Valdančiųjų laivas: kieno raumenys sustiprėjo?
Janeliūnas: koalicijos ateitį daug lems tas konkretus asmeninis klausimas, kas užims energetikos ministro postą

Rolandas Paksas ir Algirdas Butkevičius
Rolandas Paksas ir Algirdas Butkevičius
  © Karolis Kavolėlis / Alfa.lt

Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) pasitraukus iš valdančiosios koalicijos, politinių galių svarstyklės nusvirti į vieną ar kitą pusę neturėtų, mano politologai. Vis dėlto nėra aišku, kaip socdemams, „tvarkiečiams” ir „darbiečiams” pavyks suvienyti jėgas strateginiais klausimais, mat valdančiųjų svoris parlamente po LLRA pasitraukimo sumenko. Apžvalgininkai tikina, kad koalicijos vienybė priklausys nuo įvairiausių politinių interesų. Neatmetama, kad tolesniems valdančiųjų santykiams didelę įtaką gali turėti ir energetikos ministro personalijos klausimas.

„Mes turime suprasti, kad koalicijoje kiekvienas iš partnerių turi svorį, kuris yra lemiantis, nes kiekvienos iš frakcijų balsai gali būti lemiantys, todėl jos visos trys yra politiškai lygiavertės”, – į klausimą, kuri politinė jėga valdančiojoje koalicijoje po LLRA pasitraukimo gali turėti didžiausią įtaką, atsakė naujienų portalo Alfa.lt kalbintas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, politologas Lauras Bielinis.

Šiuo metu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijai Seime priklauso 40 narių, Darbo partijos frakcijai – 29. „Tvarkiečių” frakcija po partijos „Drąsos kelias” frakcijos iširimo pasipildė – šiuo metu ją sudaro 12 narių.

Vis dėlto, anot L. Bielinio, net ir skaičiuojant, kuri valdančiosios koalicijos partnerė turi daugiausiai narių Seime, nereikėtų nuvertinti nė vienos iš jų ir skubėti socdemams klijuoti dominanto etiketės.

Naujienų portalo Alfa.lt kalbintas Mykolo Romerio universiteto politologas Vytautas Dumbliauskas tikino, kad socdemų lyderystė koalicijoje gali būti tik formali. Jo teigimu, net ir mažiausi koalicijos partneriai „tvarkiečiai” gali turėti daug įtakos.

„Tvarkiečiai” bus svarbūs, kadangi koalicijos partnerių yra trys, o be vienų jų palaikymo situacija yra va banque – ir koalicija virstų. Taigi visi koalicijos partneriai yra vienodai reikšmingi”, – tikino V. Dumbliauskas.

Valdančiosios koalicijos partnerių bandymai priimti vienus ar kitus sprendimus, koalicijoje esant daugiau partnerių, turi daugiau šansų būti sėkmingi, mat vieniems partneriams pareiškus nepritarimą, paramos galima būtų tikėtis iš kitų. Pavyzdžiui, anksčiau socdemams ir „darbiečiams“ būtų užtekę arba „tvarkiečių“, arba LLRA paramos. Dabar tokios alternatyvos nebeliko, todėl koalicijoje, kurią sudaro mažiau partnerių, sprendimus priimti yra sunkiau, mat reikalinga vienybė. Tokiose situacijose net ir mažiausiai narių turinčios valdančiosios koalicijos partnerės balsas gali būti lemiamas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas, politologas Tomas Janeliūnas naujienų portalui Alfa.lt tvirtino, kad LLRA pasitraukimas iš esmės jėgų balanso valdančiojoje koalicijoje nepakeitė.

„Jėgų balansas iš esmės nepasikeis, nes ir dabar yra akivaizdu, kad socialdemokratai dominuoja ir dominuos. Pasikeitimas bus labai nežymus, nes, dar net esant LLRA, jie tikrai nevaidino kažkokios ypatingai didelės rolės. […] Jeigu Energetikos ministerijos postas bus atiduotas Darbo partijai, kaip čia bandoma svarstyti, tai Darbo partijos galimybių jis iš esmės nepakeis”, – aiškino T. Janeliūnas.

Gali prireikti opozicijos pagalbos

Politologas L. Bielinis teigė manantis, kad dabar, kai iš koalicijos pasitraukė LLRA, likę nariai įsisąmonins, kad, siekiant priimti svarbius sprendimus, reikės būti vieningiems.

„Didžioji dalis klausimų iš tikrųjų spręsis labai normaliai, be jokių ekscesų. Natūralu, kad egzistuoja tam tikra grupė klausimų, kur išsiskiria nuomonės dėl konceptualių dalykų, dėl politinių, ideologinių dalykų, dėl interesų susikirtimo, bet tie klausimai yra išsprendžiami. Manyčiau, kad visi šios koalicijos atstovai – jie tą pademonstravo tos nedidelės krizės su Lietuvos lenkų rinkimų akcija metu – puikiai supranta, kad pagrindinis arba esminis šios koalicijos gyvavimo, valdymo aspektas yra būtent pati koalicija”, – kalbėjo mokslininkas.

Politologas V. Dumbliauskas pažymi, kad anksčiau valdantiesiems būti vieningiems dažnai nepavykdavo dėl personalinių klausimų, kurių vienas aštriausių buvo Darbo partijos architekto Viktoro Uspaskicho ir jo bendražygių teisinės neliečiamybės panaikinimas Seime. Be to, pasak apžvalgininko, daug aistrų kildavo ir dėl „tvarkiečių” lyderio Rolando Pakso galimybių dalyvauti prezidento rinkimuose. V. Dumbliauskas mano, kad nereikėtų atmesti galimybės, kad šios personalinės dilemos gali ir vėl tapti iššūkiais valdančiųjų vienybei.

Pasak V. Dumbliausko, „darbiečiams” ar „tvarkiečiams” užsispyrus dėl vienokių ar kitokių klausimų, į pagalbą socdemams gali ateiti opozicija.

„Jeigu bus kokie strateginiai energetikos klausimai, tai gali ir konservatoriai palaikyti, nes taip jau yra buvę, kai konservatoriai parėmė socialdemokratus, o Darbo partija kvailiojo”, – sakė politologas.

Tiek A. Bielinis, tiek ir V. Dumbliauskas pritarė, kad, valdančiajai koalicijai teturint 81 balsą parlamente, ateityje gali kilti poreikis vis dažniau apeliuoti į Seimo opoziciją. Vienas tokių atvejų pavyzdžių, politologų teigimu, galėtų būti Konstitucijos pataisos, mat pagrindinio šalies teisės akto nuostatų pakeitimams reikalingi 94 Seimo narių balsai.

Vidiniai maištai bus numalšinti

Ne paslaptis, kad ne visos valdančiosios koalicijos partijos gali pasigirti tokia partine drausme, kokia, rodos, egzistuoja Darbo partijoje.

Valdžios koridoriuose jau seniai kalbama, kad socdemų gretose egzistuoja kelios politinės stovyklos. Politiniuose užkulisiuose ne kartą užsiminta, kad pilkuoju socdemų kardinolu vadinamas Juozas Bernatonis tarnauja ne partijos, o prezidentūros interesams. Socdemų opozicionieriumi anksčiau neoficialiai buvo įvardytas ir buvęs partijos kandidatas į prezidentus Zigmantas Balčytis.

Be to, LSDP propaguojamai politikai neretai nepritaria ir lygių moterų ir vyrų teisių sferoje aktyviai veikianti socdemų frakcijos narė Marija Aušrinė Pavilionienė.

Visuomenė visai neseniai galėjo įsitikinti, kad ir „tvarkiečių” fronte gali būti partijos pirmininkui oponuojančių atstovų. Partijos „Tvarka ir teisingumas” lyderiui Rolandui Paksui pareiškus, kad jis bandys kandidatuoti šiemet vykusiuose prezidento rinkimuose, nepaisant to, kad Seimas nepriėmė reikalingų Konstitucijos pataisų, partijos vicepirmininkas Valentinas Mazuronis pasmerkė tokį žingsnį. Tąkart Vyriausioji rinkimų komisija šalies vadovo rinkimuose R. Paksui kandidatuoti neleido.

VDU profesorius L. Bielinis naujienų portalą Alfa.lt tikino, kad partijų vidiniai konfliktai yra neišvengiami. Vis dėlto, pasak politologo, ateityje jie neturėtų kelti grėsmės valdančiosios koalicijos stabilumui.

„Aš manau, kad kiekvienoje iš šių partijų ir visose kitose partijose ta opozicinė pusė egzistuoja ir bus visuomet. Diskusijos partijų viduje yra neišvengiamos ir, manyčiau, netgi sveikintinos, nes kitu atveju tai yra nediskusinės vienybės būdu tampanti partija būtų benykstanti partija arba nustojanti būti politine jėga ir tampanti kažkieno instrumentu. Bet nemanau, kad tos vidinės konfrontacijos gali sukelti kažkokias bangas koalicijoje”, – dėstė L. Bielinis.

Panašią nuomonę pateikė ir VU TSPMI dėstytojas T. Janeliūnas. Anot jo, vidiniai partijų maištai turėtų būti malšinami, siekiant išlaikyti koalicijos tvirtumą.

„Sumažėjus koalicijos dalyvių skaičiui, bet kurio kito pasitraukimas reikštų Vyriausybės žlugimą, tai aš įsivaizduoju, kad nė vienas partneris tikrai nenorės tokio galutinio žlugimo, todėl greičiausiai teks suvaldyti tuos vidinius konfliktus bent jau iki tos ribos, kad jie nepavirstų visą Vyriausybę griaunančiu konfliktu. Nebent tai gali būti padaroma tyčia, artėjant rinkimams ir norint sužaisti politiškai kaip tik tokiu būdu, kad tas konfliktas būtų panaudotas savo priešrinkiminiams interesams”, – aiškino politologas.

Energetikos ministras – lemiama korta?

Politologas T. Janeliūnas dėstė, kad iš esmės valdančiosios koalicijos partnerių tarpusavio santykius gali nulemti energetikos ministro personalijos klausimas.

LLRA pasitraukus iš valdančiosios koalicijos, Energetikos ministerija pagal koalicinę sutartį grįžta į Darbo partijos rankas. Politologas priminė, kad energetikos projektai yra viena iš antrai kadencijai perrinktos prezidentės Dalios Grybauskaitės prioritetinių sričių, taigi nuo „darbiečių” išrinkto energetikos ministro veiksmų gali priklausyti ne tik šio sektoriaus likimas, bet ir visos valdančiosios koalicijos stabilumas bei valdančiųjų santykiai su prezidentūra.

„Daug kas priklausys nuo derybų, kas užims energetikos ministro postą, ir konkrečiai nuo to ministro veiksmų. Jeigu tikrai bus taip, kad pradės kaišioti pagalius į ratus dėl strateginių projektų įgyvendinimo, tai, aišku, greičiausiai įtampa kils ne tik dėl koalicijos partnerių, bet ir tarp energetikos ministro ir prezidentės, kuri labai atidžiai seka, kaip yra įgyvendinami energetikos projektai. Visa tai, matyt, lems tas konkretus asmeninis klausimas, kas užims energetikos ministro postą, ir atitinkamai ar tas postas taps atskirų grupių, ar partijos interesų propagavimo instrumentu”, – aiškino T. Janeliūnas.