Lietuvos parama išeivijai – patriotiška, ar ne?

Darius Udrys
Darius Udrys
Darius Udrys | Alfa.lt
2006-09-21 10:03

Svarstant lietuvių išeivijos didėjimą aiškėja dvi esminės nuostatos dėl Lietuvos valstybės politikos jų atžvilgiu. Vieni mano, kad Lietuvos valstybė turėtų suteikti visokeriopą paramą užsienyje įsikūrusiems lietuviams, kad jie klestėtų ten, kur išvyko, ragindama nepamiršti savo lietuvybės ir gal kada nors sugrįžti. Tokią nuomonę formuoja dabartinė Lietuvos vyriausybės tautinių mažumų ir išeivijos departamento strategija bei veikla.

Tačiau kiti mano, kad Lietuvos valstybės parama išeivijai yra ne tik socialiai neteisinga, bet netgi kontraproduktyvi, jei siekiama emigraciją pristabdyti. Aiškinama ne tik, kad nereiktų eikvoti Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų padedant užsieny gyvenantiems lietuviams, kai pakankamai sunkiai verčiasi Lietuvos žmonės – ko gero, sunkiau nei lietuviai užsienyje (galbūt išskyrus rytų šalių lietuvius). Esą Lietuvos parama išeivių mokykloms, kultūros centrams, organizacijoms ir kitoms institucijoms greičiausiai tik dar labiau paskatins lietuvių emigraciją ir protų nutekėjimą iš Lietuvos.

Lietuvos valstybės parama užsienio lietuviams primena apie tradicinę tautinės valstybės sąvoką – Lietuva kaip valstybė egzistuoja ne vien tam, kad saugotų ir puoselėtų savo piliečių gerovę, bet ir tam, kad saugotų ir puoselėtų lietuvių tautą – lietuviškąjį etnosą – ir jos kultūrinį paveldą. Prieštaringos nuomonės apie paramą išeivijai išryškina šiokius tokius prieštaravimus tarp pilietiškumo ir tautiškumo. Žinoma, daugybė lietuvių, išvykstančių iš Lietuvos, neišsižada savo pilietybės. Tačiau gyvendami užsienyje yra arba atleidžiami nuo savo pilietinių pareigų Lietuvos valstybei, arba jų tiesiog nevykdo. Tad nenuostabu, kad Lietuvoje pasilikę lietuviai piktinasi ne vien dėl paramos, kurią išeivijai suteikia Lietuvos valstybė, bet ir dėl to, kad užsienio lietuvių atžalynas, pavyzdžiui, turės teisę studijuoti Lietuvos universitetuose, nors jų tėvai, gyvendami užsienyje, ne tik nebus finansiškai prisidėję prie Lietuvos švietimo sistemos išlaikymo. Negana to, kartais netgi reikalaujama, kad užsienio lietuvių jaunimas būtų priimamas į aukštesniąsias mokyklas lengvatinėmis sąlygomis. Tų lengvatų prašoma „lietuvybės“ vardan, tačiau nesunku įsivaizduoti, kaip tokie kreipimaisi Lietuvos žmonėms gali skambėti daugiau savanaudiškai nei patriotiškai.

Bet jeigu tų lengvatų ir prašoma savanaudiškais tikslais, vargu ar Lietuvos valstybė sugalvos ką geresnio nei lengvatos ir finansinė parama išeivijai, jei jai nors kiek dar rūpi tautinė valstybės misija. Kol algos ir ekonomika Lietuvoje apskritai atsilieka nuo Vakarų šalių, į kurias lietuviai laisvai gali išvykti (o tokių galimybių tik daugėja), tol nemažai lietuvių vyks dirbti ir gyventi užsienyje. Sustabdyti jų negalime, kaip irgi nepriversime patogiai užsienyje įsikūrusių lietuvių keltis Lietuvon.

Žinoma, kai kurie lietuviai drąsiau išvyks žinodami, kad užsienio šalyse veikia lietuviškos institucijos, kurių tikslas – jiems padėti. Tačiau čia susiduriame su tautiška ir netgi žmogiška problema: jei lietuviui nesiseka Lietuvoje, nejaugi mes nepadėsime jam pagerinti savo padėties, kad ir užsienyje? Ar tautiškumas ir žmogiškumas neįpareigoja tautiečiams padėti? Kas pasakys, kad žmogiškiau ir patriotiškiau palikti juos likimo valiai, kai daugelis dėl mūsų nusigręžimo paklius į išnaudotojų ir oportunistų rankas? Neįsivaizduoju, kaip žmonės, tikintys tautiškumo ir žmogiškumo idealais, pateisintų atsisakymą padėti tautiečiui įsikurti ir klestėti, kad ir kur jis ar ji būtų.

Aišku, daugelis užsienyje ilgiau gyvenančių lietuvių ilgainiui nutautės – praras tai, kas padaro juos lietuviais. Tačiau jei Lietuvos valstybė jiems niekaip nepadės – nerems nei užsienio lietuvių mokyklų steigimo, nei informacijos ir kultūros centrų, nei socialinės paramos programų, nutautėjimo procesai vyks greičiau ir didesniu mastu. Todėl išvykstančių lietuvių prarasime kur kas daugiau, ir ilgainiui bus sunkiau sudominti juos arba jų vaikus grįžti arba bendradarbiauti su Lietuva, nes tautiniai ryšiai bus nutrūkę. Primindami jiems apie jų tautiškumo reikšmę bei svarbą ir padėdami jiems jį išsaugoti bei puoselėti užsienyje, bent jau nutautėjimo procesus šiek tiek pristabdysime, ir gal kada nors (tikėkimės – netrukus) jie arba jų vaikai dar norės ir bus pajėgūs grįžti ir integruotis Lietuvoje kaip lietuviai.

O jei jie ir negrįžtų, jei liktų gyventi užsienyje, kitų tautų patirtis rodo, kad stipri išeivija motininei šaliai gali duoti daug dividendų, jei ji nepraranda savo tautinio sąmoningumo ir ryšio su tėvyne. Dėl to, nors gal tai ir atrodo pragaištinga ir kontraproduktyvu, remti lietuvių išeiviją – verta ir teisinga.