Sąskaitų suvedinėjimo sezonas prasidėjo

Mažvydas Jastramskis (Mindaugo Mikulėno/ (Asmeninio albumo nuotr.)

Baigiantis rugsėjui, įsibėgėjo politinis sezonas. Socialdemokratai kreipėsi į generalinę prokuratūrą dėl Remigijaus Šimašiaus ir Gabrieliaus Landsbergio (neįtiko sostinės tarybos sprendimas kompensuoti privačių darželių lankymą), o kitų metų biudžeto projekte planuojama mažinti gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalį, skiriamą Vilniui ir Kaunui. Be to, Seimas antrą kartą nepatvirtino generalinio prokuroro – nors visi šie įvykiai iš pirmo žvilgsnio nesusiję, jie galimai rodo pirmus neoficialiosios rinkimų kampanijos požymius.

Stebint politinius manevrus, apie motyvus – kas ko siekia, su kuo susitaria – dažniausiai galime tik spėlioti (ypač kai balsavimai slapti). Nors egzistuoja požiūris, kad politologai turėtų būti arti politikų, tačiau realybėje tokie apžvalgininkai atviros analizės pateikti vis tiek negali. Kita prieiga – remiantis racionaliu požiūriu palyginti, kam gali būti naudingi vieni ar kiti veiksmai.

Pirmas sudėliokime stovyklas. Kreipimosi į prokuratūrą istorijos pusės akivaizdžiausios: tai socialdemokratai prieš dešiniųjų partijų svarbias figūras (konservatorių lyderį ir sostinės merą liberalą). Antruoju atveju (biudžeto projektas) valdantieji nacionaliniu lygmeniu „meta iššūkį“ Vilniaus ir Kauno valdantiesiems (visų pirma merams, vėlgi R. Šimašiui ir nepartiniam Visvaldui Matijošaičiui). Trečiuoju atveju galime tik spėlioti, kas už ką balsavo, tačiau kita stovykla yra akivaizdi – generalinio prokuroro kandidatūrą jau du kartus nesėkmingai teikusi prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Iš pirmo žvilgsnio grupė, kuri šių sprendimų kontekste užima „gynybinę“ poziciją, gana įvairi politiniu (yra nepartinių, yra partijų atstovų), instituciniu (nuo savivaldybių iki prezidentūros), geografiniu ir administraciniu požiūriu (skirtingi miestai, valdžios lygmenys). Tačiau ją sieja vienas esminis aspektas. Didesniu ar mažesniu laipsniu visos ankstesnėje pastraipoje išvardintos politinės jėgos yra rimtas kliuvinys dabartinei valdančiajai koalicijai, siekiant perrinkimo kituose Seimo rinkimuose.

Nuo Ukrainos įvykių pradžios santykiai tarp valdančiųjų ir opozicijos buvo gana nuosaikūs: kai egzistuoja išorinė grėsmė, valstybėje būtinas konsensusas esminiais saugumo klausimais. Visgi tokia idilė ilgai tęstis negalėjo. Praėję Seimo rinkimai parodė, kad daugiausiai šansų išgyventi Lietuvoje turi tos partijos, kurios aiškiai pabrėžia savo skirtumus nuo kitų. Politinė įtampa turėjo kažkada pradėti augti, tačiau tiek sezonas (vasara) nebuvo palankus, tiek ir trūko geros progos.

„Ministerium“ istorija (klausimai apie premjero Algirdo Butkevičiaus žento sąsajas su sėkmingai valstybiniuose konkursuose dalyvaujančia įmone) į viešąją erdvę pateko ne iš partijų atstovų lūpų. Tačiau ji tapo Lietuvos socialdemokratų (LSDP) partijai reikalingu katalizatoriumi, pereinant į puolimą prieš santykinai neseniai iškilusias dešiniųjų figūras. Kreipimąsi į prokuratūrą galima traktuoti kaip paprastą atsakomąją reakciją, baiminantis reitingų kritimo, tačiau čia svarbi ir ilgesnė perspektyva.

R. Šimašius užima Vilniaus – miesto, kuris tiesiog gyvybiškai būtinas liberalų sėkmei – mero postą. Tai, kaip jo komandai toliau seksis tvarkytis sostinėje, yra vienas esminių veiksnių, kalbant apie tai, kokio rimtumo iššūkį Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS) sudarys tradicinėms partijoms Seimo rinkimuose. LSDP kažkada turėjo susivokti, jog liberalai rinkėjus gali perimti ne tik iš konservatorių (ar pritraukti naujų), bet ir iš jų.

G. Landsbergis yra naujas lyderis partijoje, kuri dėl savo elektorato ypatumų ir įdirbio vienmandatėse apygardose išlieka rimčiausiu LSDP konkurentu partinėje sistemoje. Nors Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) reitingai esmingai nepasikeitė, būtina pastebėti, kad nesusidariusiųjų nuomonės apie G. Landsbergį skaičius yra gana didelis. Valdantiesiems būtų itin naudinga, kad šis potencialas niekada ir neišsiskleistų.

Pereinant prie valdančiosios daugumos santykio su Vilniumi ir Kaunu, galima argumentuoti: net jeigu Darbo partija (DP) ir „Tvarka ir teisingumas“ (TT) norėtų pakenkti didžiųjų miestų valdantiesiems, LSDP realiai kištų koją saviems – socialdemokratai priklauso abiejų miestų valdančiosioms tarybų daugumoms. Visgi jie atlieka tik pagalbinį vaidmenį. Rinkėjų nepasitenkinimas dėl stringančių projektų ar nekokybiškų viešųjų paslaugų, ką gali lemti lėšų savivaldybės biudžete trūkumas, bus visų pirma nukreiptas į Kaune dominuojantį „Vieningą Kauną“ ir liberalus Vilniuje.

Vilniaus ir Kauno vienmandatėse apygardose per pastaruosius Seimo rinkimus socialdemokratai laimėjo tik vieną vietą. Vėliau ją, Žirmūnuose išrinktam Vyteniui P. Andriukaičiui išvykus į Europos Komisiją, pralaimėjo ne kam kitam, o liberalams. Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, sostinėje apleistos pozicijos gali kainuoti dar daugiau, kadangi dėl gyventojų skaičiaus kaitos neišvengiama vienmandačių apygardų reforma ir jų kiekio Vilniuje didinimas.

Dabartinis Vilniaus socialdemokratų skyrius lyg ir bando atsinaujinti su vicemeru Gintautu Palucku priešakyje. Tačiau iš R. Šimašiaus šešėlio neišlendanti ir su dešiniaisiais supanašėjusi sostinės LSDP lyderiams galimai reiškia tokią partiją, kuri neturi pranašumo konkurencinėje erdvėje. Liberalai bus rimtas kliuvinys ir Kaune, kuriame po ilgo konservatorių dominavimo atsivėrė politinė rinka – tuo socialdemokratai, tikėtina, labai norėtų pasinaudoti. Dar logiškiau ši dėlionė atrodytų, jeigu pasitvirtintų gandai, kad LRLS su V. Matijošaičiu tariasi dėl bendradarbiavimo Seimo rinkimuose.

Čia prieiname prie paskutinio aptariamo įvykio – antrą kartą nepatvirtintos generalinio prokuroro kandidatūros. Nors balsavimas buvo slaptas, naivu galvoti, kad valdantieji nuosekliai rėmė prezidentės teikimą (tikėtina, kad buvo atvirkščiai). Galima kalbėti apie sąskaitų suvedinėjimą ir naudojimąsi tuo, kad D. Grybauskaitės populiarumas visuomenėje kiek kliba (ypač po visiškai nereikalingo „pusiau konflikto“ su vidaus reikalų ministru Sauliumi Skverneliu). Tačiau ne mažiau svarbus veiksnys yra ir artėjantys Seimo rinkimai.

Valdantieji ir ypač socialdemokratai, tikėtina, suprato, kad bene esminis faktorius, kodėl Europos Parlamento rinkimai buvo tokie sėkmingi dešiniesiems (ir ne tokie sėkmingi LSDP) – D. Grybauskaitė. Būtent ji gali TS-LKD ir LRLS suteikti lemiamą postūmį, jeigu artėjant Seimo rinkimams nors ir puse lūpų paremtų kažkurią iš partijų ar bent jau vieną kitą kandidatą. Antra kadencija reiškia, kad prezidentė gali laisviau reikšti savo politines preferencijas. Nors ji ne kartą rodė bendras antipatijas partijoms, tačiau gana akivaizdu, jog preferencijų piramidėje dešinieji yra arčiau jos – be to, su konservatoriais ir liberalais D. Grybauskaitę sieja nelengvas buvimas valdžioje krizės metais.

Sunku pasakyti, kiek generalinio prokuroro skyrimo istorija yra bendra strategijos, skirtos mažinti dešiniųjų šansams 2016 metų Seimo rinkimuose, dalis. Galbūt tokios strategijos net ir nėra, o einamuosiuose politiniuose įvykiuose remiamasi asmeninėmis ambicijomis ir trumpalaikiais interesais. Tačiau viena aišku – TS-LKD ir LRLS turės kontratakuoti. Mūsų laukia itin įdomūs politiniai metai.

Mažvydas Jastramskis yra VU TSPMI lektorius.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: