Psichiatras Pūras: vis dar esame akli savo ir kitų jausmams

Dainius Pūras
Dainius Pūras
© Fotodiena.lt

„Tai yra didžiulė mūsų bėda, kurią siūlau be pykčio ir saviplakos pagaliau pripažinti ir pradėti šitą istorinę klaidą ištaisyti. Ji mums be galo daug kainuoja ir gyvybių, ir suluošintų gyvenimų, ir labai ydingų sveikatos ir socialinių politikų“, – sakė Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesorius Dainius Pūras.

Dvasinės sveikatos spraga vis dar nepradėta taisyti

Esate nekart pasisakęs apie menką mūsų emocinį raštingumą ir prastą dvasinę sveikatą. Kodėl taip nepažįstame savęs, savo jausmų?

Tai susiję su mūsų valstybės ir tautos tragedija, kuri įvyko XX amžiaus antroje pusėje. Buvome izoliuoti nuo laisvojo arba Vakarų pasaulio, kuriame įsitvirtino liberali demokratija. Ten XX amžiuje žmonės pagaliau atsisuko į save, ėmė analizuoti savo dvasinį pasaulį. Ne tik tyrinėjo žvaigždes, savo planetą, savo kūną, bet ir  giluminį jausmų pasaulį, – kalbėjo vaikų ir paauglių psichiatras D. Pūras. –

Kilo daugybė konkuruojančių psichologinių teorijų, kurios virto praktikomis, kaip geriau pažinti save, pasveikti nuo psichikos negalių, įveikiant vadinamuosius vidinius neurozinius konfliktus. Paaiškėjo, kad žmogui skausminga save tyrinėti, nes ne visada apie save atskleidi malonius dalykus. Tie psichologiniai mechanizmai dar vadinami gynybiniais, kartais žmogui padeda, o kartais ima stabdyti asmenybės raidą ar kitaip kenkti arba susargdinti. Tokia gynyba tampa akla: „Neturiu jokių problemų, atsikabink, pats eik pas psichologus, jeigu tai reikia. Su manimi yra viskas tvarkoje.“

Vakarų pasaulyje tuo metu, kai buvome izoliuoti, įvyko lūžis. Sakyti, kad neturi problemų, vadinasi, prisipažinti, kad nesi brandi asmenybė, atsisakai save pažinti. Tai suprato eiliniai žmonės, nekalbu jau apie politinį, mokslinį elitą. Ištisos sistemos, iki pat ministerijų ir vyriausybių, išmoko save reflektuoti, analizuoti. Tai nereiškia, kad jie imdavo save plakti, nuvertinti ar žeminti. Jie kantriai mokėsi adekvačiai save vertinti, geriau pažįstant save, bet tai įmanoma tik įdedant rimtų pastangų. Kai save geriau pažįsti, atsiranda galimybė tapti sveikesniam.

Įdomiausia, kad, atsivėrus sienoms, praėjus 25 laisvės metams, mums dar nepavyko tokio lūžio pasiekti. Dėl įvairių priežasčių nesugebėjome sveikai užpildyti šios baisios tautos dvasinės sveikatos spragos. Vis dar esame akli savo ir kitų jausmams, nepažįstame ir nenorime pažinti savęs ir kitų.

Vis dar esame linkę viską aiškinti primityviai racionalizuodami. Dar nesuprantame, ką seniai suvokė Vakarų pasaulis, kad 90 procentų mūsų visų, vadinamųjų sveikųjų ir sergančiųjų psichikos ligomis, elgesys yra iracionalus. Kodėl staiga supykstame, kodėl liūdime, kodėl keistais elgiamės, kodėl žmonės geria, muša ar žudo kitus? Čia reikia analizuoti save giluminiais būdais, o ne racionaliai paaiškinti, kad buvau „blogas“, o dabar pasistengsiu būti „geras“. Dauguma mūsų poelgių paslapčių slypi pasąmonės koduose. Mes vis atsisakome žvelgti giliau. Nepaisant to, kad jau trečią dešimtmetį esame tarp pirmaujančių savižudybių rodikliais valstybių ir liekame emociškai neraštingi.

Tai yra didžiulė mūsų bėda, kurią siūlau be pykčio ir saviplakos pagaliau pripažinti ir pradėti šitą istorinę klaidą ištaisyti. Ji mums be galo daug kainuoja ir gyvybių, ir suluošintų gyvenimų, ir labai ydingų sveikatos ir socialinių politikų.

Nuo ko reikia pradėti ją taisyti? Nemažai mūsų žmonių intuityviai jaučia šį žinių trūkumą, kam leidžia finansai, patys, savo lėšomis ieško kelio į visapusiškai sveikesnį gyvenimą, bet reikia sistemingo ir kryptingo sprendimo šiuo klausimu.

Tai yra vištos ir kiaušinio problema. Jeigu piliečiai to norėtų ir iš valstybės institucijų pareikalautų rimtų psichologinių paslaugų prieinamumo taip, kaip jie moka reikalauti vaistus kompensuoti, atlyginimus didinti ar indėlius grąžinti, reikalai pajudėtų. Daug piliečių net nežino, kad jiems ar jų vaikams tokios pagalbos labai reikia. Pavyzdžiui, tėvai pareikalautų, kad jiems reikia išmokti, kaip auginant vaikus, nedaryti auklėjimo klaidų, kai prasideda klasikiniai konfliktai su vaikais. Tėvai dažnai iš nežinojimo ima daryti klaidas, puola į kraštutinumus – arba viską leidžia, arba imasi prievartos prieš vaikus. Liūdna, kai šiandien net iš Seim narių girdime: jeigu bus uždrausta vaikus mušti, tai kaip juos auklėsime?

Pasirodo, XXI amžiuje Lietuvoje tėvai dar nežino, kad yra daugybė gerų neprievartinių vaiko auklėjimo ir disciplinavimo būdų. Tik jų reikia išmokti. Turi būti sukurta lanksčių ir patrauklių programų, kurios padėtų žmonėms praktiškai mokytis, kaip įgyti įgūdžių tinkamai elgtis su paaugliu ar mažu vaiku. Daugybė valstybių seniai sukūrė ir vykdo tokias programas.

Lietuvoje, kaip mums 25 metus aiškina šalies politikai, nėra tokios eilutės biudžete. Kažkada draugas J. Stalinas tokios eilutės neįrašė, todėl Lietuvoje 2015 metų biudžete tokios vėl neatsiras eilutės, skirtos emociniam raštingumui lavinti. Kūdikių ir vaikų globos namams, kur trikdoma vaiko sveikata, vėliau bus skirta daugiau milijonų. O  tam, kad tokių namų nebereikėtų (vėl dėl to paties emocinio aklumo), lėšų neatsiras. Todėl beliks tik vėl moralizuoti ir gėdinti paslydusius tėvus ar motinas, taip jie, dar pažeminti, dar labiau prasigers. 

Lietuvoje yra penki, daugiausia dešimt, procentų žmonių, kurie patys jau mokosi būti dvasiškai sveikesni. tačiau tik tie, kurie turi tiek pinigų ir gali sau leisti eiti pas psichoanalitiką dvasiškai gydytis, kas Vakaruose  vyksta jau daug dešimtmečių. 

O ką daryti šeimoms, kurios nėra tokios turtingos kad galėtų susimokėti už savo ar vaikų psichoterapiją. Kaip žinia, Lietuvos sveikatos politikai iki šiol laikos sovietmečio taisyklių ir neleidžia Ligonių kasoms normaliai įkainuoti psichoterapijos paslaugų, o psichologų apskritai nelaiko pilnaverčiais specialistais. Taigi turime daugybę vadinamų rizikos šeimų ir net nebandome joms rimtai padėti susitvarkyti su jausmais, vis dar tebedalijame jiems tik pašalpas. 

Patys, apimti bejėgiškumo, kartojame, kad jie prasigėrę, beviltiški, ir kad kitaip nebus, kaip tik vaikus auginti internatuose. Kai taip nusprendžiame, taip ir įvyksta. Mūsų „pranašystės“, mums labai stipriai prie to prisidedant, išsipildo. Britai, norvegai, šveicarai klausia per gausius mokslo renginius,  o ką mūsų valstybė daro, kad tokius žmones mokytų tėvystės įgūdžių? Atsakymą jau žinome – biudžete nėra tokios eilutės.

Šis ydingas ratas ir jos sukeltos nesėkmės ir yra mūsų emocinio neraštingumo kaina. Politikai ir valdininkai nesupranta, apie ką čia kalbama. Pradeda moralizuoti, žmones skirstyti į gerus ir blogus tėvus, gerus ir blogus vaikus, šeimas – į „šeimas ir „nešeimas“. Tai ir rodo mus esant emociškai neraštingus. Galima būtų pradžiai Seimo nariams duoti emocinio raštingumo pradžiamokslį, bet vargu ar toks siūlymas bus populiarus tarp politikų, ar neišgirsime, kad jie viską žino ir problemų neturi? 

Aišku, pozityvių poslinkių esama, bet jie ateina ne iš valdžios, o iš gerų pasaulio įtakų. Vyrai dabar dalyvauja gimdyme, tikiuosi, kad ne tik dėl mados, o supranta to dalyvavimo prasmę. Prieš ketvirtį amžiaus ne tik vyro į gimdymo namus neįleisdavo, bet ir tik gimusį kūdikį nuo mamos atplėšdavo dėl kokių nors higienos nesąmonių. Kai kurias spragas žmonės, susipažinę su laisvojo pasaulio patirtimi, pamažu užsipildo, bet to per maža. 

Visuomenės psichikos sveikata vis dar yra prasta, o ją gerinti pašaukta valstybės psichikos sveikatos politika yra, deja, dar prastesnė. Gerų strateginių dokumentų turime. Bet bandant juos įgyvendinti, nugali senieji papročiai ir tradicinės galios. Valstybės pastangose gerinti visuomenės psichikos sveikatą be konkurencijos dominuoja stigmos tradiciją stiprinančios įstaigos (psichiatrinės ligoninės, psichoneurologiniai pensionatai) ir vaistai. Psichologinių ir socialinių inovacijų plėtra (ta, kuri vyko Vakaruose prieš keletą dešimtmečių) Lietuvoje yra užblokuota.

Todėl nereikėtų stebėtis, kad niekaip neįveikiame savižudybių epidemijos. Kitaip ir būti negalėjo – juk taip ir neturime iki šiol nuoseklios savižudybių prevencijos strategijos, kuri neapsiribotų antidepresantų kompensavimu.

Negebėjimas susivokti savyje pasireiškia tragedijų epidemija šalyje

Šita istorinė patirtis dar giliai glūdi mumyse, nes, kaip esate sakęs, vis dar esame priklausomi nuo prievartos ir klastingos ideologijos mechanizmų.

Taip, ta priklausomybė nuo prievartos kultūros atsiskleidžia per išmoktą`polinkį nežvelgti giliau, vulgarizuoti sudėtingus reiškinius, viską skirstyti į juoda ir balta, viršų ir apačią, šaipytis iš pilietiškų iniciatyvų, siekančių įtvirtinti liberalios demokratijos principus kasdienybėje. 

Iš inovatyvių pasiūlymų, kurie itin reikalingi psichikos sveikatos srityje, atvirai šaipomasi, bet kokios alternatyvos uždaroms didelėms psichiatrijos įstaigoms naikinamos. Lyg tęstųsi sovietmetis, klesti konformizmas, geriausia neišsišokti. Galima sutikti, kad priespaudos laikais geriausia neišsišokti, nes tave pasodins į kalėjimą, nužudys ar išveš į Sibirą. Bet kai laisvoje Lietuvoje tėveliai vis dar taip auklėja, kad, bent kartą išsišokus, karjera bus sugadinta, darosi neramu. Būtent tai tenka girdėti, pavyzdžiui, iš būsimų medikų. Tai yra dar vienas nepalankus sociumo dvasinės sveikatos rodiklis. 

Mūsų visuomenei, kaip ir individui, kuris neigia savo bėdas ir apsimeta, kad viskas yra gerai, psichiatras turėtų tą pačią diagnozę – gynyba, taip veikia gynybiniai mechanizmai?

Negali sakyti, kad visi, bet didelė, kritinė masė žmonių atsisako save reflektuoti, analizuoti, todėl apskritai visuomenė yra tokiame aklos psichologinės gynybos lygyje. Analogiškai veikia ir sistemos, pavyzdžiui, sveikatos ar socialinės apsaugos. Jos lygiai taip pat, lyg sovietmetis nebūtų praėjęs, yra be galo jautrios netgi konstruktyviai kritikai, iškart užsidaro. Vienaip ar kitaip demonstruoja įsižeidimą, neurotiškai ginasi, įvairiais būdais grąžina problemas tiems „blogiečiams“, kurie jas iškelia.

 Lyg politikai ir valdininkai, dažnai susitikdami su užsienio kolegomis, nežinotų, kaip šioje srityje elgiasi vokiečiai ar norvegai. Jų ministerijos nusamdo kuo labiau nepriklausomus ekspertus ir būna jiems labai dėkingos už kritinę analizę. Tik dėl tokios analizės ir nuolatinės nepriklausomos stebėsenos sistemos gali būti sveikos. 

O mes 25 metus turime psichikos sveikatos sistemą, kuri nepripažįsta jokios kritikos, neigia, kad stovi ant ydingų pamatų, nevykusiai slapsto neveiksmingumo ir neskaidrumo įrodymus, vėl ir vėl kartoja tas pačias klaidas, tik kasmet su vis didesniais mokesčių mokėtojų pinigais. Kaip tik šiandien, kai kalbamės, spalio dešimtąją, yra Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Nenustebsiu, jei šiomis dienomis išgirsime žiniasklaidoje, kad Lietuva turi gerai veikiančią psichikos sveikatos apsaugos sistemą. 

Deja, tokia stručio kišančio galvą į smėlį elgsena mums labai brangiai kainuoja. Daugiau nei 3000 žmonių kasmet žūva (turiu galvoje, ne tik savižudybes, bet ir kitas mirtis, susisjusias su save ir kitus naikinančiu elgesiu) dešimtys tūkstančių sužaloja savo ir kitų likimus, o visi kiti, įskaitant tautos išrinktuosius, skėsčioja rankomis, kaltindami tai genus, tai alkoholį, tai pačias šios klaikios epidemijos aukas. 

Toks rimto atsako nebuvimas reiškia, kad šioje srityje esame vis dar stipriai atsilikę. Individo, šeimos ar valstybės politikos lygmenyje negebame brandžiai pripažinti savo problemų, kartojame, kad jų neturime, nemokame sveikai nuleisti garą. Tai anksčiau ar vėliau baigiasi sprogimu. Kaip žinome, kai kažkas baisaus įvyksta (turiu galvoje, rezonansinius įvykius), būna sujudimas, bet netrukus pamirštama, nurašoma atsitiktinumui ar „išprotėjimui“ ir toliau tęsiasi šita tragedijų epidemija, lyg jau būtume su ja susitaikę. Prisiminkime, kaip stipriai buvo visuose lygiuose sureaguota į Vytauto Šapranausko netektį. Bet niekas nepasikeitė.

Lietuvoje išorinių mirčių, sudėjus savižudybes, nužudymus, karo keliuose aukas, mirtis nukritus, sušalus ar paskendus turime keletą kartų daugiau, nei toje Europoje, kurią taip mėgstame dabar demonizuoti, vadinti patvirkusia ar supuvusia. O iš tikrųjų Vakarų, Šiaurės ir Pietų Europa už mus yra žymiai sveikesnė. Duok dieve, mums pasiekti jų dvasinės sveikatos ir žmogiškųjų santykių sveikumo lygį.

Europa yra sveikesnė ne šiaip sau, o didele dalimi būtent todėl,  kad kelis dešimtmečius atkakliai save analizavo, išmoko reflektuoti bei žvelgti giliau. Turime neišradinėti dviračio, o iš sveikesnių nacijų mokytis daugybės būdų, kaip patiems ir su valstybės pagalba tapti dvasiškai sveikesniais. Ir kaip individams, ir grupėms, ir visai visuomenei. Pasklidus visokioms sąmokslo teorijoms apie Europą, kaip ten vaikus vagia, vietoj to, kad iš jos mokytumėmės, save gąsdiname. Gal tik Ukrainos situacija kiek mus prablaivino. Ukrainiečiai yra atsparūs tokiems gąsdinimams, kad Europa ateis ir ištvirkins juos ar jų šeimas sugriaus. Lietuvoje tos sąmokslo teorijos buvo sukėlusios regresą, neleido emociniam raštingumui stiprėti.

Kito kelio nežinau. Nesiūlau beždžioniauti ar paraidžiui viską vykdyti, siūlau būti kūrybiškiems, bet vis tik privalome perimti bendrus principus, kurie surašyti svarbiuose pasaulio ir Europos dokumentuose, kaip kurti sveiką visuomenę. Per liberalią demokratiją, o ne totalitarinius sprendimus. Ilgėtis stipraus vado, kuris susodins visus „blogiečius“  ir atkurs teisingumą, o gal dar stipriai atpigins dujas ir šildymą, yra nekokia idėja. Neturėtume pamiršti, kad toks vadas pirmiausia lieptų jam paklusti ir užsičiaupti, savo nuomonę pasilaikyti sau. Būtų gerai, kad rečiau girdėtume, kad pigus šildymas yra svarbiau už pilietines laisves.

Na, tokios patirties – tylėti, neišsišokti, nematyti, negirdėti – jau turime. Kas toliau?

Įsivaizduokite, koks įvyko paradoksas. Penkiasdešimt metų, dar ir carinę baudžiavą ir jungą galima pridėti, buvome išprievartauti pilietinių ir politinių laisvių prasme. Jau nekalbant apie pažeidžiamas grupes, normaliais save laikantys žmonės irgi buvo išprievartauti.

Visada galvojau ir iki šiol taip manau, kad tai patyrusi tauta turi ypač gerai suvokti, ką reiškia paaukoti dalį pilietinių teisių ar dalies žmonių pilietines teises. Maniau, niekada neleisime to padaryti, bet šiandien taip, deja, yra. Mes aukojame didelės dalies bandrapiliečių teises ir laisves, netgi po 25 mūsų atgautos laisvės metų. Tūkstančiai mūsų piliečių, vaikų ir suaugusių, yra uždaryti jų orumą žeminančiose įstaigose, paveldėtose iš totalitarinės sistemos. 

Mes, „normalieji“, kurie esame laisvėje, sakome, kad mūsų tai neliečia. „Aš, mano vaikai yra normalūs, kodėl turėčiau rūpintis girtuoklių vaikais kūdikių namuose, kad jie ten nebegyventų, o visiems būtų surastos šeimos?“  - girdme taip svarstant respektabilius piliečius, stropiai sovietmečiu išmoktais būdais tvarkančius savo vaikų reikalus. 

Vis pritrūksta suvokimo, kad visuomenėje visi esame susiję, ir visos pažeidžiamų grupių, kurių teisės ir laisvės pamintos, problemos, anksčiau ar vėliau bumerangu smogs mums visiems. Tai yra to paties psichologinio aklumo, liguistos psichologinės gynybos pasekmė. Daugelyje Vakarų Europos valstybių jau penktame-šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje eiliniai jų miestelėnai protestavo, sakydami valdžiai, kad nė vienas bendrapilietis – vaikas, suaugęs, su negalia ar be jos – negyvens įstaigoje. Esame išdidi tauta, sakė jie, ir visi turime teisę gyventi laisvėje. Kur Lietuvoje tokie judėjimai? 

Esame pasmerkti tapti sveikesni

Matau teigiamus sveikos, iniciatyvos visuomenės daigus kaip judėjimai „Darom“ ir „Baltas pirštines“, ir „Kurkime Lietuvai“. O ar Jūs pastebite kažką panašaus? Ar tikitės proveržio, gali susidaryti kritinė masė, kuri pareikalaus pokyčių ir šioje srityje?

Mes esame tiesiog tam pasmerkti. Arba galime iškart kapituliuoti šitame informaciniame (ir galbūt ne tik informaciniame)  kare, kuris vyksta ar gali vykti. Turime pasveikti. Kito kelio nėra. Bet tai neateis savaime. Kai kurie, girdėdami atkaklų mano ir bendraminčių kalbėjimą šia tema, ramina, kad viskas po truputį vyksta, lašas po lašo, ir įvyks. Tačiau turime nemažai įrodymų, kurie kelia abejonių, ar iš tikrųjų lėtai iriamės pirmyn

Pirmą nepriklausomybės dešimtmetį neabejotinai stiprėjome, sveikome ir perėmėme nemažai gerosios laisvojo pasaulio patirties. Dabar, jau gerus penkiolika metų, ypač su europinių fondų atėjimu, matome sustojimą ir netgi nemažai regreso.

Mums nepavyko įtvirtinti naujų sveikatos stiprinimo metodų. Likome truputį Europa, truputį sovietija, lygiai per vidurį. Kartais norime būti labai europietiški, kartais staiga tampame eurofobiški. Jei vakariečiai prisivertė save analizuoti, mes atkakliai gydomės „nervus“ tai raminančiais vaistais, tai alkoholiu. Jei jau, kaip iš valdininkų girdžiu, lietuviams netinka psichologiniai gydymo būdai, tai gal tikrai, su ironija sakau, kompsensuokime po vieną kitą litrą alkoholio lietuviškiems tautinams nervams raminti? Jeigu liksime su tokiu požiūriu, kad raminantieji vaistai yra geriausas būdas spręsti dvasines Lietuvos visuomenės problemas, o kol kas sveikatos politika tokia ir yra, tai ir toliau murkdysimės prievartos ir bejėgiškumo liūne, ir tą patį darys užaugę mūsų vaikai.

Ne žmonėse yra problema, o sutrikusiuose tarpusavio santykiuose. Imame moralizuoti, vietoj to, kad nevyniodami į vatą, tiesiai įvardytume dvasinės sveikatos spragas. Jos įvardytos, atliktos jas įrodančios studijos ir pateiktos rekomendacijos, bet jos yra atkakliais ignoruojamos, sovietinės psichiatrijos ideologams vis dar kontroliuojant psichikos sveikatos politikos sprendimus.

Tai susiję ne tik su korupciniais mechanizmais, bet ir dvasiniu neraštingumu. Lietuvoje didesnė pusė Ligonių kasų pinigų, skirtų psichikos sveikatos priežiūrai, atitenka būtent tiems neveiksmingiems būdams finansuoti. Tik šiaip gražiai pašnekame, kad vyksta reforma, išties vyksta nesibaigianti jos imitacija.

1990 metais jautėmės išdidūs, norėjome save ir pasaulį pakeisti, pirmieji ėmėme griaut tą blogio imperiją, o dabar esame tarp tų, kurie, pasirodo, esame priklausomi nuo tos imperijos puoselėtųvertybių. Man tokie paradoksai primena pradedančio bręsti paauglio pasiblaškymus , – kalba ilgametę patirtį turintis vaikų ir paauglių psichiatras. –

Paauglys pats sau prieštarauja kiekviename žingsnyje. Jis yra pabrėžtinai nepriklausomas, maištauja, bet tuo pačiu yra dar bejėgis, priklausomas nuo tėvų. Man žodis „paauglystė“ teikia vilčių, kad solidi branda ateis. Turiu vilčių, kad ir Lietuva subręs. Yra tų daigų nemažai, bet iki šiol nugali polinkispažangias dvasinės sveikatos iniciatyvas naikinti.

Su tuo tenka susidurti gal ne kiekvieną dieną, bet kas mėnesį tai tikrai, kai užplūsta moralinės panikos banga, besipriešinanti pažangios idėjos atėjimui į Lietuvą. Nesakau, kad situacija beviltiška. Gerai, kad vyksta idėjų kova. Ar pagaliau pasirinksime vertybinį kompasą, ar apsisprendėme eiti į Europą, ar tik vaidiname kad ten norime būti? 

Dabar nemažai keliaujate, tik neseniai sugrįžote iš Ženevos. Tai susiję su svarbia Jūsų pareigybe, esate Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas sveikatos klausimais. Kaip jaučiatės čia gyvendamas, kai vis dar nenugali vertybės, kurios Jums yra svarbios?

Didžiuojuosi, kad esu Lietuvos pilietis. Lygiai taip pat didžiuojuosi, kad esu Europos ir pasaulio pilietis. Man patriotizmas reiškia – prisidėti,  kad Lietuva pasveiktų nuo liguisto provincialumo. Po pasaulį važinėti svarbu dar ir dėl to, kad pamatai, kiek yra daug valstybių, kur net nekvepia demokratija, kur žmonės badauja, vaikai miršta, nesulaukę penkerių, vaikai kariauja, moterys nuolatos prievartaujamos. 

Tada supranti, kad esame tarp turbūt ketvirtadalio sėkmingiausių pasaulio valstybių. Bet tą pasakius, turime suprasti, kad toje aukščiausioje lygoje esame autsaideriai. Jeigu norime gyventi kaip švedai ar norvegai, ne vien apie ekonomiką kalbėkime, o ir apie dvasinę mūsų visų sveikatą bei žmonių tarpusavio santykių kokybę, pradžiai nustokime demonizuoti laisvąjį pasaulį ir jo pasiekimus. Tai yra šiuo metu labiausiai mums kenkianti klaida.

Man patinka išsakyti savo nuomonę. Už laisvą žodį Lietuvoje nesodina, tiesa – kartais gali atsitikti,  kad pilietinė pozicija kainuoja vieną kitą postą. Taip man ne kartą yra atsitikę, ir nesigailiu dėl to. Tai priimu kaip savo idėjinių pozicijų įvertinimą, pamatuoju, kieno pozicijos kol kas yra stipresnės. Esu jaunystėje sportavęs, todėl moku pralaimėti. Jeigu pralaimėjau, šiandien mano oponentas yra stipresnis. Tik savo aktyviu dalyvavimu noriu parodyti, kad žmonės stebėtų ir svarstytų kritiškai. Šiai dienai yra taip, bet reikėtų sau ir kitiems klausimą, ar norime kitokios Lietuvos? Ar suvokiame, kad visi būsime tiek sveiki ir laimingi, kiek prisidėsime prie sveikos visuomenės kūrimo? – retoriškai klausia psichiatras D. Pūras.