Lietuva esame mes

Algimantas Rusteika (© Edvard Blaževič | Alfa.lt)

Broliams lietuviams šventė – gera proga pasipykti. Neužmirštuolė, trispalviai stulpeliai ar vėliavytės? Problema didžiulė ir globali, o ją neteisingai išsprendus, valstybė žlugs. Verta aptarimo šalies psichinės sveikatos centruose. Visi pateikia nesugriaunamų argumentų. Paskaitai vienus – nagi protingai. Kitus – irgi teisūs. Ir tie, ir anie draugai, ir visi vardan tos.

Bet būtinai vienas prieš kitą. Mes mušamės ir prie mirštančiojo lovos, ir prie kapo, ir per mišias. Geriausiai pasaulyje mokam šuniškai rietis dėl nesvarbių dalykų. Iš šono kokiam dar negirtam suomiui turėtume atrodyti kaip visiški bepročiai. Kartais pagalvoju, kad tokie ir esam.

Nykstančio tikėjimo ir mirusios meilės šalyje būtina iškilmingai slampinėti aplink šventyklas ir reikšmingas vietas. Ne tiek mylėti, kiek apie tai rėkauti ir visus mokyti gyventi pagal valdžios portalą. Svarbu teisingai nešioti vėliavas ir Dievo, sakiusio, kad negalima garbinti stabų, stabus bei visokius stebuklingus daiktus. Deginti žvakutes ir laužus, skalambyti varpais ir kitaip išoriškai tampytis, tarsi tai ką nors nulemtų.

Tikrojo gyvenimo ir gyvosios meilės šalyje nėra jokio skirtumo, kas ką ant savęs užsidės ar į atlapą prisisegs. Esmė tai, kas yra širdyje. Pas tuos, kurie garsiai baubia, kad tikriau myli ir vis piktinasi kitais, viduje paprastai nieko nėra. Tai tuštumos kaukės.

Kaip jie didžiuojasi, kad labai myli Lietuvą ir visų klausinėja – o ar mylit ją jūs? Tik nemato, kad mūsų nebėra. Nes yra keturios Lietuvos. Viena švenčia Šv.Valentiną, kita – Valstybės atkūrimą, trečioji švenčia viską. O ketvirtoji nešvenčia nieko, tik tyliai niršta ir trokšta Tėvynei ir visiems visiems atkeršyti.

Štai vėl iki skausmo pažįstamos aikštės, vyrai su vaikais ant pečių ir jaunos šypsenos. O visai šalia tušti, aidūs skersgatviai be žmogaus, nukarusios vėliavos ir negyvi langai. Ir kai manęs nebebus, viskas bus, tai kodėl taip neramu? Kodėl už džiaugsmo vitrinų taip tuščia, laisvėje gyvena nelaisvė ir vakarais ilgai tylim?

Buvo žmonės, kurie vienijo. Atsistokim dabar ir lėtai, iškilmingai, iš pačios gilumos: Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų – kalnai ir maži kalneliai... Juk girdit tą balsą, prisimenat? Kur dingo ta dvasia, Vytai? Kada tas šventas Mes pasidalino į Mus ir Juos? Nejaugi vėl tuoj pavasaris, žiedai ir vienybė, kuri nebežydi? Kodėl reikia prarasti, kad suprastum ir skęsti, kad išmoktum plaukti?

Privatizavo ne tik paežeres, bet ir šventes. Štai kalba iš tribūnų svarbiai svarbiai, o akys laksto į šalis ir stambūs apsaugininkai smaigsto žvilgsniais minią. Va dabar drąsiai kažką, rankos judrios, galva vis į šoną, pasitaiso plaukus ar pasitrins kaktą. Per pauzes kramto lūpas ar šiaip nerimsta kojomis. Ir visas kūnas sako – bijau jūsų. Ir iš sakyklų vien kas kitų per naktis parašyta.

Tarsi deklamuotų iškaltą mintinai saulelę, kuri atkopdama nebebudina. Teisingi, sunkiasvoriai pasakymai, bet neklystamai jauti – šventykloje nieko nėra. Žodžiai susigeria į paveikslus ir Katedroje tuščia. Pažiūrėkit kaip jie žiūri, išjunkit garsą ir pamatysit. Žvilgsnių nesuvaidinsi, neužsidėsi ir neišmoksi. Ir iš akių atpažinsite.

Po to pasivaikščiokit po Gariūnus, bazes, pasivažinėkit troleibusais. Pasėdėkit poliklinikų koridoriuose, ligoninių priimamuosiuose ir prie reanimacijų, policijos nuovadoj ar myžalais dvelkiančioj zonos bendroj patalpoj. Paklausykit, ką kalba akmeniniais veidais žmonės, belaukdami patento VMI salėje, pardavėjos su cigaretėm šaltyje už prekybcentrio kampo, kieti ir tylūs taksistai savo stotelėse.

Pastovėkit miestelio parduotuvėje prie kasos pusvalandį. Kaimo kavinukėje tarp vyrų, siuvykloje tarp moterų, kai atneša vokelius. Pasėdėkit mikriuke, grįžtančiame iš miesto, ir išgirskit tą tylą, kai visų akys pro langus, o senyva moterėlė kalbasi telefonu su anūku Airijoje, kurio niekada nebepamatys.

O ar matėt jaunos merginos beviltiškas, pavargusias akis Senamiesčio užeigos virtuvėlėje prie puodų vasaros karšty? Kaip ji žiūri į tuos nerūpestingai linksmus, nekantraujančius savo blynų turistus?Ir kaip tie žiūri į ją ir nemato? Ir kaip jos veide parašyta, kad nieko daugiau jos gyvenime nebebus?

Ar girdėjot tylų, kad aplinkiniai neišgirstų, pensininkų pokalbį belaukiant eilėj prie kompensacijų? Ar skaitėt žvaigždučių feisbuko pokalbėliusar bosų puslapį apie safarį – kaip ten viskas faina ir kokie jie dvasingi? Arba kaip žmonės purvinam kieme kantriai laukia Caritas paketėlio ar eina dukrai striukės į padėvalkę, baugščiai dairydamiesi, kad pažįstami ir bendradarbiai nepamatytų?

Ar pagalvojot, ką jaučia tas, kurį vadinat nevykėliu, kai sėda į pigių skrydžių orlaivį ir mato lekiančią atgal ir žemyn Tėvynės žemę? Kada tupi tame pusrūsyje, geria savo nevilties taurę ir žino, kad niekada nebegrįš kur palaidoti tėvai ir gyvena jo širdis? Ar klausėt, ką tarpusavyje kalbasi tie šimtai tūkstančių? Žinot, ką sapnuoja, apie ką svajoja, ko neapkenčia ir ką myli?

Demokratija yra dauguma. Tai išsimaudykit toje daugumoje. Pajuskit, kiek ten skausmo ir kvailumo, tikrumo ir neapykantos. Kiek nevilties, įtampos ir noro sugriauti ir atkeršyti. Kiek palaidotų laimės siekių, banalybių, gyvenimo geismo, meilės ir beprotystės.

Ir tada suprasit, kas yra demokratija. Ir suprasit, kad tie žmonės negalėtų nieko nuspręsti, net jei tikrai galėtų spręsti. Kad negali būti kitaip ir gali būti ne taip. Ir kad nieko daugiau nebebus, nes nebūsim kitokie. Suprasit, kad gyvename ant parako statinės, linksmai leisdami laiką su cigarete dantyse.

Kada atsimerksim ir pamatysim pasaulį ir žmones tokius, kokie jie yra? Be jokių išankstinių nuomonių akinėlių ir ideologinių štampų? Kada išsivaduosim nuo savo patogių, paprastučių popieriniųįsitikinimų? Ir suvoksim, kad esam neteisūs, ir visi yra neteisūs, ir teisiųjų nėra? Tai nieko nepakeis, bet bent neapgaudinėsime savęs.

O kam nepatinka – dar plačiau užsimerkit, kad pamatytumėt dar daugiau nieko ir pasakų. Nejaugi viskas pasaulyje yra politika? Nejau tas milijonas, kurio netekome, ir tie dešimtys tūkstančių, kurių vis netenkame ir netenkame, yra tik nevykėliai, verti nusipenėjusių „rašytojų“ patyčių?

Ar jie ne žmonės, nesvajoja, nemyli, nėra verti bent supratimo ir dėl visko patys kalti? Ar kalbėti apie tai, kas blogai, yra bloga? O gal reikia kaip prie komunistų – fanfarų? Ir rašant per šventes apie tai, kas skauda, būtinai pasakyti, kad aplink spindi saulutė, rytojus šviesus ir tu nesi priešas? Ir būtinai pridėti valdiško optimizmo saldiklių? Tada labiau patiktų?

Taip, žmonės, kuriems nepavyko, irgi yra Mes. Jie negali, nemoka būti kitokie, jie tiesiog tokie yra. Demokratija – ne sotus, patogus pasislėpimas nuo tamsos. Jie nusipelnė dėmesio, supratimo ir viešumos. Negi nesuvokiat, ant kokio socialinio vulkano gyvenam? Jūs jų nepakeisit, jie taip pat yra gyvenimas ir Lietuva. Pagailėkit jų nors kiek, nes jie jūsų nepasigailės.

Tik pasakyk ką apie Lietuvą – ir tūkstančiai bemat atbilda ir tave užgriūna. Durniai buvom, kad stovėjom, dabar niekas neitų, dėjom ant tokios Lietuvos, šitiek ponų kraugerių mums ant sprando! O kai paklausi, tai ką, jūs prieš Lietuvą, atsako – mes už Lietuvą, tik ne šitokią, mes labai baisūs patriotai ir išsigimėlių neginsim!

Kalbėk kiek nori, kad nereikia atsistoti, išeiti ir numirti. Yra kas gina, yra kariuomenė ir sąjungininkai, žmonės, kurie pasirinko tą daryti profesionaliai ir prasidėjus pirmieji neabejotinai žus. Kalbėk kiek nori, kad negalima būti už kažkokią kitą Lietuvą. Ji tokia, kokia yra, ir kitokios nėra, ir nebus.

Valdžia visada susitapatina su valstybe ir įsivaizduoja, kad jie asmeniškai, jų užpakaliai, džipai, nusipirktos patelės ir sąskaitos yra valstybė. Negi ir jūs galvojat, kad tai ir yra Lietuva? Patvirtinat jų įsivaizdavimus? Nes kitokio neapykantos savo valstybei paaiškinimo nėra. Neviltis ir skausmas dėl neteisybės neturi aptemdyti proto.

Gal neišgirsit, bet tiesa ir šviesa esam visi. Lietuva yra tie, kurie sakome Mes.Tikrojo gyvenimo ir gyvosios meilės šalyje nėra jokio skirtumo, kas ir ką kalba nuo tribūnos, o kas klausosi.

Kalbam apie gresiančią pabaigą ne todėl, kad nieko nebūtų, o kad viskas būtų. Už pabaigą tie, kurie sako – nieko tokio, viskas gerai.Vienintelis turtas, kurį įgijome – laisvės galimybė, kuri visada su mumis, net jeigu ji tik viltis.

Su šventėmis visus. Ir tuos, kurie suprato, ir tuos, kurie ne.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite:

Populiariausios naujienos

Susijusios naujienos