Vaikų mylimi Marmiai iš knygos keliauja į teatro sceną

Spektaklis „Marmiai“
Spektaklis „Marmiai“
  © Organizatoriai
Alfa.lt
2020-10-08 16:25

Istorijos apie paslaptingus Martvudo girioje gyvenančius marmius, sukurtus autorės Indrės Pavilionytės ir nupieštus iliustratoriaus Martyno Pavilionio, netruko tapti vienos mėgstamiausių vaikų istorijų prieš miegą. Vaikams spektaklius kuriantis „Vėjų teatras“, skaičiuojantis savo trečiąjį sezoną, pristato to paties pavadinimo spektaklį „Marmiai“, kuriame – vos vienas aktorius, specialiai spektakliui kurta muzika ir naujas vaikiško spektaklio formatas. Švelnesnis, lėtesnis ir intriguojantis – toks kaip ir pačios knygos būtybės. Apie kūrybinį procesą ir kūrybą vaikams kalbame su spektaklio režisieriumi Gabrieliumi Zapalskiu.

– Gabrieliau, naują spektaklį režisuoji, kuri jam muziką, prisidėjai ir prie dramaturgijos rašymo. Ar nebaisu vienam turėti tiek daug atsakomybių?

– Vieno žmogaus orkestras visuomet turi savų pliusų ir minusų. Iš patirties žinau, kad pats spektaklio režisuoti ir jame vaidinti tikrai negaliu. Na, nebent tai standup pasirodymas, ar koks mono pokalbis. Taip išėjo, kad spektaklyje „Marmiai“ žiūrovai matys labai daug vizualo, spalvų. Tam, kad visą šią visumą matytum, negali būti spektaklio viduje. Apskritai mano režisieriniai sprendimai yra glaudžiai susiję su muzika, garsais. Net kai kūriau pirmuosius savo režisūrinius darbus, naudojau balansą tarp veiksmo scenoje ir kurtų garsų, kurie įsiliejo į spektaklių visumą. 

Tarkime, įsivaizduokite paprastą pašnekesį parke – jei pridėsime atitinkamus foninius garsus, pletkai virs svarbia informacija. Taip aš žaidžiu su forma. Be to, muzika diktuoja atmosferos pojūtį – tai juk nieko naujo. Man patinka kurti ilgesio, sentimentalumo pojūtį, o tai atsiliepia muzikoje. Nepamirštu, kad „Marmiai“ yra spektaklis, skirtas vaikams, dainelių neišvengsi. Tačiau užtenka pakeisti intrumentuotę, kad tos dainos taptų aptakesnės, švelnesnės, o ne tos, kurių naktį bandant užmigti negali išmesti iš galvos.

– Regis, vis dar gyvas požiūris, kad spektakliai vaikams turi būti garsūs, ryškūs, kuo aktyvesni ir paprasti, lyg vaikai negalėtų suprasti nieko rimtesnio?

– Tiesa, vaikiški spektakliai turi tendenciją būti aktyvūs, garsūs, kad tik išlaikytų vaikų dėmesį. Čia to nebus. Mūsų tikslas yra leisti vaikams išbandyti visumos, spektaklio veikėjo stebėjimą. Čia aktorius nebildės, kad vaikai į jį atsisuktų, atkreiptų dėmesį, ir tik tada pradės šnekėti. Visuma – vaizdas, muzika, veiksmas, turi vaikus atpalaiduoti.

– „Marmiai“ – mono spektaklis. Tai gana neįprastas formatas spektakliuose vaikams?

– Taip, tai šioks toks iššūkis, nes scena didelė, o aktorius – vienas. Bet mūsų tikslas ir yra išbandyti kažką naujo! Be to, jis nebus vienas – vizualai, muzika spektaklyje atlieka labai svarbius vaidmenis. Niekur neskubame – tikimės, kad vaikai spėtų pamatyti, kas vyksta. Vengiame įprasto aktyvaus spektaklio tempo ir skubėjimo. Pagrindinį marmį, vardu Olis, vaidins mano kursiokas, aktorius Danas Kamarauskas. Puikiai suprantame vienas kitą, kartu dirbome prie daugelio projektų. Be to, jis turi puikų muzikinį supratimą, išsako savo pasiūlymus iš spektaklio vidaus. Esu įsitikinęs, kad aktorius turi dalyvauti spektaklio kūrybiniame procese.

Marmių istorija yra paprasta. Kai pasakoji ją vaikams, kaip ir su daugeliu kitų istorijų, vaikai praleidžia keletą niuansų. Tačiau savaime pagauna tam tikrus akcentus – pagrindinę problemą, pojūčius, veikėjo jausmus. Nereikia vaikams visko išaiškinti ir išrodyti. Jie juk tiek daug supranta patys!


Gabrielius Zapalskis

Gabrielius Zapalskis© Organizatoriai

– Ar stipriai spektaklis skirsis nuo Indrės Pavilionytės ir Martyno Pavilionio kurtų knygų „Marmiai“ ?

– Pagrindinė istorijos ašis išlaikyta, tik atsirado gana daug papildymų. Jei spektaklyje remtumėmės tik knyga, nepavyktų pastatyti pilno metro spektaklio. Pridėjome etiudų, linijos papildymų, išplėtėme dialogus. Patys bandome išvesti naujas istorijos linijas, ar mintis. Kuriant spektaklį šį užduotis buvo pati didžiausia – kaip išplėsti dramaturgiją, padaryti ją pilnaverte.

– Emocinio intelekto šalininkai daug kalba apie tai, kad skaitant vaikams yra naudinga diskutuoti, rasti gretutines temas istorijoje.

– Išties, knygos „Marmiai“ istorija juk nepasako nieko naujo, jos pagrindinė keliama mintis – kaip išmokti būti savimi. Ji jau amžinybę nagrinėjama filmuose, knygose ir dramaturgijoje. Tai nepadaro jos mažiau svarbia. Džiugu, kai matai, kaip temos supratimas veikia vaikus. Spektaklio gale, kai aktorius sudainuoja finalinę dainą, išdrįsta būti savimi – vienu geltonu marmiu tap juodų – jis eina prie vaikų sakydamas „Aš geltonas“! O vaikai patys atliepia, kokie šiandien yra jie. Vieni žali, kiti violetiniai. Tai reiškia, kad jie puikiai pagauna istoriją, susitapatina su personažu. Nesvarbu, kad savo spalvas jie vardina nuo tą dieną dėvimo drabužio – juk nuo to viskas ir prasideda. Istorija atsirakina savaime, ir vaikas nejučiomis įgauna drąsos padaryti tai, ką padaro pagrindinis personažas.

– Kelintas tai tavo kurtas spektaklis vaikams?

– Pirmas. Tai yra kita teatro rūšis. Regis, kartais net išsigąstu, kai kuriame monologus, pagalvoju, gal jie per mažai vaikiški? Manau, kad vaikai supranta įspūdį, pojūtį ir jausmą, o suaugę – smulkmenas, gali iškart susitapatinti su personažais, pamatyti juose savo savybes ar situacijas, kuriuose jie yra. Kartą manęs paklausė, ar spektaklis skirtas ir paaugliams. Manau, kad ne, nes spektaklio forma yra vaikiška. Tačiau spektaklio tema aktuali visiems, čia ir slepiasi paslaptis. Kurti vaikams įdomu. Naudoti savo kuriamą muziką ir vizualus. Naudoju daug ambientinės muzikos, kosmoso garsų. Tai nieko sudėtingo, tik truputėlis džiazinių akordų, sukuriančių kreivumą, ir tembrai. Naudojame elektroniką, kuri yra ne šaiži, tiesmuka, o aptaki, su aidu. 

Apskritai aidas yra stebuklingas efektas. Pagalvokite apie žmogų, kuris nesusiduria, nedirba su muzika – kiekvieną kartą nuėjęs į bažnyčią jis būna pakerėtas aido ir bažnyčios pojūčio, kuri sudaro mistiškumo efektą. „Marmių“ knyga puikiai tinka mano sugalvotam išpildymui, spalvos ir atmosfera joje – mistiška, tamsi. Knygos iliustratorius Martynas Pavilionis padarė stebuklingą darbą, pavertęs spalvas knygoje gyvomis. Jos tampa ne tik fonu, bet ir atmosfera. Spektaklyje yra vietų, kur nereikia vizualinių paveikslų, todėl aš naudoju spalvas – jos nusako personažo emocijas. Atrodytų, tai smulkmenos, tačiau iš jų susideda visas spektaklis.

– Ar spektaklį jau matė vaikai? Kokia buvo jų reakcija?

– „Vėjų teatro“ įkūrėja Eglė Kižaitė į repeticiją kartą atsivedė savo dvimetį sūnų Timoną – jis mums kaip tikras teatro kritikas parodė duobes, kuriame turime taisyti, monologus, kuriuos reikia įveiksminti. Knygos pristatyme rodėme spektaklio griaučius, taigi ant vaikų esame pasitikrinę ne kartą. Jie nevynioja į vatą, jiems arba patinką, ką jie mato, arba ne. Mes stengiamės daryti tą patį. Nesinori tų lengvų melagysčių, apsukinėjimų. Jeigu personažas kalba apie jausmus, tai tegul kalba apie juos sąžiningai. Tai atsiliepia visoje formoje.

Spektaklio „Marmiai“ premjera – spalio 14 dieną, 16.00 Menų spaustuvėje.