėdę. Būtų galima sakyti, kad vienos išvengtos tragedijos, vienos išgelbėtos gyvybės daugiau nei pakanka, jeigu ne kita medalio pusė. Tyrimuose JAV pastebėta tendencija, kad po egzekucijų, o ypač plačiai žiniasklaidos nušviečiamų, nužudymų trumpuoju laikotarpiu padaugėja. Tai psichologų ir sociologų aiškinama tuo, kad nusikalsti linkę asmenys valdžios legitimuotą bausmę pritaiko kaip galimą ir tinkamą savam „teisingumui“ vykdyti.

JAV patirtis rodo, kad mirties bausmė skiriama vienam procentui pirmojo laipsnio žmogžudystę įvykdžiusių nusikaltėlių, o iš jų realiai įvykdoma bausmė tik vienam iš aštuonių. Bylos nagrinėjimo procesas nuo pradinės iki paskutinės stadijos natūraliai užtrunka gerokai ilgiau nei tais nužudymo atvejais, kur mirties bausmė nesvarstoma, mat ant kortos pastatyta asmens gyvybė. O galiausiai bausmė įvykdoma izoliuotai nuo viešumos, nykioje vienumoje ir tyloje – be linčo, fanfarų ir dėmesio tų, kuriuos ji tarsi turėtų atgrasyti nuo lemtingų klaidų.

Mirties bausmės vykdymo kambarys Tenesyje, JAV

Aišku, toks principas „akis už akį“ negelbsti nuo impulsyvių nusikaltimų – veiksmų, padarytų afekto būsenos, ir neatbaido asmenų, metodiškai kruopščiai planuojančių masines skerdynes. Dauguma jų gerai suvokia, kad nuo pareigūno rankos žus dar nusikaltimo vietoje ir jų planuose tiesiog nėra scenarijaus išsaugoti savo gyvybę. Neretai šiuose nusikaltimuose esama perversiško pasimėgavimo nusikaltimu ir iškreipto jo romantizavimo, užgožiančio bet kokią mirties baimę.

Po tragiškų mirčių Lietuvoje kaip sektinas pavyzdys JAV prisimenama net ir tų, kurie įprastai nemato šioje šalyje jokio sektino pavyzdžio. Tad o kaip Lietuva?

Prieš sustabdant mirties bausmę 1996 m., o po dvejų metų ją panaikinant, 1995-aisiais šalyje buvo nužudyti 502 žmonės. Po penkerių metų, 2000-aisiais, kai griežčiausia įmanoma bausme tapo įkalinimas iki gyvos galvos, nužudymų įvykdyta 398. Po dešimtmečio, kai policijos suvestinėse užfiksuota 217 smurtinių mirčių (2010 m.), bendroji tendencija ir toliau buvo žmogžudysčių skaičiaus mažėjimas: 2011 m. nužudyti 204, 2012 m. – 197, o dar kitais metais – 183 asmenys. Visi šie duomenys – viešai prieinami Lietuvos statistikos metraščiuose. Praėjusiais metais, neoficialiais duomenimis, Lietuva taip neteko 107-ių savo piliečių, į pastarąjį skaičių neįtraukiant galimų jau 2017-ųjų metų mirčių, nors nusikaltimas ir įvykdytas pernai.

Šie skaičiai šaltai maskuoja tai, jog kiekviena mirtis yra žmogiškoji tragedija artimiesiems ir praradimas, o neretai ir gėda valstybei, negebėjusiai padėti to išvengti. Tačiau ji rodo nepaneigiamą tiesą, kad panašių nelaimių Lietuvoje mažėjo ir šis dviejų dešimtmečių pažangos kelias nueitas be mirties bausmės.

Gyvybės ekonomika

Bemaž nėra nieko paprasčiau nei žmogų, pamynusį žmogiškumą, išbrokuoti iki finansinės eilutės. Valstybei tenkantis sunkių nusikaltėlių išlaikymas kalėjimuose įvaizdinamas kaip akmuo mokesčių mokėtojų kišenėje, paprasčiausia piktinanti beprasmybė. Tačiau kuo labiau siekiama sąžiningo, tikslaus ir nešališko nusikaltimo išaiškinimo ir bausmės skyrimo proceso, tuo jis ilgesnis ir brangiau kainuojantis. Tai sukuria situaciją, kai mirties bausmė gali kainuoti brangiau nei įkalinimas iki gyvos galvos.

Protestas prieš mirties bausmę JAV

Būtent taip yra mažiausiai keliose JAV valstijose, kurias galima pateikti kaip pavyzdį, nes čia tokių skaičiavimų būta. Nors Kanzase mirties bausmė, iki jos paskelbimo prieštaraujančia Konstitucijai, galiojo nuo 1976 m. iki 2004 m., nė vienam nuteistajam įvykdyta ji nebuvo. Tačiau ir be egzekucijos „mirtininkų“ kaštai pasirodė esą didesni nei įkalintųjų iki gyvenimo galo visais atžvilgiais išskyrus įkalinimo kaštus – vidutiniškai mirties bausmių bylos atsiėjo 70 prov. daugiau.

Dėl to, kad tyrimai ir bylos, kuriose svarstoma skirti mirties bausmę, užtrunka ilgai, o sunkūs nusikaltėliai šiuo laiku dažnai laikomi izoliuotai, su individualia apsauga, ir išlaikymo sumos dažnai neproporcingai išauga. Laikraštis „Miami Herald“ skaičiavo, kad nuo 1973 m. iki 1988 m. Floridoje galiojusi mirties bausmė iš valstijos biudžeto atriekė 57 milijonus dolerių. Šis skaičius tenka aštuoniolikai egzekucijų. 2000 m. tą patį, tik ilgesniu laikotarpiu, pamėginęs padaryti „Palm Beach Post“ išgrynino dar didesnius skaičius.

Tie, kurių netenkina etiniai ar kriminologiniai argumentai, galėtų suklusti į tokius pavyzdžius, kurių yra ir daugiau – mirties bausmė civilizuotose, Temidę gerbiančiose šalyse niekada nebūna pigi. Ir kiekvienas mirties bausmei kaip procesui išleistas banknotas gali būti realizuotas kitur – pareigūnų finansavimui, pažeidžiamas grupes įtraukiančioms socialinėms programoms, užimtumui didinti ar nusikaltimų aukų, jų artimųjų reabilitacijos ir paramos programoms.

Įstatymo ir tikėjimo žodis

Mirties bausmė prieštarauja ne tik Europos Sąjungos teisei, bet ir Katalikų bažnyčios mokymui, tad bent šiuo atžvilgiu politinė ir religinė pozicija visiškai sutampa. ES globaliuose forumuose yra aktyviausia bausmės panaikinimo visame pasaulyje šalininkė, o šalys narės, tarp jų ir Lietuva, yra įsipareigojusios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6-am protokolui, draudžiančiam bausmę.

Stokojantiems autoriteto politikų programose gali būti atsakyta Popiežiaus Pranciškaus žodžiais. Oficiali Bažnyčios pozicija yra toli gražu nedviprasmiška – pernai vasarą pontifikas kreipėsi į tikinčiuosius sakydamas, jog „šiandien mirties bausmė yra nepriimtina, kad ir koks sunkus yra nuteistojo nusikaltimas. Tai yra nusižengimas gyvybės neliečiamumui ir žmogaus orumui; tai prieštarauja Dievo planui asmenims ir visuomenei bei jo gailestingam teisingumui.“ Tai svarbi deklaracija krikščionims, norintiems matyti neginčytiną mirties bausmės pateisinimą Senajame Testamente.

Popiežius Pranciškus

Ir moderni valstybė, ir Bažnyčia remiasi protingumo kriterijumi, kad ne viskas, kas puoselėta tūkstantmečius, yra vertinga ir turi priežastį išlikimui. Mirtis, praeityje buvusi kasdienio gyvenimo palydove karų, epidemijų, badmečių ir nusikaltimų pavidalu, kėlė kur kas mažiau empatijos ir kaip valdžios turimas bausmės instrumentas. Tuo metu šiuolaikinei valstybei nebelieka prielaidų mirties bausmės būtinybei.

Jeigu žmogaus nužudymas pateisinamas yra tik būtinosios ginties atveju, iš šiuolaikinės valstybės arsenalo jis iškrenta, nes jos egzistavimui joks žudikas nekelia grėsmės ir ji visiškai geba užtikrinti, jog ir sunkiausias nusikaltėlis nebekeltų visuomenei pavojaus būdamas įkalintas. Tiesa, kai kuo šiuolaikinė ar viduramžių valstybė yra panašios – jų abiejų teisinėje sistemoje pasitaikydavo ir vis dar pasitaiko spragų, o padarytų klaidų kaina gali būti neteisingai pasmerkto asmens gyvybė.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: