Algimantas Rusteika (Asmeninio albumo nuotr.)

Kiekvienam svarbiausia tai, ko neturi. O ko neturi ir turėti negali – tą geriausiai pasaulyje žinai. Alkanas kalba ir sapnuoja tik apie maistą, skurdžius – apie pinigus, nelaimingas – apie laimę. Kvailys viską pasaulyje žino. Banditas mėgsta teisingumą – paklausinėkit Lukiškėse, ten visi nekaltai nukentėję.

Geriausiai apie seksą ir šeimą pasaulyje nusimano katalikų kunigai, kurie nežino, kas tai yra. Parduos aukcione už tikinčiųjų iš savo šeimų atimtus pinigus pastatytas lietuvių bendruomenių Amerikoje bažnyčias, išmokės nukentėjusiems kompensacijas už berniukų dulkinimą – ir toliau visus mokys, kaip dorai gyventi ir dulkintis.

Išsilavinimas yra tai, kas lieka, kai pamiršti, ką mokeisi? Taip manėm, kol nežaidėme revoliucijos. Dabar išsilavinimas yra tai, ką išmokstam po to, kai viską pamiršom. Ar liko nors vienas tikras lietuvis, nesužinojęs, kas yra zigota ir embrionas? Ar rasi nors vieną rašantįjį, neparašiusį, kaip teisingai apvaisinti moterį? Ar mokantį skaityti, neskaičiusį gabaliuko nuostabiausios ir moksliškiausios disertacijos apie prezervatyvų žalą AIDS epochoje?

Ir visa tai kapitališkai rimta. Minios fanatikų ir davatkų šmirinėja po feisbukus ir piranjų būriais užpuldinėja laisvamanius, kliedinčius apie medicinos mokslą ir norą turėt vaikų. Mes nusidėjėliams parodysim, kaip teisingai norėti ir katalikiškai taisyklingai pastoti!

Kada revoliucionieriams pagal tikėjimą reikia dėl alkoholio monopolio, kuris vos keliose valstybėse, jie įnirtingai pateikinėja PSO duomenis. Tada tie duomenys baisiai teisingi, jais reikia tikėti, jiems melstis ir vadovautis. Nes tai pasaulinė praktika ir valstybinis alkoholio monopolis yra labai gerai.

Kada revoliucionieriams pagal tikėjimą reikia dėl katalikiško apvaisinimo dogmų, jie nepateikinėja PSO duomenų ir apsimeta, kad tokių nėra, nors tai nebūdinga išsivysčiusioms valstybėms. Tada PSO duomenys baisiai neteisingi, jais nereikia tikėti ir vadovautis, tai ne pasaulinė praktika, o valstybės medicinos monopolis – labai blogai.

Tikram lietuviškam specialistui ir profesionalui reikia vadovautis tikėjimu, o ne medicinos mokslu ir institucijomis. Ir tik tada, kai tai tau naudinga. Netikit – paklauskit pasauliečio psichiatro Aurelijaus Verygos, vadovaujančio medicinai ir visoms jos institucijoms. Jis į tai niekada neatsakys. O jei prireiks, pateiks tikėjimo brolių ir seserų, užsiimančių anestezija ar slogos gydymu ir neatlikusių nei vienos pagalbinio apvaisinimo procedūros, tikėjimo išpažinimą. Melskimės.

Mat dabar teologai vadovaus medicinos politikai. Jie padarė karjerą, rašydami traktatus apie prezervatyvų amoralumą ir kliedesius, kad kontracepcija lygi abortui ir turi būti smerkiama. Matot, Dievui labai gumytės nepatinka. Sveiki atvykę į viduramžius. Mes priversime jus būti dorai laimingais.

Vis pagalvoju, ir iš kur jie žino, kas Jam patinka ar nepatinka? Susiskambina mobiliaku ar žinutes rašo? Šiaip tai labai juokinga, kai pagoniški katalikų fanatikai, griežtai nusistatę prieš kontracepciją, yra iš negausių šeimų, kur kontracepcija tikrai yra. O ir patys taiko kontracepciją, net latekso dūmai rūksta.

Teologija yra tikėjimo reikalaujantis mokslas apie vieną iš ideologijų ir kartu jos dalis. Ideologijos, kuri neigia pamatinius ir pagrindinius biologijos kaip gamtos mokslo pamatus. Todėl teologinė medicinos etika yra tik šališkas ideologinis vertinimas, niekinis už šios ideologijos ribų.

Taip, mokslas ir jo praktika gali ir turi būti vertinami morališkai. Bet lygiai taip pat gali ir turi būti morališkai ir praktiškai vertinama pati teologija ir jos praktika, jeigu ji pretenduoja būti mokslu.

Kyla pagrįstas klausimas, kodėl morališkai vertinti gali tik teologai, ir kodėl tai turi būti visuotinai priimtina? Juk moralizuoti apie kurią nors mokslo žinių reikalaujančią sritį nereiškia nei tos srities išmanymo, nei kompetencijų vadovauti jos specialistams. Tą neblogai rodo visa katalikybės santykių su mokslu istorija.

Medicinos „profesionalai“, baigę teologiją ir agronomiją, pradėjo pasirodymą. Pirmas veiksmas – kova už apvaisintų kiaušaląsčių teises nevaisingų tėvų teisės turėti vaikų ir jų sveikatos sąskaita. Neoliberalai alpsta dėl seksualinių mažumų teisių. Katalikiški fanatikai – dėl embrionų teisių, nors tai apvaisinta lastelė, įžiūrima tik per mikroskopą. Tai ne žmogus, tik jo galimybė, turinti šiokią tokią tikimybę realizuotis.

Jeigu labai pasiseka, ta galimybė tampa vaisiumi. Ir po 3 mėnesių tai jau mažas žmogutis, kuris spardosi ir žagsi, gniaužo kumštelius, turi net unikalius pirštų antspaudus, su kuriais pragyvens iki mirties. Jis junta savo motiną ir reaguoja į jos nuotaikas. Ir šitą degtukų dėžutės dydžio gyvą pokemoną galima kada nori nužudyti ir išmesti, jokie revoliucionieriai neprotestuos. Ir šaldyti nereikės.

Nes revoliucionieriams adatos galiuko dydžio apvaisintas snargliukas svarbiau už gyvą, jaučiantį mažiuką žmogų. Jie ne prieš abortus ir jų nedraudžia. Tik paskaitys paskaitėles prieš procedūrą, kad mamytei būtų gėda. Žudyti negimusius kūdikius galima. Kaina 150 – 190 €, pilnas internetas – tik pasikreipsi ir nužudys.

Gal būkim nuoseklūs, ponai dorovės mokytojai? Hitleris žiauriai draudė abortus ir už juos baudė net mirtimi – gal tai laikyti argumentu, kad jis už gyvybę? TSRS iki 1955 metų buvo draudžiami abortai – tai ar labai humaniškas buvo žmogėdrų režimas konclagerių šalyje? Lietuvoje abortai, kai kūdikis susiformavęs, o ne kelių ląstelių embriono sankaupa, yra leidžiami, ir kažkodėl šventasis Ramūnas su tuo nekovoja, vadinasi, tai labai gerai?

Išbandymas valdžia visada sunkiausias. Po kiekvienų rinkimų vis galvoju, kiek gi laiko praeis, kol taps gėda prisipažinti, už ką balsavai? Štai vaikinas, kuris nemoka pykti ir kurio niekas nematė pykstančio, ne alpstančių iš susižavėjimo moteriškių apsuptyje, TV studijoje akivaizdžiai pyko ir siuto. Kitą dieną pareiškė, kad atsiima pasiūlymą, kurį taip aršiai gynė. Visi pamanėm, kad tai sveiko proto pergalė.

Kurgi ne – tai buvo tik taktinis manevras. Vyriausioji sveikatos teologė padalino seimūnams pasidžiaugti popieriukus su naujosiomis pataisomis. Ir tie nubalsavo už senąjį talibišką variantą, ką ir reikėjo įrodyti. Aišku, kalti apgautieji, o ne tie, kurie apgavo. Rungtynėse tarp embrionų ir kiaušaląsčių po pirmojo kėlinuko lygiosios. Pratęsimas po pertraukėlės. Likite su mumis.

Nors šiaip tai aš bijau politikos ir partijų, kur viską sprendžia vienas žmogus. Arba jo nuotaikos ir pagalvojimai, aplinkos pataikūnų įtakos ir tai, kuria koja išlipo iš lovos. Taip jau šitiek kartų buvo ir nei karto nesibaigė gerai. Palinkėkime vieni kitiems kantrybės.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: