Trenerio eksperimentas, Sidnėjuje vainikuotas istoriniais irkluotojų bronzos medaliais

Juozo Šalkausko nuotr.
Juozo Šalkausko nuotr.

Lygiai prieš 20 metų, 2000-ųjų rugsėjo 23 d., Sidnėjaus vasaros olimpinėse žaidynėse bronzos medalius iškovojo kaunietė Birutė Šakickienė ir vilnietė Kristina Poplavskaja, irklavusios porinę dvivietę. Jos – pirmosios nepriklausomos Lietuvos irkluotojos, pelniusios olimpinius medalius. Šio jubiliejaus proga legendinės irkluotojos ketina vėl susiburti su visa savo komanda – treneriais, gydytojais ir masažuotojais – ir kartu paminėti istorinį laimėjimą.

Sidnėjaus olimpinių žaidynių didvyrės iš pradžių irklavo vienvietes valtis ir buvo pasiekusios daugmaž vienodą meistriškumą. Jos Lietuvoje buvo pagrindinės varžovės – laimėdavo tai viena, tai kita. Skirtingais metais abi irkluotojos debiutavo ir olimpinėse žaidynėse: Kristina 1992 m. Barselonoje (Ispanija) vienviečių varžybose užėmė 11 vietą, o Birutė 1996 m. Atlantoje (JAV) buvo 14-a.

Trenerio eksperimentas

1997 m. garsus irklavimo treneris Algirdas Arelis, kurio auklėtinis Vytautas Butkus Monrealyje tapo olimpiniu vicečempionu, merginas ryžosi susodinti į porinę dvivietę. Jų irklavimo stilius, fiziniai duomenys, visi funkciniai rodikliai buvo beveik vienodi. Birutė buvo ištįsusi iki 1 m 86 cm, o Kristina – 2 cm žemesnė.

Abi irkluotojos puikiai mena, kad jos į porinę dvivietę susėdo gegužės 14 d. Priekyje treneris pasodino Kristiną, kuri galingai traukė irklus iš vandens, o Birutė jai padėjo ir gerai jautė savo valties draugę.

„Irkluojant porinę dvivietę ypač svarbu jausti vienai kitą. Gali būti labai stipri fiziškai, bet jeigu nejausi partnerės, vandens ir valties, gali irkluoti į kitą pusę. Su Kristina buvome skirtingų charakterių, tai visi matė. Svarbiausia buvo viena kitai netrukdyti valtyje“, – teigia Birutė.

Trenerio eksperimentas davė vaisių – Lietuvos moterų porinė dvivietė buvo didelis atradimas, nemažas netikėtumas pasaulio porinių dviviečių elitui. Jau tais pačiais 1997-aisiais per Pasaulio taurės vieno iš etapų varžybas Vokietijoje Birutė su Kristina užėmė antrą vietą, o 1999 m. per pasaulio čempionatą Kanadoje buvo ketvirtos ir pelnė kelialapius į Sidnėjaus olimpines žaidynes.

Sportininkės pripažino: iš vienviečių persėsti į porinę dvivietę reikėjo ryžto ir drąsos, valtyje taikytis vienai prie kitos, užmiršti savo irklavimą. Kaustė psichologinė įtampa, didelė atsakomybė. Tačiau netrukus viskas išgaravo, Lietuvos irkluotojos į Sidnėjų vyko jau kaip elito įgula.

Mūsų irkluotojos tai dar kartą įrodė, kai tą lemtingą rugsėjo 23 d. olimpiniame Penrito irklavimo kanale laimėjo olimpinius bronzos medalius.


Birutė Šakickienė ir Kristina Poplavskaja/Mike'o Hewitto nuotr.

Birutė Šakickienė ir Kristina Poplavskaja/Mike'o Hewitto nuotr.

Sunki aklimatizacija Australijoje

Sportininkių treneris Algirdas Arelis, vykdamas į Sidnėjų, pagal tradiciją į lagaminą įsidėjo šampano butelį. Jeigu jo auklėtinės gerai irkluodavo – visi kartu išgerdavo, o jeigu pralaimėdavo – šampaną išpildavo.

„Man mama, kad sektųsi, dar įdėjo šventos Agotos duonos, kuria dalijomės su Kristina, vis įsimesdavome į savo kuprinę, – prisimena Birutė. – Į Sidnėjų vykome pasirengusios kovoti dėl medalių, nors mums buvo planuojama ketvirta–šešta vietos. Žinojome, jog sezono lyderių vokiečių nepavyks aplenkti, bet su kitomis įgulomis galime kautis.“

K. Poplavskaja dabar su šypsena veide kalba apie tai, kokia sunki joms buvo aklimatizacija.

Per pirmąsias tris dienas jos dar galėjo normaliai treniruotis, o ketvirtą–septintą dienomis prasidėjo „košmaras“: apleido jėgos, naktimis ėmė kankinti nemiga.

„Abiem buvo taip blogai, kad Birutė man ir sako: žinai, Kristina, gal kraunamės valtį ir važiuojame namo, neverta toliau vargti ir dalyvauti varžybose. Nežinodama, kas darosi su manimi, net svorio kažkiek numečiau. Apskritai paskutinieji porą mėnesių iki olimpinių žaidynių, ypač per treniruočių stovyklą Lenkijoje, mums buvo ypač sunkūs.

Mūsų treneris matė, jog nuo didelio krūvio irkluojame į kitą pusę, bet nieko nesakė. Laimei, vėliau Trakuose, kur praleidome savaitę laiko, atsigavome. O aklimatizaciją Sidnėjuje atsiminsiu visą gyvenimą“, – pabrėžia Kistina.

Australijoje iš pradžių nebuvo leista irkluoti olimpiniame Penrito kanale ir su juo susipažinti. Treniruotasi upėje, o olimpiniame kanale buvo leista irkluoti tik likus savaitei iki varžybų.

Per atrankines varžybas rugsėjo 17-ąją porinių dviviečių varžybas pradėjo 10 įgulų. Pirmoji kova ir akistata – su olimpinėmis ir pasaulio čempionėmis rumunėmis.

„Mes joms metėme drąsų iššūkį, ilgai pirmavome. Tačiau pralaimėjome, atplaukėme antros. Mus tenkino pasiektas absoliučiai ketvirtas rezultatas, bet jis negarantavo vietos finale, į kurį kelią teko skintis paguodos plaukime. Mums tas papildomas plaukimas išėjo tik į naudą, dar kartą pasiirklavome, susipažinome su trasa, pasitikrinome savo jėgas“, – pasakoja Kristina.

Galingi paskutinieji yriai

Finalinės dienos plaukimų susirinko stebėti 20 tūkst. žiūrovų. Vėl didelį meistriškumą pademonstravo vokietės, kurios pirmavo visą distanciją ir tapo olimpinėmis čempionėmis. Pirmuosius 500 m mūsų irkluotojos įveikė trečios, po to nukrito į ketvirtą vietą. Liko paskutinieji metrai. Šiandien B. Šakickienė bronzinį finišą prisimena taip:

„Jis turbūt nustebino visą pasaulį. Paskutiniojoje 500 m atkarpoje prieš amerikietes atkovoti 5 sekundes yra kažkas tokio. Dabar mano auklėtinės net akis išplečia ir stebisi, kad tai įmanoma padaryti netgi baigiantis distancijai, kai jėgų jau nebelieka.

Turiu „Eurosport“ transliacijos įrašą, kur varžybų komentatorius mūsų finišą pavadino fantastiniu. Kartais pasižiūriu ir olandžių įkeltą įrašą apie finalinį plaukimą. Varžybas pradėjome gerai, bet finišuoti buvome suplanavusios kitaip – mūsų planus sužlugdė vėjas.

To bronzinio finišo man dabar neleidžia užmiršti šiandienos mūsų irkluotojų pergalės. Kiekvienas jų laimėjimas man primena Sidnėjaus olimpines žaidynes. Nepastebimai užaugo šauni motyvuota irkluotojų karta. Penrito kanale mes įrodėme, kad lietuviai moka gerai žaisti ne tik krepšinį, bet ir irkluoti.“

Kristinai labiausiai gaila, kad jos netapo olimpinėmis vicečempionėmis ir neaplenkė olandžių, nuo kurių atsiliko vos 1,35 sek. Tais metais su jomis buvo apylygiai kovota per Pasaulio taurės etapų varžybas ir jos netgi buvo nugalėtos.

„Finale mūsų irklavimas pasigėrėjimo nekėlė. Tai buvo pats geriausiais startas mūsų karjeroje, bet irklavimas – pats blogiausias.

Buvo apmaudu, kad visą sezoną taip puikiai irklavome, o finale užsikirtome. Nepaisant to, pavyko aplenkti rumunes, kurios mus nuskriaudė per kvalifikacines varžybas, bet finale jos tebuvo penktos“, – pasiguodžia Kristina.


Prizininkės/Clive Brunskill nuotr.

Prizininkės/Clive Brunskill nuotr.

Pribrendusi pergalė

Pagal tradiciją olimpinių žaidynių medalininkės plaukė garbės ratą, o mūsų irkluotojos buvo apsigaubusios Lietuvos nacionaline vėliava. Po apdovanojimų ceremonijos, atplaukus prie valčių, medalininkių garbei treneris A. Arelis iššovė šampano butelį.

Atplaukė lenkai, su kuriais mūsų irkluotojos artimai draugavo, kartu rengėsi olimpinėms žaidynėms treniruodamiesi Lenkijoje.

„Sugrįžus į olimpinį kaimelį, treneris mums surengė tikrą koncertą, lūpine armonikėle pagrojo savo pačią mėgstamiausią melodiją „Tyliai leidžias pavargusi saulė“.

Prireikė 17 metų, kad iškovočiau olimpinį medalį. Visada jaučiau, kad galiu daugiau pasiekti, kad ne viską padarydavau. Taip ir pribrendo ši pergalė. O kitą dieną jau buvome irklavimo kanale ir žiūrėjome, kaip vyksta kitų valčių klasių finalinės varžybos. Patyrėme daug emocijų“, – prisimena Birutė.

Jos porininkė Kristina, irkluoti Žalgirio“ bazėje pradėjusi nuo 1985-ųjų, priduria: „Labai jaudinomės, kai irkluotojams buvo įteikiami medaliai. O kai pačios juos gavome – atrodo, taip ir turėjo būti. Dirbome žvėriškai daug ir tų medalių nusipelnėme. Žiemą po tris valandas per dieną slidinėjome Zakopanės aukštikalnėse, esančiose 2000 m virš jūros lygio, bėgiojome per sniegą, o pavasarį su valtimi įveikėme daugybę kilometrų.

Treneris mus ragino nesiskųsti: panelės, jūs Sidnėjuje norite tik irkluoti finale ar pelnyti medalius? Jeigu norite medalių, tada nesiskųskite. Padėjo planus ir – pirmyn!

Neįsivaizduoju, kaip atlaikė mūsų organizmas. Labai laiku susėdome į porinę dvivietę, nes irkluojant vienvietes per stambaus masto varžybas ypač sunku užimti aukštas vietas. O porinė dvivietė, pasirodo, buvo mūsų valtis“, – įsitikinusi Kristina.

Ant nugalėtojų pakylos

Stovint ant nugalėtojų pakylos, Birutės veidu tekėjo džiaugsmo ašaros. O Kristina buvo susikausčiusi.

„Atrodo, kad nebeliko jėgų nei džiaugtis, nei iš laimės verkti. Finale atidaviau visas jėgas ir per apdovanojimų ceremoniją vos ant kojų pastovėjau, pasijautė didžiulis nuovargis. Galvojau, ačiū Dievui, kad viskas baigėsi, praeityje liko dar vienas olimpinis keturmetis“, – prisimena Kristina.

Ji skiria daug gražių žodžių medikų komandai: gydytojai Sigitai Kibildienei, masažuotojams Liudai Veliseičik ir Juozui Petkevičiui: „Vienu metu labai skaudėjo kojas, buvo smarkiai įtempti raumenys, kurie galėjo netgi plyšti. Abu masažuotojai darbo su manimi turėjo nemažai, bet tvirtai pastatė ant kojų.“

Į namus – su gausybe įspūdžių

Olimpinės prizininkės po varžybų dar savaitę buvo Sidnėjuje ir galėjo sau leisti papramogauti. Jos lankėsi garsiajame Sidnėjaus operos ir baleto teatre, daug valandų praleido zoologijos sode, stebėjo krepšinio ir plaukimo varžybas, iš arti matė pirmo ryškumo žvaigždes, kurias anksčiau stebėdavo tik per televizorių, su Lietuvos olimpiečiais dalyvavo Sidnėjaus lietuvių bendruomenės priėmime.

„Jautėmės kaip namuose. Susitikome su Australijoje gyvenančiais olimpinių žaidynių savanoriais, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Į namus parsivežėme ne tik medalius, bet ir suvenyrų: mažų koalų ir kengūrų, buriuotojų trenerio Lino Grabnicko ir sportininko Giedriaus Gužio mums padovanotas skrybėles, krepšinio rungtynių bilietų.

Į namus grįžome su gausybe įspūdžių. Sidnėjuje viskas buvo ypač sklandžiai organizuota, grįžusi į namus saviškiams ir draugams turėjau apie daug ką papasakoti“, – pasakoja Birutė.

Bronzos medalininkės nemano, kad olimpinis medalis pakeitė jų gyvenimą. Gauta 150 litų premija joms padėjo susitvarkyti buitį. Bet iš esmės niekas nepasikeitė.

Pasak irkluotojų, kokios jos buvo, tokios ir liko. Kaip jų niekas nepažinojo, taip ir toliau nepažįsta arba galvoja, kad eina krepšininkės.

„Per kalėdinį vakarą tuometėje Kauno irklavimo mokykloje atsinešiau Sidnėjaus medalį. Donatai Vištartaitei, kurią irgi treniravo mano treneris, tariau: palaikyk jį ir parvežk kitą. Žinoma, norėjau tauresnės spalvos. Ji manęs paklausė ir po 16 metų pertraukos su Milda Valčiukaite iš Rio de Žaneiro grįžo su bronzos medaliais“, – džiaugiasi Birutė.

O Kristina niekam olimpinio medalio negali parodyti, nes jo … neturi. Po Sidnėjaus olimpinių žaidynių tuometis Vilniaus sportininkų namų direktorius jos paprašė trims mėnesiams muziejui medalį paskolinti.

„Kaip paskolinau, taip ir nesulaukiu iki šių dienų. Daug iš manęs šaiposi, kad gal to medalio apskritai nelaimėjau arba jį pardaviau. Medalis buvo išgraviruotas su mano vardu ir pavarde, man labai brangus. Būtų nuostabu jį atgauti“, – vilties susigrąžinti istorinį apdovanojimą dar nepraranda Kristina.