Algis Ramanauskas (Eduardo Bareikos (Asmeninio albumo nuotr.)

Kolchoznikai ko gero yra genetinis reikalas. Kai užėjo rusofašistai, lietuvių etnoso elitas ir pusiau elitas buvo išžudyti; žuvo pasipriešinime; buvo ištremti, kur baigėsi fiziškai ar mutavo į vatą; pasitraukė į Vakarus. Kažkuri dalis kolaboravo iš neturėjimo išeities, tik čia aš tikrai nekalbu apie tą beviltišką primityvių ketureilių bobą unitazo veidu, Salomėją Nėrį. Iš jos toks elitas, kaip iš kamščiatraukio dildo. Ir Kubilinskas su Cvirka vargu ar buvo elitas – tik šiaip rašyti pramokę kolchozo pirmūnėliai.

Internetas apstus pasakojimų apie tai, kaip suįžūlėjo kolchoznikai užėjus rusofašistams. Dar yra gyvų menančių visa tai, ir modelinis toks pasakojimas būtų apie tai, kaip kokia anų laikų raudonoji komunisto varšavkė stebėjosi, kad į užgrobtą sušaudytų Kauno inteligentų butą penktame aukšte galima pakilti liftu, ko kolchozo išsigimėlė gyvenime nemačius. Kitaip sakant, užėjus rusofašistams, Lietuvos miestuose ir ypač Kaune vyko normalių žmonių pakeitimas nenormaliais žmonėmis, kolchoznikais.

Lietuvių identitetas po rusofašistų atėjimo pasikeitė lygiai taip pat, kaip pasikeitė kruopščiai mano sūnaus prižiūrėtas skaidrus akvariumas su tauriais žaliaisiais kardonešiais, kai aš girtas įmečiau į jį kilograminę rupūžę ir dar atpyliau vidun juodo alaus substratu. Kardonešiai išdvėsė, augalai virto maurais, ir liko tik prisitaikėlės sraigės ir parazitai, akvariumo kolchoznikai. Jie ėmė aptarnauti mano įmestą kilograminę rupūžę, o ji labai neblogai įsitaisė ir ėmė aiškinti jiems savo rupūžiška kalba kad apgynė juos nuo buržuazijos ir fašistų.

Tarpukario dvidešimtmetis buvo visa ko sprogimas lietuvių tautai. Po Didžiojo Karo šalis, nepaisydama absoliučiai debiliškos, tik kaimiečio galvoj galėjusios subręsti lenkų agresijos ir problemų su Klaipėdos Kraštu, ėjo septinmyliais žingsniais evoliucijos trasa, ir neišvengiamai kokiais 1945-50 metais, o gal ir anksčiau turėjęs kristi Smetonos fašizmėlis savo mirtimi būtų dar patrešęs jauno veržlaus politinio etnoso išbujojimą, o gal greičiau atgimimą. Bet tam įvykti buvo nelemta dėl visiems žinomų priežasčių.

Normalūs žmonės buvo išnaikinti ar ištremti labai didele dalimi. Dominuoti ėmė rusofašistų remiami kolchoznikai. Jie dominavo visur, visai kaip tos klaikios špyžiaus skulptūros kad dominavo ant Žaliojo Tilto. Algoritmas, kuris ir yra „kas buvo niekas, tas tapo viskuo“, atrodė šitaip: kolchozo sąlygom gyvenęs išsigimėlis tapo naujuoju ponu, kaip rašinio pradžioj paminėta boba, kuri dyvo davėsi, pamačiusi kad užgrobtame normalių žmonių name ji dabar galės naudotis liftu ir vandens klozetu.

Kolchoznikų genas, ta iš esmės invazinė rūšis, išplito. Su rusofašistų atėjimu Lietuva krito atgalios ne dešimčia ir ne penkiasdešimčia metų savo vystymosi kelyje. Tai buvo tolygu kokiems dviems šimtams metų. Genetiniu požiūriu. Tipiškas lietuvis buvo jau nebe taurus žaliasis kardonešis, o kolchoznikas – smirdantis, durnas, piktas, hiphopiškas smirdalius. Grybais, gyvatėm ir samanom mitusi beždžionė uždominavo.

Paskutinius savo mokslo metus aš mokiausi sporto mokykloj – internate, kur mes visi ir gyvenom. Aš, nors ir matęs anksčiau savo gyvenime kolchoznikų ir jų vaikų, pirmą kartą susidūriau su situacija, kai aplinkui buvo beveik vieni kolchoznikai. Prašau suprasti mane teisingai: buvo ten nemažai ir normalių žmonių iš kaimo, visai nebūtinai kolchoznikų; juk kategorija kolchoznikas visai nebūtinai apibrėžia gyvenamą domeną. Buvo ten puikių žmonių iš provincijos, su kuriais buvom geri draugai ir taip toliau. Bet pagrindą sudarė būtent kolchoznikai.

Tas internatas buvo naujas pastatas, dar kvepėjęs statybom, įmantrios architektūros, toks fainas. Tualetai buvo nauji. Pirmą savaitę. Po to jie jau nebuvo nauji, nes jais ėmė naudotis kolchoznikai. Pamenu, kolchoznikai nenuleisdavo vandens, ir taip jie elgdavosi ne iš kaži kokio protesto prieš ponišką gyvenimo mandrumą, o iš paprasto neturėjimo įgūdžių vandeniui nuleisti: kolchoznikas tuštinasi longdrope, į skylę. Savaitgalio link tie klozetai tapdavo smagiai užsikimšę ir sklidini iki pat viršaus, ir tada į internatą atkeliaudavo Šūdų Dėdė, toks nuolankaus veido kurmis su ūsais ir sukamu dratu fekalijų kamščiui pragręžti. Jis nepiktai sakydavo „опять до верху насравши“ ir, padaręs savo darbą, išeidavo su smirdalo šleifu, iki sekančio savaitgalio.

Aš giliai įsitikinęs kad Radioshow daigai manyje ėmė dygti dar tada, internate, iš neapykantos tam bukam kolchoznikų durnumui. Pamenu, kokiais 1988 m., kažkas gavo Parkerio filmą The Wall pagal Pink Floyd albumą. Mes kažkurioj sporto stovykloj žiūrėjom tada videką, kažkokius klaikiai dubliuotus kovinius filmus, ir kažkas iš vyresnių, iš olimpiečių, kurie buvo užsieniuose, pasiūlė tą kasetę su Siena. Mes uždėjom, ir aš ištįsusia seile stebėjau taip mėgstamo albumo ekranizaciją; tai buvo stebuklas, mistika, pasaka, kad ir išplaukusios VHS kokybės. Ir tada kolchoznikai, kurie sudarė kritinę kambario masę, ėmė po truputį bruzdėti, kad „nesąmones rodo“. Tada kažkuris iš kolchoznikų ėmė persti ir sakė persiąs tol, kol „šitos nesąmonės neperJUNGS“.

Vienas internato kolchoznikas vieną kartą puikavosi prieš klasiokes sporto salėj, grakščiai, kaip jam atrodė, varinėdamas krepšinio kamuolį palei jas. Jos juokėsi, nes jis nežinojo kad jo balti šortai buvo su tokiu intensyviu rudu dryžiumi, prasiskynusiu sau kelią pro šortų medžiagą ties nevalyta išange, kad iš išorės tas dryžis savo kokybe greičiausiai nenusileido savo vidui. Tokie tad buvo mane supę kolchoznikai mano jaunystėje, ir tai buvo kultūrinis šokas man. Kolchoznikai gyvena musyse ir toliau. Užeikit į VLKK svetainę ir pamatysit kad jie ten, pasirodo, užsiima lietuvių kalbos „tvarkyba ir planavimu“. Gavę iš ruso nežabotą valdžią, į kultūros barus sulindę kolchoznikai mano kad jie gali ir privalo tvarkyti ir planuoti kalbą, kuria kalbame mes, normalūs žmonės. Kolchoznikas visada yra imperatyvas – durnas, dogmatiškas, prasmirdęs, beapeliacinis.

Kolchoznikai ir šiandieną sudaro kritinę masę ir labai nenoriai užleidžia pozicijas. Ir kai Atgimimo aušroj madingas obalsis buvo „nieko, tuoj užaugs nauja karta, ir tada jau bus liuks“, tai net tada mažuma, protingi žmonės, buvo teisėtai skeptiški. Mat, nors kilograminė rupūžė ir išvaryta iš akvariumo, jo ekosistema vis dar nesveika. Ir neužtenka vienos kartos, arba vieno vandens perpylimo mūsų akvariume, nes neįmanoma kad vanduo būtų perpiltas visas, pilnai, nepaliekant senojo užterštojo vandens liekanų, kurios toliau nuodija naują vandenį. Reikia daugybinio perpylimo, ir gal tada kas nors pagaliau pasikeis. Reikia kad praeitų ne dvidešimt, o koks šimtas metų. Ir dar reikia uždaryti rusiškos „kultūros“ prieigą, tuos klaikumą skleidžiančius rusų TV kanalus nes ta jų „kultūra“ ir yra senos rupūžės syvai, prakaitas ir prakeiksmas.

Neseniai skaičiau kaip viena sena Kauno žaba gyrėsi kad mėgsta žiūrėti turkiškus serialus ir kad jai labai patinka rusiški kanalai. Tai yra iššūdintos kolchoznikais genetikos pavyzdys. Ar ta boba yra žmogus? Formaliai – taip. Filosofiškai – nu niekaip. Tokių bobų yra labai daug, ypač kaime. Kaune irgi nemažai, nes, kaip rašinio pradžioje pateiktame pavyzdyje ir matome, rusofašistai kone labiausiai nusiaubė Kauną – tarpukario tautos elito ir pusiau elito buveinę. Dėl to Kaunas taip sunkiai atsigauna.

Kolchozniko geno valdomos ir sovietiniu elitu susiformavusios bobos, kurios taip įnirtingai gynė Žaliojo Tilto skulptūras. Tos bobos savo genetiniame kode turi kažkokias tarpukario inteligentiškumo atplaišas, pavienes formules, bet jų makaulių doktrinų varikliai yra daugiausiai kolchoznikų genetikos apspręsti. Ir tokiu būdu turim pavojingiausią kolchoznikų kastą – mokYtus kolchoznikus, kurie moka teisingai laikyti šakutę ir peilį, ir kartais naudoja visai netgi elegantiškas semantines konstrukcijas, bet vairuodami niekada neužleidžia iš šalutinės gatvės, ir parkuoja per dvi vietas, nes žmogų iš kolchozo išvaryti galima, bet negalima išvaryti kolchozo iš žmogaus.

Visuomenės durnumo lygis matuojamas reperių kiekiu šimtui tūkstančių. Lietuvoje, kolchozonizuotoje šalyje – kas trečias yra hiphopčikas, ir tai yra kolchoznikų ubliūdkų dažniausias pasirinkimas. Anksčiau tai buvo fėnia, šiandien jauni, 20-25’mečiai kolchoznikų ubliūdkai bujoja nuo primityvių, kompleksuotų idiotų sukurtų eilėraštukų. Lietuvoje maždaug trečdalis idiotų. Daug tai ar mažai? Tai daug. Ar tendencijos geros, ar reperių mažėja? Nežinau. Tikiuosi kad taip. Daug protingo jaunimo išaugo per tuos 25 metus.

Apie repą bus atskiras straipsnis. O kol kas trumpai apibrėšiu, apie ką yra visas lietuviškas repas. Jis yra apie du dalykus: a) tau blogai; b) labai gerai kad tau blogai, nes tu esi vienišas vilkas ir kovotojas, o kiti yra dvarniagos. Tai yra visa repo paradigma. Visi tie kompleksuoti hiphopčikai durnais skarmalais tik apie tai ir deklamuoja.

Tiek žinių, tiek mano žemčiūgų šį kartą.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: