Kas turėtų atsiprašyti Lietuvos?

Darius Udrys
Darius Udrys
Darius Udrys | Alfa.lt
2006-11-23 10:34

Nemažai jau rašyta ir ginčytasi apie kolektyvinę atsakomybę, ypač svarstant žiauriausius Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus. Bet ginčai apie tai, kas turėtų atsiprašyti ir atlyginti už patirtas skriaudas, vis negęsta. Už skriaudas tautai ir valstybei lietuviai linkę reikalauti atsiprašymų ir kompensacijų iš šiandienos Rusijos. Kita vertus, kai panašių žingsnių reikalauja nukentėjusieji Lietuvoje, kai kas aiškina, esą negali būti kalta visa valstybė ar tauta dėl to, ką padarė keli.

Ar gali būti valstybė ar tauta kalta dėl kai kurių savo narių / piliečių veiksmų? Ar tokia atsakomybės samprata išvis prasminga?

Saugoti piliečių turtą ir gyvybę yra kiekvienos respublikos viešai skelbiamas tikslas. Skelbdami nepriklausomą respubliką, „valstybininkai“ pretenduoja ne vien į teisę savarankiškai tvarkyti valstybės reikalus, bet ir į tokią pačią atsakomybę bei pareigą saugoti jos piliečius. Deja, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir per karą asmenys, vadinantys save Lietuvos Respublikos vadovais, parodė ne tik nesugebą apsaugoti šalies ir jos piliečių turto bei gyvybės, bet ir nesiryžo deramai ginti nekaltų smurto aukų, kai galėjo.

Lietuvos politikai nėra kalčiausi dėl skriaudų, kurias patyrė Lietuva ir jos piliečiai – visų pirma kalti galingi įsibrovėliai bei valstybės, kurios tylėjo ir nepadėjo Lietuvai, kai gal galėjo. Tačiau būta ir tokių atvejų, kai Lietuvos vadovai, turėję, arba bent jau savinęsi, politinį autoritetą, nesiryžo deramai ginti Lietuvos piliečių. Smetonos Vyriausybė, pavyzdžiui, neapgynė Lietuvos nepriklausomybės, savo parašais oficialiai patvirtindama tarybinę okupaciją. Ambrazevičiaus (Brazaičio) laikinoji Vyriausybė deramai neužstojo Lietuvos piliečių, kuriuos persekiojo naciai, ir pakankamai nesipriešino nacių bei jų lietuvių talkininkų smurtavimui (http://www.lituanus.org/2001/01_4_04.htm). Piliečių turto ir gyvybės deramai neapgynė pokario Lietuvos „TSR“ vadovai, nesipriešinę ir daugeliu atvejų talkinę žudant ir tremiant „liaudies priešus“. Žinoma, valdydama TSRS „imperiją“, panašiai savo valdomiems žmonėms (ką jau kalbėti apie okupuotas valstybes) nusikalto ir Maskva.

Bet ar galima kokią nors atsakomybę už praeities įvykius priskirti šiandienos žmonėms ir institucijoms?

Už tokius nusikaltimus ir skriaudas, kokie vyko per Antrąjį pasaulinį karą, valstybės ir jos piliečių atsakomybė, sakyčiau, yra dvilypė. Visų pirma valstybė ir jos piliečiai turi viešai atsiriboti nuo to, kas parengė dirvą šioms skriaudoms ir nusikaltimams – ar tai būtų „rasinis“ antisemitizmas (tokį skelbė naciai), ar „tradicinis“ (deja, jo apraiškų tarp lietuvių dar ganėtinai daug), ar autoritarizmas ir ideologijos, kurių vardan savinamasi teisė persekioti ir žudyti nekaltus žmones ir naikinti jų turtą. Antra, valstybė, kuri praeityje nesugebėjo deramai apsaugoti savo piliečių turto ir gyvybės, skelbdama savo atkūrimą ir istorinį tęstinumą privalo kiek įmanoma pasirūpinti, kad tos skriaudos būtų ištaisytos – kad nusikaltėliai būtų nubausti, kad neteisėtai atimtas arba sunaikintas turtas būtų sugrąžintas arba kompensuotas. Tai galioja ir Lietuvai, ir Rusijai, kurios dabartinė Vyriausybė laiko save Lietuvos valstybę ir jos žmones niokojusios TSRS vyriausybės teisėta įpėdine ir, tenka apgailestauti, dar šiandien kalba, tarsi Lietuvos okupacija buvo teisėtas veiksmas (http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/4517683.stm).

Būtent didžiausią nerimą ir pasipiktinimą kelia vaizdas, kad tos pačios nuostatos, kurios tapo Antrojo pasaulinio karo skriaudų prielaidomis – komunistiška nepagarba asmens gyvybei, jo turtui, žodžio laisvei ir kitoms teisėms, antisemitiška neapykanta žydams ir ksenofobija apskritai – dar gyvuoja šalyse, kuriose tos skriaudos įvyko, kurių politika piliečių neapsaugojo ir netgi juos nuskriaudė. Tokių valstybių pareigūnai ir vadovai šiandien privalo imtis veiksmų.

Vienas tokių veiksmų, bet tikrai ne vienintelis – tai atsiprašymas. Vadovų atsiprašymas nereiškia, kad visų vardu prisiimama tiesioginė atsakomybė ir kaltė už kai kurių piliečių ir buvusių valstybės politikų veiksmus. Visi puikiai suprantame, kad didžiuma žmonių nevykdė nusikaltimų. Bet atsiprašymas primena pasauliui ir piliečiams ne tik apie valstybės atsakomybę saugoti visus, bet ir apie subtilesnes kaltės rūšis, kaip antai pilietinis pasyvumas arba apkalbos, už kurias galbūt nebaudžiama, tačiau kurios irgi gali tapti skriaudų prielaidomis. Atsiprašymas turi mokomąją, moralinę reikšmę – primenama apie kiekvieno piliečio pareigą gerbti ir globoti kitus, pasmerkiami apsileidimai ir nusižengimai. Atsiprašydami už praeities skriaudas, valstybės vadovai piliečių vardu prisiima atsakomybę visomis jėgomis laiduoti, kad tokie įvykiai niekados vėl neįvyktų ir kad būtų kovojama su jų prielaidomis – nepagarba žmogui ir neapykanta kitiems.

Kitas svarbus žingsnis – pilietinis švietimas. Jau Lietuvoje užaugo karta, kuri, galima sakyti, neprisimena ir nežino komunizmo. Jei jaunimui nebus iš pagrindų aiškinama, kas buvo „komunizmas“, kodėl tokia santvarka yra nepageidautina, nežmogiška ir kodėl žmonės sukilo prieš šią santvarką, nesistebėkime, jei komunizmo klaidos bus atgaivintos ateityje žmonių, nežinančių, kuo baigiasi tokie „eksperimentai“. Kas istorijos klaidų nežino ir nesupranta, tie pasmerkti jas kartoti.

Panašų nerimą kelia ir antisemitizmo apraiškos. Jei valstybės vadovai nedrįsta pasisakyti dažnai ir ryžtingai prieš ksenofobiją ir neapykantą, nukreiptą prieš kitataučius, ypač tuos, kuriems Lietuva – irgi Tėvynė, jeigu bijoma garsiai pasipriešinti antisemitizmui, kiek saugiai Lietuvoje gali jaustis bet kokia mažuma – pradedant tautine, baigiant politine – ir ar galime tada girtis, kad jau įveikėme tai, kas privedė prie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų?

Pagaliau tautos atsakomybė. Ji daug sunkiau apčiuopiama nei valstybės, nes jei ne tautinė valstybė, sunku pasakyti, kas kalba ar veikia tautos vardu. Kita bėda – ne visi nusikaltimai ar apsileidimai vykdomi tautos vardu. Komunistai, nors daugelis ir siejo save su konkrečia valstybe, TSRS, veikė ne vardan tautos, o vardan ideologijos, labiausiai sureikšminusios luominius skirtumus. Nepaisydami nacių ir kitų mėginimo sieti žydiškumą su bolševizmu, nepasakysime, kad komunizmas kaip nors būdingas vienai tautai. Tautinė etiketė komunistams nebuvo svarbiausia, o Lietuvos žydai nukentėjo nuo komunizmo nemažiau, kaip lietuviai (pagal tremtinių skaičių, kaip procentą visos tautinės grupės, netgi labiau).

Gal kai kam atrodys nenuoseklus mano argumentas, dėl to pabrėžiu: valstybė yra atsakinga už piliečių apsaugą ir yra konkreti institucija, kuri ir kurios vadovai įkūnija piliečių valią. Neinstitucinės grupės, kaip antai tauta (kuriai tik pagal nerealiai „grynos“ tautinės valstybės modelį galėtų atstovautų valstybės vadovai), paprasčiausiai neturi vadovų, kurie galėtų teisėtai kalbėti jų vardu. Kas būtų tie „žydai“, kurie turėtų atsiprašyti? Izraelis, kurio Antrojo pasaulinio karo metais net nebuvo? Ir jei reikalaujama neapibrėžtų žydų atsiprašymo dėl komunistavusių žydų veiksmų, kas tada atsiprašys už komunistavusius lietuvius?

Kas dėl žydų tautos ir tautiškumo, žydiškas nacionalizmas su komunizmu nebuvo ir nėra susijęs nei idėjine, nei praktine prasme. Sionizmą, kaip ir lietuvišką tautiškumą, komunistai pasmerkė ir naikino. Žydų tautos komunizmo nusikaltimais tikrai neapkaltinsime, kaip neapkaltinsime jais lietuvių tautos – nebent nebeskiriame kankinio nuo kankintojo. Atsižvelgiant į tai, kad mažumų globa yra ypatinga respublikų atsakomybė ir kad neturime nei idėjinio, nei faktinio pagrindo sieti žydiškumą su komunizmu, reikalauti „žydų tautos“ atsiprašymo neturime jokio pagrindo.