Abrakadabra

K. Braziulis (Evgenia Levin-zeneka nuotr.)
K. Braziulis (Evgenia Levin-zeneka nuotr.)
  © Archyvas

Dėl įstatymų nuolatos vyksta kova tarp valdžios ir visuomenės. Valdžia įstatymais visada stiprina savo galias, didina savo teises. Visuomenė kenčia, kenčia, tačiau, kai pratrūksta, įvyksta revoliucija, kuri pakeičia pagrindinį įstatymą ir visus kitus vienu metu.

Valdžia, siekdama stiprinti savo galias ir neprarasti visuomenės pasitikėjimo, įstatymus rašo nesuprantama, dviprasmiška, sudėtinga kalba. Svarbiausia, kad būtų didelis neaiškumas, kad paprastas pilietis, visuomenės atstovas nesuprastų, kas yra rašoma ir apie ką yra rašoma. O jeigu jis suprastų ar pasinaudotų advokato, t. y. asmens, kuris moka skaityti painius įstatymus paslaugomis, tai tuomet jis susidurtų su dviprasmybėmis, kurios yra naudingos valdžiai. Visais atvejais išlošia valdžia, nes ji yra stipresnė ir galingesnė už atskirai paimtą pilietį ar organizaciją.

Normaliose ir demokratinėse šalyse įstatymai rašomi paprasta, supranta ir aiškia kalba. Kiekvienas žmogus, kuris moka skaityti, supranta įstatymą ir jo nuostatas. Nėra jokių dviprasmybių, nėra jokių landų. Tačiau taip yra tik normaliose šalyse.

Šiandien skaitytoją supažindinsiu su Kriminalinės žvalgybos įstatymo straipsniu, kuriame vyksta kalba apie žmogaus privataus gyvenimo apsaugą, apie žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimą. Šioje įstatymo nuostatoje mes susiduriame su tikra abrakadabra – neaiškumais, dviprasmybėmis, sudėtingumais, teiginiais ir jų paneigimais.

„5 straipsnis. Žmogaus teisių ir laisvių apsauga vykdant kriminalinę žvalgybą

7. Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama. Jeigu pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama. Prieš 1 mėnesį iki minėtos sankcionuotais kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdais surinktos informacijos sunaikinimo apie tai pranešama kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus sankcionavusiam pareigūnui ir prokurorui, rengusiam motyvuotą teikimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo. Kita nepanaudota informacija, esanti nutrauktose kriminalinio tyrimo bylose ar (ir) informacinėse sistemose, saugoma teisės aktų, kurie reglamentuoja kriminalinės žvalgybos tyrimo bylų ir duomenų, esančių informacinėse sistemose, saugojimą, naudojimą ir naikinimą, nustatyta tvarka. Surinktos informacijos naikinimo tvarką nustato kriminalinės žvalgybos pagrindinė institucija.“

Šio straipsnio paskirtis yra apsaugoti žmogaus privatų gyvenimą ir garantuoti jo neliečiamumą. Jeigu žmogus nedarė, nedaro ir nesirengia daryti nusikaltimo, tai niekas neturi teisės rinkti, kaupti, laikyti ir naudoti informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą.

Skaitome pirmą sakinį.

Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama.

Tai yra tinkamas, aiškus ir visiems suprantamas sakinys. Žmogaus teisės ir laisvės tikrai yra apgintos ir apsaugotos. Jei informacija apie žmogaus neva daromą nusikaltimą nepasitvirtino, tai visa, pabrėžiu, visa surinkta informacija apie jį ir jo ryšius yra sunaikinama. Ją saugoti ir naudoti yra griežtai draudžiama. Taip sako laisvas žmogus. Jeigu nedarau nusikaltimų, tai tu – valdžia – neturi teisės rinkti, laikyti ir naudoti informaciją prieš mane.

Skaitome antrą sakinį.

Jeigu pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama.

Štai čia prasideda abrakadabra. Ši įstatymo nuostata padaro pirmą sakinį, kuris tikrai gina žmogaus teises ir laisves, niekinį. Dėl šios nuostatos nuolat pilnėja specialiųjų tarnybų duomenų bazės ir dėl jos atsiranda vadinamųjų juodųjų sąrašų. Būtent ši įstatymo nuostata suteikia specialiosioms tarnyboms galimybę valdyti žmones ir jų likimus. Informaciją prieš tave galėsiu panaudoti, jei prireiks, jei bus tokia valdžios valia, ar būsi nepaklusnus. Informacija amžiams bus išsaugota ir laikoma duomenų bazėse. Žmogus bus priklausomas nuo valdžios, jos bijosis ir jai paklus.

Įstatymo nuostata suteikia teisę specialiosioms tarnyboms rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, kaupti ją ir saugoti tiek, kiek ji pati panorės. Esmė yra 19 straipsnyje. Jame rašoma, kur ir kaip gali būti panaudota kriminalinės žvalgybos informacija. Užtenka perskaityti žodžius – „ir kitais įstatymų numatytais atvejais“, kai viskas taps aišku ir suprantama. Specialiųjų tarnybų surinkta informacija apie asmens privatų gyvenimą niekada, pabrėžiu, niekada nebus sunaikinta. Niekas negalės pareikšti pretenzijų tarnyboms, nes jos nepažeis įstatymų. Jos laikysis įstatymo reikalavimų. Tokią teisę joms suteikia šio įstatymo ši nuostata. Jeigu STT perdavė informaciją (ji gali būti ne apie nusikaltimą, bet apie žmogaus karjerą, gyvenimą, ryšius,  t. y. nereikšminga) VSD ar kuriai nors kitai valstybės institucijai, tai visa tyrimo metu surinkta informacija apie asmenį ir jo ryšius yra nenaikinama, o saugoma. Štai taip, mano brangieji, valdžia žaidžia su mumis. Ji galvoja, kad mes esame kvaili.

(19. straipsnis. Kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas.

1. Kriminalinės žvalgybos informacija gali būti naudojama šiais atvejais:

1) kriminalinės žvalgybos uždaviniams įgyvendinti;

2) bendradarbiaujant kriminalinės žvalgybos subjektams;

3) pateikiant informaciją apie asmenį Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo nustatyta tvarka;

4) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų numatytais atvejais keičiantis kriminalinės žvalgybos informacija su užsienio valstybių teisėsaugos institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis ir Europos Sąjungos agentūromis;

5) šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytais atvejais ir kitais įstatymų numatytais atvejais.)

Kodėl buvo priimtas toks dviprasmiškas, neaiškus ir žmogaus teises silpninantis, o valdžios galias stiprinantis Kriminalinės žvalgybos įstatymas? Yra kelios versijos.

Pirma, Seimo nariai yra nekompetentingi. Jie skaito įstatymų projektus, tačiau nesupranta, apie ką juose yra rašoma: ką ir kaip šie įstatymai reglamentuoja, kieno interesus jie gina, kam suteikia didesnes galias, o kam jas sumažina. Sunku patikėti šia versija, nes Seimo nariais dirba nemažai išsilavinusių žmonių, kai kurie iš jų turi mokslinius laipsnius. Be to, jie visada, jeigu jiems kažkas yra neaišku, gali paprašyti ekspertų pagalbos.

Antra, Seimo nariams žmogaus teisės ir laisvės yra „dzin“. Jie sėdi Seime, gauna atlygį, atitinkamą visuomenės narių pagarbą ir to jiems visiškai užtenka. Versija yra teisinga iš dalies. Reikia pripažinti, kad didesnė, kad ir kaip būtų gaila, Seimo narių dalis nesidomi įstatymų projektais. Jie domisi savo interesais arba kompanijų, kurioms jie atstovauja, interesais, arba jie išvis niekuo nesidomi. Sėdi ir nosį krapšto. Liepė partijos lyderis balsuoti taip, o kitur kitaip, tai jie ir balsuoja.

Trečia, Seimo nariai yra suinteresuoti stiprinti valdžią žmonių laisvių ir teisių „sąskaita“. Jie yra suinteresuoti išlaikyti valdžios sistemą tokią, kokia ji yra dabar. Ši sistema tenkina ir politikus, ir valdininkus, ir stambiuosius verslininkus. Seimo nariai viską puikiai supranta ir žino. Jie geba skaityti įstatymų projektus ir puikiai mato, kieno interesus projektai gins, jei bus priimti. Jie taip pat geba puikia manipuliuoti žodžiais, frazėmis, susukti taip mintis, kad pats velnias nesuprastų, apie ką vyksta kalba.

Ši versija yra realiausia. Valdžia gina savo sukurtą sistemą nuo žmogaus ir jo prakeiktų teisių bei laisvių. Kuo daugiau laisvių ir teisių turi žmogus, tuo mažiau galių turi valdžia ir atvirkščiai. Didžiausia grėsmė valdžiai yra laisvas žmogus, laisva visuomenė. Ji gali inicijuoti įstatymų pakeitimus, reikalauti Seimo narių juos priimti, ji gali pati tiesiogiai (referendumo būdu) keisti įstatymus. Todėl dedamos visos pastangos, kad visuomenė būtų visaip suvaržyta, kad kiekvienas jos žingsnis link referendumo, link savo teisių ir laisvių gynimo, link įstatymų keitimų inicijavimo susidurtų su įstatymų pelke ir taptų vis klampesnis ir klampesnis, kol, nepasiekus tikslo, pati idėja, pati iniciatyva savaime paskęstų įstatymų pelkyne.