Rašytoja Ilona Ežerinytė apie Šiaulius, kūrybą ir literatūrą

Rašytoja Ilona Ežerinytė
Rašytoja Ilona Ežerinytė
  © Etaplius
Etaplius.lt
2020-08-09 10:03

Šiemet rašytojos Ilonos Ežerinytės naujausias kūrinys „Skiriama Rivai“ buvo pripažintas geriausia knyga paaugliams. Tad susitikusios su rašytoja kalbėjome ir apie naujausią knygą, kūrybą bei jaunystės Šiaulius ir dangų tarp pilkų daugiabučių. „Manau, kad dabar mano būdas kalbėtis yra toks“, - teigia I. Ežerinytė.

- Ar daug jūsų kūryboje Šiaulių?

- Pirmojoje knygoje paaugliams „Sutikti eidą“ išvien Vilnius, o apysakoje „Skirama Rivai“ Šiaulių daug – pradedant šiauliečiais, kurie prisidėjo prie knygos – kompozitorius Gediminas Kalinas sukūrė muziką, istorikės Elvyra Rickevičiūtė ir Virginija Ostašenkovienė siuntė medžiagos apie žydų gyvenimą, XIX a. pabaigos Šiaulius - baigiant smulkiomis detalėmis: knygoje minima C. Volpės vaistinė, Tiuremnaja gatvė, austerija prie dabartinės katedros, Mysavskio dramos trupė... Varčiau daug senųjų Šiaulių nuotraukų, mintimis ne kartą apsukau akmenimis grįstą Turgaus aikštę. Kažkuria prasme man įsivaizduoti tuos niekad nematytus senuosius Šiaulius lengviau, nei priprasti prie pasikeitusių dabartinių. Ir teisybės dėlei reikia pasakyti, kad knygoje vaizduojama vieta visgi nėra Šiauliai, tai kur kas mažesnis miestelis, nepažymėtas jokiame realiame žemėlapyje.

- Kaip gimė idėja sumoderninti knygą ir pridėti muzikines iliustracijas?

- Apie knygą su garso takeliu svajojau seniai – turbūt dar tada, kai kokiam romane radusi paminėtą muzikos kūrinį, eidavau į P. Višinskio bibliotekos muzikos skyrių jo paklausyt, vėliau atsirado „YouTube“ bei kitos platformos. Tik ar daug skaitytojų ieško muzikos, skambančios „už kadro“? Jei nori, kad išgirstų, turi čia pat, į knygą, sudėti natas ir nuorodas. Taip ir padariau.

- Ar prisidėjote prie dainų kūrimo proceso?

- Oi, ne... Muzika – Gedimino sritis.

- Ar „Skiriama Rivai“ knygos veikėjas Dovas panašus į jus?

- Kiekvienas veikėjas turi kažką iš autoriaus, manau. Dovas? Ne, jis man per geras, aš buvau bjauresnė paauglė.

- Taigi paauglystėje nebuvote tyli, savyje užsisklendusi mergina?

- Ir taip, ir ne. Man atrodo, aš turėjau du gyvenimus – tokį gana aktyvų išorinį ir nuo daugelio slepiamą vidinį. Praėjo nemažai laiko, kol tie gyvenimai kažkaip susibėgo į vieną vagą. Bet gal nieko bloga būti komplikuota paaugle – vėliau, jau dirbant su mokiniais, asmeninė nepatogaus žmogaus patirtis labai pravertė.

- Anksčiau dirbote mokykloje, tad galbūt knygų rašymas tapo savitu būdu kalbėti su jaunais žmonėmis?

- Taip, manau, kad dabar mano būdas kalbėtis yra toks. Pamenu, kai aš dar dirbau mokytoja, tai pačios gražiausios mano minutės buvo po pamokų, kai kabinete pasilikdavo būrelis paauglių ir jie su manimi tiesiog kalbėdavosi apie gyvenimą. Galbūt nieko tokio ypatingo aš jiems ir nepasakydavau, tačiau tas išklausymas, pats pokalbis man reikšdavo labai daug. Dabar aš tokios prabangos jau nebeturiu, nes neturiu tiesioginio ryšio su jaunimu. Todėl bandau kalbėtis knygomis.

- O kaip gaunate grįžtamąjį ryšį iš jaunų žmonių?

- Gaunu. Visada sakiau, kad jau aš tai tikrai nesikursiu „Facebook‘o“, kur pasirašyčiau rašytoja Ilona Ežerinytė. Bet jaunimas mane susiranda patys ir parašo. Tas grįžtamasis ryšys rašytojo gyvenime tikrai yra vienas iš gražiausių.

- Jei reiktų įvardinti, kas išugdė tokią lakią Jūsų vaizduotę, kas tai būtų?

- Sunku pasakyti. Yra daug faktorių, lavinančių žmogaus vaizduotę. Pamenu, kartą su mokiniais nuvykome į V. Mykolaičio – Putino gimtinę Prienų rajone. Plynių plynės, vienas kalnelis vidury laukų – skurdokas peizažas. Tai kas gi išugdė rašytojo vaizduotę? Ir gidė sako – dangus. Kai aplink nieko akį traukiančio, žmogus žiūri į dangų. Galbūt ir mano gyvenime panašiai – nieko ypatingo nebuvo, paprasčiausias gyvenimas blokinių daugiabučių rajone, tai tiesiog privalai susirasti ar išsigalvoti kažką nepaprasta, kad išliktum.

- Viename interviu sakėte, kad privalomų knygų sąrašai yra „mirties bučinys literatūrai“. Kodėl privalomą literatūrą pavadinote „mirties bučiniu“?

- Frazę apie mirties bučinį pasiskolinau iš ispanų rašytojo ir skaitymo tyrinėtojo Emilio Teiksidoro knygos, kurią man, beje, parodė irgi šiaulietė - Asta Gustaitienė, Vytauto Didžiojo universiteto docentė. Apie privalomosios literatūros žalą galiu kalbėti daug iš ilgametės pedagoginės patirties. Jokiu būdu nesiūlau išmesti iš programos Kristijono Donelaičio ar Jono Mačiulio-Maironio, tiesiog šalia dar sunkiai paaugliui suvokiamų „grandų“ reikėtų įdėti tekstų, rašytų jaunimui, leisti laisvai rinktis knygas, diskutuoti apie jas, skirti laiko šiuolaikinei literatūrai, vaizduojančiai paaugliui pažįstamą pasaulį. Pratinti prie knygų švelniai, kaip prie vandens, o ne stumti iškart į gelmę. „Knygos – tai kažkas apie mane“, - turėtų sakyti paauglys, ilgainiui jis išmoktų didinti distanciją tarp labai artimų ir ne tokių asmeniškų patirčių. Ir ne specialistui akivaizdu, kad didžiosios daugumos mokyklinėje programoje pateiktų tekstų adresatas yra suaugęs žmogus, ne mokinys. Mes verčiam vaiką suprasti ir vertinti dalykus, kuriems jis dar nėra pribrendęs. Kas jam belieka – atmintinai iškalti rašytojų nuopelnus literatūrai, su ta literatūra nejaučiant jokio bendrumo. Et, čia ilga ir rimta kalba. Jau dabar girdžiu, kaip iš už klasikos knygų barikadų bruzda ultratautiškieji lituanistai, tuoj mes į mane kirvį. Nenoriu karo. Tik truputį sveikesnio požiūrio į literatūros programas ir amžiaus tarpsnius.

- Jei būtumėte Švietimo ministrė...

- Sakyčiau: „O, Viešpatie, tik ne tai.“ Žinoma, yra postas, yra ir žmogus, kuris turi jį užimti ir reikia tikėtis, kad jį užimtų protingas asmuo. Jei aš būčiau Švietimo ministrė, žinoma iš pradžių galvočiau apie mokytojus. Aš juos kaip įmanoma labiau išlaisvinčiau nuo popierių. Nors mes gyvename informacinių technologijų amžiuje, bet mokytojai vis tiek yra apkrauti kažkokiais lentelių pildymais. Norėčiau, kad jie tą energiją skirtų dėstymui ir savęs tobulinimui. Kitas dalykas kurį padaryčiau, žiūrint į gimtosios kalbos dėstymą, tai iš pagrindų pakeisčiau programą.

- Kaip gi keistumėte programą? Ką išimtumėte ir ką įdėtumėte?

- Išimčiau viską. Na, gal kiek perdedu. Aš tikrai suprantu, kokia svarbi yra klasikinė literatūra, tačiau mano manymu jos yra per daug. Susidaro toks įspūdis, kad mokykloje mes mokome ne literatūros, o apie literatūrą. Išeina jaunuolis baigęs mokyklą, jei jam sekėsi per brandos egzaminą, tai jis viską tobulai žino apie Žemaitę, Marių Katiliškį, bet jam nieko nesako šiuolaikinių poetų, prozininkų pavardės. Iš mokyklos mes išleidžiame brandų žmogų, kuris iš esmės nemoka elgtis su literatūra. Iš esmės galima sakyti, kad mokykloje išmokome šokti polką su ragučiais, o reiktų, kad jaunas žmogus mokėtų tiesiog siūbuoti taip, kaip jam išeina ir jausti malonumą. Todėl aš pakeisčiau programą taip, kad būtų daug laisvės mokytojui ir mokiniui skaityti šiuolaikinius kūrinius, apie kuriuos dar nėra prirašyta recenzijų, nėra iš anksto pasakyta, kaip į tą kūrinį žiūrėti. Norėčiau, kad mokinys galėtų drąsiai vertinti ir bent jau primityviai nuspręsti patiko ar nepatiko. Kokia prasmė dabar klausti mokinio, ar jam patiko Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, jei kritikos jau prirašyti tomų tomai apie šį kūrinį. Aš manau, kad mokyti literatūros, reiškia mokyti skaityti, o mūsų programa orientuota ne į tai.

- Kas Jums teikia ramybę?

- Geriausia, žinoma, yra pabėgti į save. Bet kartais ir savyje nerandu vietos, tada gelbsti vienkiemis arba Arklių slėnis, tokia arklių prieglauda. Su gyvūnais ramu, o štai su žmonėmis dažniausiai ne.

- Taigi ką patartumėte žmogui, kuri nesiekia žinomumo, bet tiesiog nori parašyti knygą?

- Jei turi ką pasakyti, tai reikia tiesiog sėsti ir parašyti knygą. Jauni žmonės dažniausiai pradeda rašyti, norėdami įrodyti, kad jie yra ypatingi. Bent jau mano tokia nuomonė, sprendžianti iš rankraščių, kuriuos man kartais duoda paskaityti. Tiesiog matosi, kad žmogus rašo visiškus „vėjus“, nes neturi ką papasakoti. Bet jeigu ilgai nešiojiesi istoriją ir ji tave jau dusina, tai parašyk knygą. Tačiau jei tu tiesiog nori gerai sudėliot tą knygą, pagal kažkokius kanonus, literatūros tendencijas, tai tada geriau nereikia. Tokių knygų pilnos lentynos ir nežinau, ar verta jas buvo rašyti. Todėl ir man pačiai labiau patiko pirmosios knygos, nes tada dar nežinojau, kaip atrodo toji paauglių literatūra ir nejaučiau spaudimo iš aplinkinių.