Už lango taikos dangus

Algimantas Rusteika (Asmeninio albumo nuotr.)

Krikščionybės atsiradimui svarbiausios asmenybės yra ne apaštalai ar kitokie šventieji. Svarbiausi Judas ir Poncijus Pilotas. Be jų nebūtų buvę nei bausmės, nei prisikėlimo, nei civilizacijos, kurią šie įvykiai sukūrė. Blogis nulemia įvykius, be nelaimių ir kančios nebūna istorijos vyksmo. Gerumo ir pažangos paminklai pastatyti ant ašarų, kraujo ir kaulų.

Laimingi, kurie negyvena permainų laikais. Besibaigiantys metai parodė – pasaulis įžengė į krizių dešimtmečius. Įtakos zonos braška, peržengiamos vis naujos raudonosios linijos. Ir nieko, taisyklės niekam neberūpi, nors apie jas pliurpiama ant visų kampų.

Kas stipresnis, tas teisus. Pralaimima ir traukiamasi visais frontais. Ponai pozityvieji optimistai – įvardinkit gerą naujieną pasaulyje ir Europoje per pastaruosius keletą metų. Nors vieną rimtą tarptautinį įvykį, pastūmėjusį pasaulį ne į chaosą ir nežinomybę.

Neoliberalizmo griūtis prasidėjo ir tęsis. „Paprasti žmonės“ rinksis kitus, kuriuos jau sukainavo ir išdėliojo ant lentynų. Dažniausiai ne angelus, o vietoj vieno dunduko – kitą, svarbu kitonišką. Lietuva ir Vengrija, Filipinai, Lenkija ar JAV. Artimiausios aukos – Prancūzija ir Vokietija.

Kremliuje gurkšnoja šampaną, žiūri komedinį filmuką ir vis dažniau rengiami šokiai. Juk beveik nieko nereikia daryti, tik stebėti, kaip Vakarai murkdosi kvapniose savo sultyse. Vladimiras Putinas neabejotinai toliau tuo naudosis ir gerins padėtį šachmatų lentoje.

Nuobodoka skaityti ilgus ir išmintingus politologų tekstus. Tarsi lenktynės, kas labiau pavarys ant to, ką prieš metus kitus gynė iki paskutinio rašalo lašo. Su daugybe įmantrių citatų apie politkorektiškumo marazmus ir kitokius šiuolaikiško mąstymo iškrypimus.

Atrodytų, kad Visatą valdo ir konkrečius sprendimus priima mąstytojai ir profesūra, apsirūkiusi mandruoliškų tekstų. Tik kam painioti pasekmes su priežastimis? Politologai ir didieji išminčiai nei ką nors valdo, nei nulemia, tai tik toks jų mielas įsivaizdavimas.

Jie dirba tam, kas užmoka ir gauna algą. Po totalitarizmų žlugimo ideologijos tiesiogiai nieko nebelemia. Jos tik įrankis galingųjų rankose. Grupuotės, užsakančios muziką per politikierius ir kontroliuojančios mainstream’us, tiesiog pasisavina pelningas idėjas ir paverčia jas politine praktika. Ir išstumia į paraštes mažiau naudingas idėjas.

Neoliberalizmas buvo stichiškai pasirinktas, propaguojamas ir paverstas vyraujančia ideologija dėl to, kad buvo pravartus. Teikė masėms laisvės ir bendro tikslo iliuziją. Sudarė sąlygas visuomenės fragmentacijai vardan prieštaringų vienas kitam, dažnai iliuzinių tikslų. Tuo pačiu leido suskaldyti organizuotą, vieningą opoziciją ir užtikrino šiokį tokį valdžios stabilumą.

Industrinės galimybės ir technologijos leido korporacijoms dalį pelnų skirti socialinėms reikmėms. Pinigų maišai laikinai apramino įtampas ir susikūrė šiltnamį toliau nežabotai turtėti. Masėms išdalintas nemokamas socialinis narkotikas – visuotinė teisė kovoti už bet kokias žmonių, gyvūnėlių, vabzdžių ar šiaip lastelienos teises. Ir vaikučiams smėlio dėžėje buvo gerai, kol buvo gerai.

Kol nelygybė neperžengė kritinės ribos. Planelis atsipirkti nuo revoliucijų išmokomis pagimdė milijonines pašalpinių armijas, kurių jau kelinta karta nuo gimimo nežino, ką reiškia dirbti. Pro viršpelnius užtikrinančiai pigiai darbo jėgai svetingai atvertus vartus sugarmėjo milijonai tamsiaveidžių išlaikytinių.

Jie sukūrė savo getus ir valstybes valstybėse. Įveiks Vakarus ne kalašnikovais ar sprogmenų dirželiais, o lytiniais organais. Jau dabar vokiečių vaikų darželiuose šviesiaplaukių arijų mažuma. Apsirūkę savo gerumo, nukriošę baltaveidžiai po kelių dešimtmečių pavirs Europos marginalais. Galės sau mojuoti multikultūralizmo vėliava, kad patys išliktų, tik ateiviai vargu ar leis.

Nežabotu skolinimusi pagrįsta ekonomika lėtėja. Po krizės nei viena ją sukėlusi priežastis nepanaikinta, tik biudžetų pinigais laikinai užkaišiotos Titaniko skylės. Vakariečiai gyvena namuose, nusipirktuose už būsimas anūkų pajamas. Artėja paklausos palaikymo kreditais riba ir rimtais veidais kalbama apie pinigų mėtymą iš sraigtasparnių. Suomiai po Naujųjų ims dalinti pinigus už nieką.

Visuomenės, kur mokama už tai, kad nedirbtum, yra pasmerktos. Visi rimtesni ekonomistai puse lūpų kalba apie infarktą, tik nesutaria dėl datos ir bijo išgąsdinti ligonį, kad nepaspartintų priepuolio. Sistema viena po kitos gimdo problemas ir nei vienos nesugeba išspręsti. Lepūnėlių visuomenė nebesugeba generuoti jokių naujų ateities idėjų. Kaip išeiti iš aklavietės, nežino niekas.

Ši praktika išsisėmė ir ima darytis blogai tiems, kuriems buvo ir tebėra gerai. Užtvankos skyla, rinkimai Amerikoje ir pas mus tik judesio pradžia. Europa nušluos visus savo klonus ir klounus, po keleto metų jų ir pavardžių neatsiminsim. Bet tai visiškai nereiškia, kad esmingai pasikeis pasaulis ir žaidimo taisyklės.

Tiesiog ateis kiti, o ir neoliberalizmas niekur nedings. Po trumpos kovos ir sumaišties mums ims piršti kokią nors kitą mielą ir pūkuotą schemutę, pagal kurią privalėsim gyventi. Veikiausiai tai bus pagal situaciją ir visuomenės nuotaikas stichiškai koreguojamas Tas Pats.

Truputį keisis ideologinės klišės. Tarptautinė orientacija į Vakarus ar į Rytus. Persiskirstys pinigų srautai ir lėlės, tampomos už virvučių avanscenoje. Vieni ir vėl nuskurs, kiti dar labiau turtės, bet tai būsim ne mes. Baigsis tolesnė idiotizmų eskalacija, tačiau esantį status quo iš paskutiniųjų stengsis išsaugoti kompromisais.

Ir, patikėkit, tai jiems gali pavykti. Todėl, kad viskas priklauso nuo asmenų. Mums tik sako, kad pasaulis valdomas procesų, interesų ir ekscesų. Toks žmonių vandenyno bangavimas, kur visi bejėgiai kaip sliekai. Valstybes ir visuomenes valdo konkretūs žmonės, ir viskas priklauso nuo jų veikimo ar neveikimo.

Amerika silpsta ir nusisuka. Šerifui susirgus, iš tarpuvarčių lenda banditai ir vis drąsiau jaučiasi. Arabų pasaulis subyrėjo, Europa byra, o rusai, kaip visada, puola ir puola. Iš senos tarptautinės tvarkos liko tik JTO plepykla, naujos tvarkos nėra ir niekas nesiima jos kurti. Ponai tik tariasi dėl pasekmių. Leniniškąjį „Ką daryti?“ pakeitė šiuolaikiškasis „Kaip nieko nedaryti?“

Jei pasaulinio lėktuvnešio kapitonas – modernus atlėpausis ir bailys, negelbės joks laivo dydis, ginkluotė ir išmanumai. Europa ir Amerika galėjo ir gali labai daug nuveikti – bent pusės problemų tikrai neturėtų. Tam trūko tik sprendimus priimančiųjų noro. Yra tūkstančiai priežasčių nieko nedaryti ir tik viena – daryti. Vakarai elgėsi pagal pirmą, Kremlius pagal antrą modelį. Ir turim tai, ką turim.

Pats laikas išmokti norėti. Elitus gali priversti baimė nebeišlikti valdžioje, kitų būdų nėra. Vienintelis teigiamas pastarųjų rinkimų rezultatas – ne išrinkti asmenys, kurie yra nuliai, o baimė, kurią patyrė politinis isteblišmentas. Neoliberalizmo pabaiga? Taip. Elitų krizė? Taip. Ar verta džiaugtis? Ne, nors tai geriau negu nieko.

Ekonominė, politinė, ideologijų ir karinė krizė ne artėja, o prasideda. Kasmet po truputį plinta ir tik akli nemato. O tie, kurie mato, nekalba, kad nekeltų panikos. Patys nebežino, ką daryti, neveikimu svaiginasi ir artina atomazgą. Pilotų kabinoje niekas į prietaisus nežiūri. Vyksta begalinė diskusija – kas kaltas, kad aš būčiau nekaltas.

Mes net šioje diskusijoje nedalyvaujame. Užsienio politikos pas mus nėra, svarbu tik šnapsą uždrausti. Vakarai mūsų nepamirš, užsienis padės, Kardo Ir Žagrės sąjunga. Bus taip, kaip dideli ponai pasakys. O mes gi mažiukai. Vizginsim uodegytėmis tam, kas duoda pinigų.

Europa sprendžia, kokia ji bus ir ar aplamai išliks. Nuo to priklausys, kokie ir kaip būsim. Ir ar iš viso būsim. Ar mes čia neturim intereso, ar negalim kartu su kitais reikšti bent nuomonės, ar nedalyvaujam balsavime?

Ne, mums tai nerūpi. Mūsų ateitis mums dzin. Rusai puola ir daugiau nieko nevyksta. Visa kita – kaip Berlynas su Paryžium susitars. O tai dar nepatiks ir pinigotiekį užsuks, iš ko tada miško keliukus trinkelėmis klosim? Geriau būsim geri vaikučiai ir patylėsim. Nors su tylinčiais niekas nekalba, per muštynes į tokius nežiūri ir neprisimena ilgai.

Kas vakarą matau Prezidentę, sekančią mintinai išmoktus socialinės reklamos ir piarinius tekstukus, kaip gera skaityti knygeles. Glostančią vaikučiams ir senutėms galvutes ir perkančią ubagams makaronus. Tai nuostabu. Bet būtų gerai išgirsti ir apie tai, kaip gyvensime byrančiame pasaulyje ir už kokią Europą esame. Kokia mūsų pozicija, tikslai, norai ir veiksmai. Tai yra tiesioginis valstybės vadovo darbas.

Suprantu, kad maži gali mažai, bet ne mes vieni maži ir visi panašūs. Ką pasakysim, kai už mus nuspręs be mūsų? Ar atsisakymas dalyvauti politikoje – mūsų politika? O gal kuluaruose diskusijos net dūmai rūksta, tik mums nieko nesako? Gal vėl viską nuspręs mums už nugaros ir duos skalbimo miltelių?

Liūdna ne todėl, kad taip yra. O kad mažai kas pastebi ir nelabai kam tas rūpi. Per artimiausius metus bus sprendžiamas ne tik pasaulio ar Europos, bet ir mūsų valstybės likimas. Jeigu nieko nedarysim ir negalvosim, kiti nuspręs už mus. Taip, kaip jiems naudingiau. Taip, kaip beveik visada.

Kaip diena pralėkė dar vieneri vilčių metai. Už lango dar taikos dangus ir ramybė. Ar išsigelbėsim – žino tik Dievas, jeigu Jis yra. Viską ir toliau valdys pinigai ir jėgos, kurios nuo mūsų nepriklauso. Pasaulis – tik jų tarpusavio santykių aiškinimosi rezultatas. Kai eilinį kartą užguls – atsipalaiduokit, pajuskit malonumą ir gyvenkit toliau.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: