Viduriniosios klasės ilgesys ir skurdas

Algimantas Rusteika (© Asmeninis albumas)

Ikikomunistiniai bėdžiai tikėjo, kad išgelbės antrąkart atėjęs Žmogaus Sūnus. Komunistiniai vargšai tikėjo, kad išgelbės sauskelnes dėvintys Centro Komiteto senoliai. Postkomunistiniai tiki, kad išgelbės multimilijonieriai iš turtingiausiųjų dešimtuko. Dar pora tokių laikmečio žingsnių, ir po kokių 500 metų varguoliai supras, kad Kalėdų Senelio nėra. O persirengusio kaimyno maiše viskas už jų pinigus.

Per žmonių protus ir širdis pastatyta nauja Kinų siena, kurios vienoj pusėje savi, kitoje – visa likusi žmonija. Aišku, visi vienas kitam priešai, myli savuosius ir neapkenčia svetimųjų, nes nieko kita mes jau nebemokam. Antisisteminė revoliucija, apie kurią patyliukais tiek kalbėjom virtuvėse, prasidėjo.

Volodia Uljanovas revoliuciją pradėjo nuo pašto, bankų, tiltų užėmimo ir Žiemos rūmų šturmo. Dabar kita epocha, revoliucija prasideda nuo kiaušidžių, kavos puodukų ir alaus. Fiureris kadaise idiotus iškart šaudė, Josifas Visarionyčius leisdavo dar kiek nemokamai padirbėti šviesios ateities labui miško paruošose. Dabartinius palieka gyvus, papudruoja ir apgyvendina TV studijose.

Kai atsiverčiu televizijos programą, ten aiškiai būna parašyta, kurią valandą su kiek minučių ką konkrečiai rodys. Ką pasakytumėt, jei perskaitytumėt „labai smarkiai sieksime kada nors parodyti gerų filmų“? O juk taip dabar yra išgelbėtojų programoje.

Ko nors iš jų norėti kvaila. Valdžia negali už mane gyventi. Ji privalo sukurti pakenčiamai palankias sąlygas pačiam, savo laisvais pasirinkimais ir juodu darbu susikurti tokį savo gyvenimą, kokio noriu. Už tai paimdama bendroms reikmėms dalį mano darbo vaisių ir prievolę netrukdyti kitų laisvei.

Bet jie neturi kištis į mano gyvenimą ir kasdien smulkmeniškai nurodinėti, ką ir kaip turiu daryti ar nedaryti. Ką ir iš ko man valgyti ir gerti, o ko ne. Kiek dėti į puodą cukraus, druskos ar pipirų, kaip daryti, auklėti ir rengti vaikus, galvoti ir vertinti.

Šitie dar tik pradėjo, o jau aišku, kad kasdien bruksis mano namus ir dūšią, kad tik priverstų gyventi ne taip, kaip laisvai apsispręsiu, o kaip man nurodys. Ir akivaizdu, kad tai vyks kur kas didesniu mastu, nei iki šiol. Ir kad jiems dar labiau už anuos nusispjaut, ko aš noriu ir ką galvoju.

Iki šiol keiksnojom Vilniaus valdžią iš principo, kad neištvirktų, mažiau vogtų ir nedarytų nesąmonių. Dabar pradedu suvokti, kad tai aplamai ne mano valdžia. Kad vėl esame Mes ir Jie. Ir kad vėl atsibudę pamatėme Sieną.

Esminių valstybės ir valdymo reformų jie net nežada. Sistemos pertvarka yra valdymo objekto ir subjekto santykių analizė ir optimizacija. Išvertus į lietuvių tai reiškia paprastą dalyką – turi apsispręsti, ką reikia valdyti tiesiogiai, ką tik reglamentuoti, o į ką nesikišti iš viso.

Valdžios reforma – ne struktūros, o funkcijų pertvarkymas. Tada reikiama struktūra tampa savaime aiški, veiksmai lengvai suprantami ir vykdomi, o rezultatas prognozuojamas ir logiškas. Kai sistemos pertvarkas planuoja pati valdymo sistema ir jos aktyvūs dalyviai, visada prioritetu tampa sistemos išlikimas.

Narkomanas pats nuo adatos nenulipa. Galimybės visur kištis ir įsakinėti dar niekada niekur pasaulyje pati valdžia neatsisakė. Ypač juokingas noras mechaniškai mažinti valdininkų skaičių ir kartu didinti valstybės totalinę kontrolę visoms gyvenimo sritims, nes tam reikia didinti valdininkų skaičių.

Tada išvystame permainų imitacijas perstumdant struktūrą, bet paliekant tas pačias funkcijas ir centralizaciją. Sugalvojama junginėti ir atskirinėti ministerijas ir departamentus, suvaryti biurokratus su savo stalais į vieną pastatą ar kilnoti į kitus miestus ir kiti komiški marazmai. Universitetų skaičius irgi bus baisingai „mažinamas“ – viskas liks kaip buvę, tik mažesnius pavers didesniųjų filialais ir rektoriai taps prorektoriais.

Žmonės iš to jau troleibusuose ir turguose juokiasi. Persodinus kitaip „Duokim garo“ kapelų armonikierius, jie nepradės groti Bacho. O apskritai reformoms pinigų nei euro atliekamo nėra, tad nelabai yra apie ką ir kalbėti. Gelbėtojai jau išsigandę, kad neišgelbės.

Kuo skiriasi valstybės prievarta diegtas socialliberalistinis modelis nuo prievarta diegiamo pseudopagoniškai katalikiško? Ar ilgai dar tikėsime, kad nauji geresni tik todėl, kad ankstesniems atkeršijom ir šitie yra kiti, nors daro praktiškai tą patį? Kiek dar šimtmečių lauksim Godo? Kiek dar mėtysimės iš kraštutinumo į kraštutinumą?

Kraštutinumų visuomenė negali be kraštutinumų. Nuo kraštutinumų valstybes saugo stipri vidurinioji klasė, kuri taip apsaugo pati save ir savo susikurtą nestabilią gerovę, kurią todėl ir reikia saugoti nuo kraštutinumų.

Pas mus nepriklausomo viduriniojo sluoksnio nėra. Palikti veislei mohikanai, keleto verslo milžinų vadybos klerkai ar keli dar nesubankrotinti vidutiniai verslininkai balsavimuose praktiškai nieko nelemia. Kūrybinė inteligentija ir nesuskaičiuojamų universitetų dėstytojai ištremti į kovos už duonos kąsnį rezervatus.

Nepriklausoma vidurinioji klasė – smulkusis ir vidutinis, laisvas verslas, pats sau susikuriantis padorų gyvenimą ir niekam netarnaujantis. Jo neapkenčia visi – stambus kapitalas dėl konkurencijos, valdžia – dėl nepriklausomybės, varguolių luomas – iš pavydo. Šitiek metų korporacijų ir valdininkų stengtasi ne veltui – ši klasė praktiškai sunaikinta. Nors jos likučiai vis atauga ir atauga, kaip piktžolės. Nespėja tikrintojų armijos ravėti.

Dar yra priklausomas vidurinysis sluoksnis. Nuo valdžios priklausomi laisvųjų profesijų atstovai, valdžios užsakymais ir viešaisiais pirkimais šeriamų įmonių vadyba ir pačios valdžios struktūrų vidurinysis personalas. Tačiau priklausoma nuo valdžios vidurinioji klasė yra ne valstybės, o valdžios stabilumo garantas. Ji svajoja ne apie permainas, o apie tai, kad jų niekada nebūtų. Tačiau ir jų per mažai, kad net pačią valdžią apsaugotų nuo kraštutinumų.

Todėl kraštutinumų buvo, yra ir bus. Rinkimų švytuoklė nesustos per vidurį, kurio nėra. Vidurinioji klasė sėkmingai nyksta, turčiai turtėja, korporacijos ir bankai stambėja, išstumti į pašalpų užribius skurdžiai toliau skursta, tinginiai niršta. Ir gelbėtojai vis eina ir eina.

Atkūrėm viską, kas tik įmanoma. Tik neatkūrėm viduriniosios klasės. Ji buvo, yra ir artimiausiu metu bus toliau naikinama. Stambiojo biznio atstovai, tapę revoliucionieriais, apie tai jau beveik ir nebekalba, nes tiesiog nelabai suvokia, kas tai yra. Jiems pasaulis – valdančiųjų(jų) ir valdomųjų(ne jų), savininkų ir samdinių šachmatų partija.

Kas įgyvendintų rimtą, konkrečią, brangią, sunkiai įvykdomą ir nepopuliarią programą, kuri sudarytų sąlygas laisvam smulkiajam ir vidutiniam verslui ir užkardytų korporacijų siautulį, tas sukurtų nepriklausomą nuo valdžios viduriniąją klasę. Tikrai išgelbėtų šalį nuo gelbėtojų, politiką nuo kraštutinumų ir mus visus nuo revoliucijų. Ir ne tik mus ir pas mus.

Tik vargu ar tokių atsiras. Kas gali – nenori, nes nėra asmeninio intereso. Kas nori – negali, nes nėra kompetencijos, o ir prie vairo niekas neprileis. Jei įvyktų stebuklas ir atsirastų galinčių ir norinčių – juos atmestų ir elitas, nes jam pavojingi, ir varguoliai, nes nežadėtų pigių, lengvų ir greitų rezultatų.

Belieka žaidimas pažadais ir vilčių premjerų paradai. Dideli pinigai iškelia vis naujas komandas, kurios korporacijoms tyliai pažada nieko nekeisti, o kitiems garsiai – viską pakeisti. Sisteminių permainų viltys virsta aršia kova dėl kelių nesvarbių smulkmenų ir susigeria į smėlį. Pliurpia apie emigraciją, atskirtį, įtampas, augančius pavojus ir toliau nei piršto nepakrutina situacijai išspręsti. Nes tai šiuo momentu juk būtų nuostolinga. Po mūsų nors ir tvanas, taip sukasi šitas pasaulis.

Istorija mėgsta spirales. Ji nesikartoja, bet kitu lygiu vis grįžta ir grįžta prie to, kas buvo. Demokratijai jau reikia ją paneigiančių idėjų. Nes pinigų karta viską perka ir parduoda. Čia ateinama į valdžią kadencijai ir vienodai, kas bus jai pasibaigus. Todėl visa strategija tik dėl valdžios, bet ne dėl valstybės.

Apie atsakingus elitus galim nebesvaigti. Visi pastarųjų metų įvykiai rodo, kad elitai išsigimė ir nebegali pasiūlyti visuomenei nei naujų idėjų, nei realaus veiksmo. Tai monarchas ateidavo į valdžią visam savo gyvenimui, jam neniežtėjo nieko vogti ar dėl šeimos rūpintis. Kad neprarastų visko, jam reikėjo rūpintis valstybe. Ne vienadieniais kadencijos reikaliukais, o dešimtmečių perspektyva. Nes valstybės likimas – jo asmeninė ir jo šeimos ateitis ir gerovė.

Gali juoktis kiek norit, bet kokia nors forma apie tai po keleto ateinančių lemtingų, idiotiškų ir neišvengiamai kruvinų dešimtmečių bus imta galvoti. Tai ne „stiprios rankos“ nostalgija. Reali demokratija, kokia ji yra, kaip ir kitos valdymo formos, kada nors realizuoja visas savo galimybes. Nebesugeba ne tik spręsti problemų, bet ima jas kurti ir pati tampa problema.

O kol kas pirmąkart gelbėtojai tikrai pagaliau atvyko. Ne šiaip gavo gabaliuką valdžios, bet praktiškai visą tortą. Pirmąkart gelbėtojų laukiantieji nesubliuško rinkimų naktį. Bet tik aklas nemato, kad reformų ir permainų imitacijos svaigulys praeina ir užgrius pagirios. Po poros metų, o gal greičiau, laukia visuotinis ir galutinis nusivylimas.

Spektaklis po truputį artėja prie pabaigos. Gera žinia ta, kad religinis tikėjimas gelbėtojais pagaliau baigsis. Bloga, kad žmonės arba galutinai išvažiuos, arba eis į gatves. Viltinga ir realu, kad pasiekus dugną pradės kas nors iš tikrųjų keistis. Bet tai nebus šventė su balionėliais. Per Kalėdas pasimelsiu, kad to, kas ateina, nepamatyčiau nei aš, nei mano vaikai.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: