Liberalai prieš konservatorius?

Mažvydas Jastramskis (Mindaugo Mikulėno/ (Asmeninio albumo nuotr.)

Mažvydas Jastramskis (Mindaugo Mikulėno/ (Asmeninio albumo nuotr.)

Po 2012 metų Seimo rinkimų galėjo pasirodyti, kad ekonominę krizę bendroje koalicijoje atlaikę liberalai ir konservatoriai bus amžini partneriai. Visgi pastaruoju metu buvusių bendražygių, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS) ir Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), laivai, panašu, plaukia pagal skirtingas koordinates.

Gana aiškų nuomonių išsiskyrimą nacionalinės politikos lygmenyje parodė diskusijos dėl Vyskupų konferencijos atstovo įtraukimo į žiniasklaidos etiką prižiūrintį organą. Be to, viešojoje erdvėje vis geriau matyti konkurencijos aštrėjimas tarp politikų, besiruošiančių savivaldos rinkimams: geras pavyzdys yra „Facebook“ skelbti kone identiški Remigijaus Šimašiaus ir Mykolo Majausko įrašai su nuotraukomis apie mitinguotojus prie Seimo. Galiausiai, socialiniuose tinkluose abiejų partijų (ideologijų?) rėmėjai, anksčiau draugiškai per dantį traukę socialdemokratus ir kitus valdančiuosius, pradėjo vis dažniau gelti vieni kitiems.

Kodėl konfrontacija atsirado būtent dabar – juk didesnių prieštaravimų 2012-2014 metų laikotarpyje lyg ir nesimatė? Iš vienos pusės, LRLS ir TS-LKD buvo būdingas kovos bičiulių sindromas. Išgyvenus sunkius laikus valdžioje, pabuvojus vienuose „apkasuose“, kurį laiką gali išsilaikyti broliškos simpatijos. Kita vertus, po Algirdo Butkevičiaus vyriausybės suformavimo abi opozicines partijas vienijo valdančiosios koalicijos kritika, daugiausiai ekonomikoje ir geopolitikoje, kur skirtumai tarp liberalų ir konservatorių linijų dažnam gali būti sunkiai įžiūrimi.

Atrodytų, jog konfrontacija neišvengiamai turėjo paryškėti šių metų pirmoje pusėje, prieš Europos Parlamento rinkimus. Iš tiesų, buvo galima pastebėti dalies konservatorių skeptiškumą Antano Guogos atžvilgiu, tačiau politiniai nesutarimai tuo ir baigėsi. Susidarė įspūdis, kad viešoje erdvėje liberalų kampanijai daugiau kritikos turėjo jiems prijaučiantys komentatoriai, o ne kitos partijos. Prie to daug prisidėjo tai, kad tiek LRLS, tiek TS-LKD prezidento rinkimuose rėmė Dalią Grybauskaitę, ir bet koks tarpusavio santykių aiškinimasis būtų pakenkęs bendram interesui.

Tiesioginių mero rinkimų kontekstas jau visai kitas. Vienijančio veiksnio čia nėra, o asmenybių konkurencija, kurią aktyvavo tiesioginių mero rinkimų reforma, pasižymi ne tik didesne personalizacija. Kritika žmogui dažnai yra priimama asmeniškai, tą sunku suvesti tik į vertybių išsiskyrimą. Be to, kontekste, kuriame partinės tapatybės ir ideologijos tarp rinkėjų nėra įsišaknijusios, skirtingos asmenybės turi didžiausią potencialą suvienyti ir supriešinti.

Dėl šios priežasties Lietuvoje būtent tiesioginiai rinkimai (vėlgi, vertinant subjektyviai, tyrimų šia tema daryta nebuvo) paprastai pasižymi didesne poliarizacija, negu balsavimas už sąrašus. Žinoma, būta didesnio ir mažesnio priešiškumo Seimo rinkimų (neskaitant 1992 m.), tačiau labiausiai politinė tauta susiskaldė po 2002 ir 2004 metų prezidento rinkimų. Tada ir pradėta kalbėti apie dvi Lietuvas, jų skirtumus ir konfliktuojančius interesus. Žinoma, liberalų ir konservatorių santykiams iki to toli – tačiau panašu, kad tiesioginiai mero rinkimai ir konkurencija dėl Vilniaus pradeda kalti pleištą tarp „amžinųjų partnerių“.

Panagrinėjus reiškinio priežastis, reikėtų įvertinti ir pasekmes partijoms: kam naudinga tokia konfrontacija? Kolektyvinio elgesio teorijos sakytų, kad kontekste, kuriame dešinieji sistemiškai yra mažiau populiarūs, negu populistai ir kairieji (nei vienuose Seimo rinkimuose liberalų ir konservatorių bendras balsų kraitis neviršijo trečdalio), labiausiai apsimokėtų kelti bendrus kandidatus. Visgi antro turo, tiesiogiai renkant merą, galimybė neutralizuoja prielaidas strateginiam partijų elgesiui: kiekviena viliasi, kad būtent ji bus ta, kurios kandidatas užims bent jau antrąją vietą, o tada jau kova prasidės iš naujo.

Žvelgiant į partijų konkurenciją objektyviai, jaunesniojo brolio etiketės atsikratymas liberalams yra naudingas. Visuomenei juos suvokiant kaip į TS-LKD panašų darinį, LRLS šansai pritraukti platesnį elektoratą yra nedideli: kad ir kaip tai girdėdami raukytųsi konservatoriai, iš reikšmingų partijų (neskaitant Lietuvos lenkų rinkimų akcijos) būtent jie yra mažiausiai mėgstami medianinio rinkėjo. Kodėl tiek TS-LKD šerdinis elektoratas, tiek kiti rinkėjai turėtų balsuoti už konservatorių kopiją, tik kiek jaunesnę ir mažesnę?

Būtent dėl šios priežasties vis daugiau atsiribodami nuo liberalų, kad ir vertybiniu pagrindu (kritikuodami moralinį liberalizmą), TS-LKD visų pirma daro LRLS paslaugą. Ir ne dėl to, kad pastarieji „pavogtų“ dalį konservatorių rinkėjų: tai yra ganėtinai homogeniškas, ištikimas elektoratas, ir didesnių paskatų balsuoti už liberalus jis neturi. Yra atvirkščiai – tokioje situacijoje didėja šansai, kad šiaip jau dešiniaisiais savęs nelaikanti, galbūt nebalsuojanti, galbūt anksčiau ir Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) parėmusi visuomenės dalis vis dažniau pažvelgs į LRLS. Tam yra ir sociologinis pagrindas: pagal 2012 metų porinkiminę apklausą, atliktą mokslo tyrimo „Lietuvos nacionalinė rinkiminė studija“ metu, liberalai ir jų lyderis Eligijus Masiulis visuomenės vertinami neutraliau, nei konservatoriai.

Gali skambėti paradoksaliai, tačiau LRLS stiprėjimas yra reikalingas ir TS-LKD: žinoma, jeigu pastarieji nori po kitų Seimo rinkimų perimti valdžios vairą. Kolega Romualdas Bakutis yra rašęs, kad bent jau pagal dabartinius reitingus ir partinę sistemą, 2016 metais dešiniesiems vyriausybės formavimas nesišviečia. Esminis veiksnys, galintis pakeisti šią prognozę, yra LRLS – jeigu jie pakartotų, o gal net ir pagerintų, 2014-ųjų Europos Parlamento rinkimų rezultatą ir taptų lygiaverte jėga LSDP ir TS-LKD.

O kaip dėl konservatorių? Žvelgiant į šios partijos veiksmus per pastarąjį dešimtmetį, jos rinkimų strategija visų pirma yra mobilizacinė, skirta išlaikyti, o ne plėsti elektoratą. Perskyrų dešiniųjų stovykloje perbraižymas yra natūrali šios strategijos tąsa, skirta apsidraudimui, kad dalis rinkėjų nepereitų pas liberalus, o Vilniuje pastarieji būtų įsprausti tarp Artūro Zuoko ir konservatorių kandidato. Tik štai klausimas, ar tai LRLS neišeis į naudą ilgojoje perspektyvoje – net jei rinkimai Vilniuje ir nepasisektų.

Mažvydas Jastramskis yra VU TSPMI lektorius.

Alfa.lt

Nusiųsk draugui:
    Išsaugok ir skaityk vėliau:

Taip pat skaitykite:

Alfa TV

Susijusios naujienos

Požela pabrėžia: kaip gauti naujų pajamų sveikatos priežiūrai?

Ar džiaugiatės malinauskais ir pinskuvienėmis?

Ar nuobodu bus per Seimo rinkimus?

Kairieji rinkėjai neteko paskutinio pasirinkimo

Brisiaus (spaudos) galas

Kas svarbiau – ideologija ar interesai?

​Teisingumo ministerija: politinės partijos privalo teikti savo narių sąrašus

​Partijų saulėlydis – metas technokratų Vyriausybei?

Teisingumo ministerija kviečia politines partijas teikti savo narių sąrašus

Populiariausios naujienos