Izraelis ir vėl pralaimėjo

Antanas Manstavičius (Nuotr. Odė juostai/
Antanas Manstavičius (Nuotr. Odė juostai/
  © Asmeninis albumas

Izraelio karinė operacija Gazos Ruože, kaip ir galima buvo tikėtis, priartėjo prie pabaigos, nepasiekus konkrečių rezultatų. Izraeliečių kariai po beveik visą mėnesį trukusių kovų pasitraukė iš apsuptyje laikomos pajūrio teritorijos, kurioje beveik viskas – išskyrus sugriautus pastatus ir suluošintus žmonių likimus – liko po senovei. Tai reiškia, kad jau po metų ar dvejų, o gal kiek daugiau, kovos atsinaujins, ir vėl bus gedima palestiniečių civilių aukų, ir vėl Izraelis sulauks kritikos dėl perdėto agresyvumo, ir toliau nebus ieškoma tvaraus įsisenėjusio konflikto sprendimo.

Tai, ką Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu vadina sėkme kovoje su teroro infrastruktūra, tėra menkas lašas nesibaigiančių konfliktų ir abipusių kaltinimų jūroje. Dar sekmadienį „Hamas“ ir kitos sukarintos palestiniečių organizacijos į Izraelio teritoriją paleido dešimtis raketų, demonstruodamos, kad jos vis dar yra pajėgios priešintis – tegu ir likusio pasaulio atmetamais teroristiniais metodais.

Izraelis skelbia sunaikinęs „visus“ palestiniečių tunelius, naudojamus paslapčia patekti į jo teritoriją ir rengti išpuolius prieš civilinius bei karinius objektus. Tačiau ar kas nors tiki, kad „Hamas“ ir kitos palestiniečių organizacijos nesugebės iškasti naujų? Galima neabejoti, kad lėšų atsiras – kova su Izraeliu Vidurio Rytuose išlieka svarbus pasipriešinimo Vakarams simbolis. Gazos Ruožo blokada, dėl kurios pirmiausiai kenčia civiliai gyventojai, iki šiol nesutrukdė „Hamas“ apsirūpinti cementu ir raketomis – kodėl turėtų trukdyti ateityje?

Kaip jau esu minėjęs ankstesniame tekste, jau ir Lietuvoje tokios, kas keletą metų pasikartojančios, Izraelio operacijos Gazos Ruože vadinamos „žolės šienavimu“. Tokia brutali, nužmoginanti metafora tiksli bent vienu aspektu – kad ir kiek šienautum žolę, ji ir vėl atauga. Per pastarąją operaciją gyvybės neteko daugybė civilių, tačiau nuostolių patyrė ir „Hamas“. Ir būtent nekaltai žuvusių žmonių artimieji, ko gero, pirmieji papildys teroristinės organizacijos gretas, ir nesunku prognozuoti, kad neapykantos bei žudynių ratas toliau be didesnių sutrikimų suksis toliau.

Tokiame kontekste Izraelio kariuomenės veiksmai Gazos Ruože atrodo ganėtinai nutolę nuo realybės ir beprasmiai. Tačiau čia svarbu atmesti kraštutinį pacifistinį požiūrį ir pažymėti, kad bent dalis karų, ypač gynybiniai, gali būti prasmingi ir netgi būtini, jei nuo jų priklauso politinių bendruomenių išlikimas. Karai, kuriais siekiama konkrečių tikslų, Carlo von Clausewitzo žodžiais tariant, politiką pratęsia kitomis priemonėmis. Tai yra, tegu ir nemaloni, bet žmogiška ypatybė, kurios taip lengvai neatsikratysime, kol Žemėje nebus sukurtas rojus (arba totalios, visa apimančios kontrolės ir prievartos pragaras).

Mes žinome, kad Izraelis nuo pat įsikūrimo oficialiai remiasi egzistencinės grėsmės argumentu – būtent sunaikinimo pavojus verčiantis žydų valstybę būti nuolatinėje karinėje parengtyje ir griežtai atsakyti į bet kokius pasikėsinimus į jos gerbūvį bei saugumą. Žvelgiant istoriškai, pagrindinis priešas pradžioje buvo kaimyninių arabų valstybių reguliariosios kariuomenės, šias pakartotinai sutriuškinus – „Fatah“, o vėliau, pastarajai organizacijai oficialiai atsisakius ginkluoto pasipriešinimo – „Hamas“ teroristai.

Tačiau tokie žingsniai, perkeliant taikiklį nuo reguliariųjų kariuomenių prie nedidelį pajūrio anklavą kontroliuojančios sukarintos organizacijos, tiesiogiai susijęs ir su mažėjančia grėsme. Ji ne išnyksta, bet pastebimai mažėja. Štai ir „Hamas“ lyderiai viešai skelbia siekiantys sunaikinti Izraelį, ir dėl to yra smerkiami tarptautinės bendruomenės, tačiau jie neturi įrankių, kuriais galėtų to pasiekti, ir greičiausiai niekada neturės.

Todėl Izraelio galimybės teisinti savo veiksmus Gazos Ruože – bent jau tokius veiksmus, kurie kelia realų pavojų tūkstančiams civilių gyventojų – neva patiriama egzistencine grėsme yra ganėtinai ribotos. Tai neatima iš Izraelio moralinės teisės, ar net pareigos, jėga atsakyti į nusikalstamas „Hamas“ provokacijas. Tačiau yra pagrindo teigti, kad šis atsakas turėtų būti proporcingas kylančiai grėsmei ir nukreiptas į ilgalaikį ir tvarų konflikto sureguliavimą.

Idealiu atveju, karu, kaip neišvengiamu blogiu, siekiama užkirsti kelią būsimiems kariniams konfliktams. Žmogiškos būtybės normaliomis aplinkybėmis siekia taikos, ir tik taikoje jos yra pajėgios išnaudoti visą savo potencialą.

Ar „Hamas“ siekia taikos? Žinoma, kad ne. Pamatinis „Hamas“ siekis – palaikyti konfrontaciją su Izraeliu, tai panaudojant kaip politinį instrumentą konkurencijoje su nuosaikesniais konkurentais. Vakarų Krantą kontroliuojantys palestiniečių politikai kaltinami nuolaidžiavimu Izraeliui ir JAV bei švento nacionalinio palestiniečių pasipriešinimo tikslo išdavyste. Todėl griežta „Hamas“ pozicija leidžia šiai organizacijai nuskinti politinių dividendų. Artimiausiu metu ji neturėtų radikaliai pasikeisti.

Bėda ta, kad ir Izraelis, viduje draskomas labai prieštaringų požiūrių į okupaciją ir nepriklausomos Palestinos valstybės susikūrimo klausimą, šiuo metu atrodo nepajėgus siekti taikos. Visiškas Izraelio karių ir naujakurių pasitraukimas iš Vakarų Kranto (istorinių Judėjos ir Samarijos regionų bei Rytų Jeruzalės), be kurio ilgalaikė taika vargiai įmanoma, valdančiosioms jėgoms būtų pernelyg skaudus kompromisas. Todėl pasirenkama alternatyva – palaikyti nuolatinę įtampą, kurį neleistų tęsti prasmingų taikos derybų, tačiau per daug netrukdytų toliau kurti klestinčią Izraelio ekonomiką.

Šia prasme pastarojo mėnesio karinė operacija atrodo kaip dar vienas būdas nepriimti tokių sprendimų, kurie vestų prie nepriimtinų derybų dėl taikos. Ir būtent todėl Izraelio karinė operacija Gazos Ruože, nepaisant visos skambios retorikos, nuo pradžių atrodė pasmerkta niekiniam rezultatui. Nors buvo užsimenama apie galimybę galutinai sutriuškinti „Hamas“, ko reikalauja vis daugiau Izraelio intelektualų, netgi šiaip jau kritikuojančią dešiniųjų valdžią, nepanašu, jog tokia galimybė apskritai buvo bent kiek rimčiau svarstoma.

Beveik 2 mln. gyventojų turinčioje teritorijoje keli ar keliasdešimt tūkstančių kovotojų gali ištirpti beveik be pėdsakų, o siekiant juos visus sumedžioti, reikalinga ilgalaikė operacija, kurį įtrauktų izraeliečių pajėgas į brangiai kainuosiančius gatvių mūšius, išliekant nemenkai tikimybei, kad „Hamas“ pavyks atsilaikyti ir netrukus vėl atgimti.

Pripažinkime – Izraelio vadovybei tiesiog paprasčiau reguliariai „šienauti žolę“, rizikuojant vos kelių šimtų kareivių gyvybėmis ir sulaukiant pagrįstų žmogaus teisių gynėjų priekaištų – tačiau tai yra silpnumo, o ne stiprybės, ženklas. Nepajėgdami pasirinkti tarp skausmingos nuolaidų politikos ir tikro, nesuvaidinto karinio sprendimo, izraeliečių politikai pasmerkia savo šalį nuolatinei nežiniai, naujiems teroro aktams ir naujo karinio konflikto laukimui. Nesugebėjimas ieškoti išeities reiškia jų pralaimėjimą - ne pirmą ir, deja, ne paskutinį.