Vokiečių prekeivis: deimantai yra nuobodūs, o kiekvienas gintaras – it meno kūrinys

Marcel Querl (© Dmitrijus Radlinskas | Alfa.lt)

„Kiekvienas gintaro gabalėlis yra unikalus. Dėl to su juo dirbti daug įdomiau nei su brangakmeniais. Dabar visiškai neturiu jokio noro pardavinėti deimantus ar rubinus. Jie neturi tokios įvairovės kaip gintaras ir jokios su jais susijusios istorijos“, – pripažino vokietis Marcelis Querlas, atvykęs į Vilniuje vykusią XIV tarptautinę Baltijos juvelyrikos parodą „Amber Trip“.

Populiarumo sūpuoklės: nuo apdulkėjusio šlamšto iki geidžiamiausio objekto

Kaip rodo Jūsų stendo pavadinimas „Antique German Amber“, čia galima rasti senų rinktinių gintaro dirbinių iš Vokietijos. Kodėl jais susidomėjote?

Esu deimantų pirklys, turėjau daug kinų klientų. Iš jų, kilus gintaro madai Kinijoje, gavau daug užsakymų. Taigi prieš kelerius metus pradėjau specializuotis šioje srityje.

Vokietijoje yra labai daug gintaro ir jo papuošalų, gamintų maždaug 1920–1940 metais. Daugiausia jų – iš Rytprūsių, Kionigsbergo. Šio regiono ekonomikai gintaras buvo labai svarbus. Jis buvo eksportuojamas, juo finansuotas pasaulinis karas.

Po jo žmonės norėjo atsiriboti nuo visų nacių reikalų, su jais buvo siejamas ir gintaras. Be to, keitėsi skonis, mada, tai pat ir papuošalų. Taigi gintaras nuslinko į užmarštį.

Šeštajame ir septintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose jis išvis jaunimui nebuvo įdomus. Nauja banga kilo maždaug aštuntajame dešimtmetyje, kai nemažai gintaro pradėta eksportuoti iš Lenkijos.

Tačiau ilgą laiką gintaras, su gintaru susijęs verslas Vokietijoje laikytas mirusiu. Juo prekiauja mažas procentas žmonių, nes europiečiams parduoti gintarą labai sunku.

Ar šis verslas „miręs“ ir Jums?

Man ne, nes gintarą parduodu ne Vokietijoje. Čia superku, kas vietiniams neaktualu, ir parduodu Azijoje. Dabar azijiečiai labai žavisi senais vokiškais gintaro dirbiniais. Visa, kas pas mus laikoma močiutės papuošalais, Azijoje – ant bangos, labai geidžiama ir modernu.

Stendo lentynoje pastebėjau gintarinę dėžutę su metaline lentele ir inskripcija. Ant jos yra vieno nacių partijos atstovų, Rytprūsių vado, vardas. Kur tokių randate?

Mane dažnai rodo per televiziją (kone per visus vokiškus televizijos kanalus, o transliuotojas NDR sukūrė dokumentinį filmą), pasirodau spaudoje. Žmonės dabar patys mane susiranda, paprašo įvertinti jų turimus daiktus.

99 procentai mano parduodamų dirbinių yra privati nuosavybė. Jūsų minėta gintarinė dėžutė buvo įteikta boksininkams, kai 1944 metų kovo 30 dieną Kionigsberge vyko švedo ir vokiečio kova. Ją man atnešė boksininko sūnus.

Daugiausia tokių daiktų turi pabėgėliai iš Rytprūsių. Jie dešimtmečius gulėjo tų žmonių, jų vaikų namuose. Niekas jų nenori, niekam jie neteikia džiaugsmo. Šie dabar pensinio amžiaus žmonės paprastai yra neturtingi.

Prieš kelerius metus kilus aukso bumui, daugelis jų pardavė visą turėtą auksą, nemažai jų buvo sukčių apgauti. Dabar šie žmonės džiaugiasi, kad gintaro kaina pakilo, tuos paveldėtus gintarinius daiktus jie gali parduoti ir gauti papildomų pinigų.

Kur pradėjote šių daiktų ieškoti? Juk buvote deimantų pirklys, su gintaru nieko bendro neturėjote. Iš kurios Vokietijos žemės esate pats?

Aš esu iš Diuseldorfo. Ten, žinoma, su gintaru neturime nieko bendro. Gintaro yra Vokietijos šiaurėje prie Baltijos jūros ir Berlyne, kur įsikūrė dauguma, apie trys milijonai, pabėgėlių iš Rytprūsių.

Prieš trejus metus nusipirkau sunkvežimį, pritaikytą prekybai parodose. Taip atsirado mobili gintaro supirktuvė. Pirmą kartą paskelbėme, kad supirkinėsime gintarą Rytinėje Berlyno traukinių stotyje. Nusitiesė ilga eilė, atėjo šimtai žmonių. Taip viskas prasidėjo. Anksčiau irgi pirkdavau gintarą, bet ne tokiais kiekiais.

Tikriausiai šie žmonės atsineša ne tik daiktų, bet ir istorijų, kurias Jums išpasakoja?

Tai – įdomiausioji dalis. Dauguma atnešamų daiktų priklausė šeimai, paveldėti iš mamų, tetų, tėvų. Tarkime, boksininko sūnus pasakojo, kaip jo tėvas nuo rusų kareivių slėpė tą dėžutę, kad jos neatimtų.

Arba pagyvenusi ponia atnešė paveldėtą vėrinį, labai džiaugėsi, kai už jį gavo kelis tūkstančius eurų. Ypač kai prieš kelerius metus, ji geriausiu atveju galėjo tikėtis kelių šimtų. Gerai pardavę savo senienas, žmonės pasipasakojo artimiesiems, draugams, televizijos rengė reportažus, šiuos žmones kalbino, taip žinia paplito dar labiau.

Anksčiau niekas tų dirbinių nenorėjo. Tiesą sakant, vokiečiai nemėgsta gintaro. Jiems jis bevertis, šlamštas. Jeigu kas turi gintaro vėrinį, jis vertingas tik todėl, kad paveldėtas iš senelės. Jiems jokio skirtumo, iš ko – gintaro, medžio ar akmens – vėrinys pagamintas. Vokietijoje gintaras nebeturi ypatingos vertės, kitaip nei Lenkijoje, kur jis integruotas į lenkų kultūrą. Vokiečiai su juo praradę ryšį.

„Būtų gaila, jei ši Azijoje kilusi banga nepaliktų pėdsakų Europoje“

Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į gintarą, dabar pats jį labiau vertinate ar irgi laikote niekalu?

Man gintaras visada buvo įdomus kaip kolekcionavimo objektas, bet ne kaip papuošalas. Dabar žiūriu kitaip. Net ir papuošalai man tapo įdomūs.

Esu deimantų pirklys. Deimantai yra visiška nuobodybė. Jų įvairovė neprilygsta gintaro variacijoms. Deimantai netaps gražesni po šimto metų, jie atrodys taip pat, neturės jokio charakterio, neįgis savitumo. O kiekvienas gintaras – tarsi meno kūrinys. Jis gali tau būti gražus, nepatrauklus, bet jis yra meno kūrinys.

Kiekvienas gintaro gabalėlis yra unikalus. Dėl to su juo dirbti daug įdomiau nei su brangakmeniais. Dabar visiškai neturiu jokio noro pardavinėti deimantų ar rubinų. Jie neturi tokios įvairovės kaip gintaras ir jokios su jais susijusios istorijos.

Dirbant su senuoju gintaru, tas ir smagu, kad žmonės atskleidžia savo arba artimųjų išgyvenimus. Kai kurie jų pasakojo, kaip nuo sovietų per Kuršmarių ledą bėgo, o šie juos lėktuvais persekiojo ir bombardavo.

Atsimenu, moteris, tada dar mergaitė, pasakojo apie tėvą, kuris su vežimėliu slėptis nuo bombos pasuko į kairę, o jo duktė į dešinę. Tėvas žuvo, duktė liko gyva, švarkelyje užsislėpusi ji išsaugojo gintarinį vėrinį. Kai kuriems skausminga skirtis su papuošalais, nes jie primena, ką siaubingo teko išgyventi vaikystėje.

Jūsų verslo kryptis pasikeitė, nes Azijos klientai susidomėjo senoviniu vokiečių gintaru ir už tai moka didelius pinigus. Nauda akivaizdžiai paskatino Jūsų veiklumą, bet ar pakeitė požiūrį į gintarą, jis vertas tokio dėmesio?

Gintaras visada buvo vertingas. Vokietijoje jo įvaizdžiui stipriai pakenkė Antrasis pasaulinis karas. Prieš tūkstantį ar kelis šimtus metų gintaras žmonėms buvo labai svarbus, taip pat ir vokiečiams.

Lentynoje turiu dviejų šimtų metų senumo vestuvinius gintaro karolius, kuriais moterys puošdavosi ypatingomis progomis. Nuotakai vėrinį paprastai dovanodavo tėvai, jo dydis priklausydavo nuo to, kiek turtingi jie buvo.

Dabar pamažu vokiečių santykis su gintaru normalizuojasi. Gaila, kad įdomus jis tapo dėl pinigų, kai už gintarą galima gauti nemažą sumą. Kita vertus, jei nebūtų kilęs šis susidomėjimas, gintaras vis dar būtų neliečiama ir neįdomi tema. Dabar yra galimybė vėl gintarą paversti moderniu, nes jo vertė kyla.

Kas Jums vertingiausia – tas dirbinys, kurio „išgyvenimo“ istorija įdomiausia, ar pats gintaras turi būti senas, ypatingas?

Man įdomiausi seni vikingų dirbiniai. Tokie, kuriuos netyčia užgriebia žvejai tinkluose arba kapuose atranda archeologai. Juos kolekcionuoju.

Parduodant dabar geriausią vertę turi baltas ir geltonas gintaras. Man jie patys nuobodžiausi, o įdomūs – skaidrūs, su natūraliais dariniais. Tokių gintarų formavimosi procesas man net įdomesnis už dabar populiarių geltonų ar baltų.

Iš parduodamų dirbinių, žinoma, įdomiausi yra patys seniausi. Gintaras yra trapus, gali skilti, dužti, taigi jis pirmiausia turi išlikti. Jeigu jis išlieka po keturių šimtų metų, man toks įdomesnis už dvidešimt ar trisdešimt metų išlaikytą papuošalą.

Tikiuosi, gintaras vėl taps europiečiams įdomus. Būtų gaila, jei ši Azijoje kilusi banga nepaliktų pėdsakų Europoje, – didžiausią senojo vokiečių gintaro prekeivio M. Querlo klientūros dalį sudaro azijiečiai. Arabai dažniausiai ieško balto gintaro gabaliukų, iš kurių gamina rožinius. Baltame gintare yra daugiausia oro, todėl nuo rankos šilumos jie greičiausiai įšyla ir skleidžia malonų kvapą. –

Tikiuosi, gintaru vėl susidomės europiečiai, jis vėl taps vertingu brangakmeniu, kokiu visada ir buvo. Juk gintaras tiek vokiečių, tiek kitų europiečių paveldo dalis.

Nematau, kad Jūs būtumėte pasipuošęs kokiu gintaro dirbiniu. Ar kišenėje turite gintaro gabaliuką?

Visada nešiodavau didelį gintaro skritulį, greičiausiai priklausiusį kilmingam vikingui. Jis turėtų būti vienas didžiausių Europoje, nes muziejuose nemačiau už jį didesnių. Jį gavau iš žmogaus, kuris kasė šulinį privačiame sklype ir vanduo iškėlė gintaro dirbinių, tarp jų buvo ir šis skritulys.

Daug metų jį nešiojau ant kaklo, kad man neštų sėkmę. Tačiau vėliau nustojau, nes per didelė grėsmė jį keliaujant sudaužyti, – sakė senovinių gintaro dirbinių pardavėjas M. Querlas. – Be jo ir taip esu apsuptas gintaro savo darbe.

Alfa.lt

Marcel Querl
Paroda "Amber trip"
Paroda "Amber trip"
+18

Taip pat skaitykite:

Populiariausios naujienos

Susijusios naujienos