R. Stankevičius K. Smoriginui: nu, rupūže, aš tau parodysiu

Kostas Smoriginas
Kostas Smoriginas
  © Archyvas
Alfa.lt
2020-07-14 10:10

„Esu šventai įsitikinęs, kad be Dalios Brenciūtės tokio Kosto Smorigino, tokio žmogaus, apie kurį rašomos knygos, nebūtų. Gal jo jau ir gyvo nebūtų“, – knygoje „Kostas“ sako bičiulis, poetas ir daugybės K. Smorigino dainų tekstų autorius Rimvydas Stankevičius. Knygoje „Kostas“ jos autorius Arnas Ališauskas dėlioja legendinio teatro ir kino aktoriaus, muzikanto spalvingą gyvenimo ir kūrybos istoriją.

Dėl karantino vis teko atidėti šios knygos pristatymą, tačiau pagaliau – liepos 22 d. 19 val. publikos pasiilgęs K. Smoriginas kviečia visus susitikti Vasaros terasoje Vilniuje! Koncerte ir knygos pristatyme taip pat dalyvaus Domantas Razauskas, Kristina Kazlauskaitė, Vidas Petkevičius, Saulius Bareikis, Algimantas Puipa, Rimvydas Stankevičius. Vakaro metu skambės publikos pamėgtos Kosto Smorigino dainos, pritariant kompozitoriui Audriui Balsiui ir gitaristui Martynui Kuliavui.

Šančių paauglys, turėjęs visus šansus nueiti šunkeliais, bet nuėjęs į garsiausias pasaulio scenas. Tačiau tik patys artimiausi žmonės žino, kiek visa tai kainavo. Pokalbio forma parašyta knyga padės geriau pažinti ir suprasti šią gilią, be galo talentingą, emocingą ir bekompromisę asmenybę. Atvirai, giliai, šmaikščiai, o kartais graudžiai knygoje kalba ne tik pats Kostas, bet ir artimiausi žmonės, bičiuliai, kolegos. Apie legendines K. Smorigino dainas, alkoholį ir draugystę – pokalbio su poetu Rimvydu Stankevičiumi fragmentas.

– Rimvydai, kiek laiko bendradarbiaujat su Kostu Smoriginu? Kada tai prasidėjo?

– Rimtesnė mūsų pažintis prasidėjo per „Jūratės ir Kastyčio“ premjerą Klaipėdoje 2002 metais. Ši Roko Radzevičiaus ir mano roko opera buvo sumanyta kaip vienkartinis kūrinys, skambėsiantis Jūros šventėje, skirtoje Klaipėdos įkūrimo dienai – buvo apvalus miesto jubiliejus, ir Klaipėda užsakė tokį kūrinį. Ten aš ir susipažinau iš esmės su visais dainavusiais – Kostu Smoriginu, Vladu Bagdonu, Olegu Ditkovskiu. Jie pagyrė mano libretą, kad rašydamas išvengiau klišių, ir jiems, daug dainuojantiems, nuolat atrinkinėjantiems tekstus, buvo netikėta, kad ir šiais laikais literatūriškai stipri poezija gali būti dainuojama.

Ir Kostas Smoriginas – dabar jau nepasakysiu, ar čia buvo Klaipėdoje, ar Vilniuje, gal per generalinę repeticiją, paklausė: „Ar tu, Rimvi, galėtum ir ant melodijos rašyt?“ Atsakiau, kad galėčiau – jau buvau tai daręs. Kostas sakė: „Turiu čia tokių melodijų dainoms, galėčiau tau parodyt, o tu pabandytum kažką parašyt.“ Va čia ir buvo ta mūsų bendradarbiavimo pradžia. Atsimenu, kad atėjau pas jį į svečius, aišku, mes ten su juo prisigėrėm, jis grojo man gitara, aš į diktofoną įsirašiau kelias melodijas, daug šnekėjomės apie viską, ne tik apie dainas ir jų tekstus. Na, ir parašiau aš jam, ko reikėjo, – tos dainos yra ankstesniuose albumuose.

– Ar kada nors bent apytiksliai skaičiavai, kiek iš viso dainų Kostui Smoriginui esi parašęs?

– Neskaičiavau, bet esu tikras, kad keliolika tikrai bus... Tai štai, tada prasidėjo tokia gilesnė mūsų draugystė, o netrukus ir pats Kostas nustebo, ir jo žmona Dalia, ir Olegas, kad tie tekstai Kostui taip prilipo – atrodė, lyg būtų parašyti jo paties. O aš supratau, kad visada taip darau: kiek galiu, kiek išeina susitapatinu su tuo, kam rašau. Nes kiekviena kita daina – kitas žmogus, kitas pasaulis: ir leksikonas kitas, ir charakteris kitas, ir charizma, žodžiu... Kai rašai, pavyzdžiui, Aistei Smilgevičiūtei, jautiesi kažkoks senoviškas, kažkuo pagoniškas, tautiškas, paslaptingas, truputį žemaitis. Kai rašai Kostui Smoriginui, viduje tampi toks alfa patinas, pavojingas priešams, truputį Jackas Nicholsonas, truputį Mitia Karamazovas, Napoleonas, Makbetas, ir leidi sau visai kitus dalykus, negu leistum rašydamas, tarkim, kad ir Olegui. Kai rašau jam, tekstai išeina elegiški – apie meilę, apie gražias moteris, truputį sentimentalūs, truputį ironiški.

Manau, kad labai svarbus dar vienas momentas: mums (turiu galvoje ir tave, ir mūsų kurso, mūsų jaunystės draugus) labai pasisekė, nes turėjome galimybę Kostą Smoriginą pažinti gerokai seniau. Juk kai studijavom, Jaunimo teatras buvo pirmas tarp visų Lietuvos teatrų, o Kostas Smoriginas buvo vienas iš to teatro džomolungmų. Visa teatro charizma, populiarumas, trauka laikėsi ir ant jo – nesakau, kad tik ant jo, bet ir ant jo – tikrai. Pats žinai, kad peržiūrėjom visus, kiek buvo įmanoma, spektaklius, kuriuose vaidino Kostas Smoriginas, – net „Nosį“ spėjom pamatyti.

Pala pala, „Nosis“ – čia jau gerokai vėlesni reikalai, iki to buvo ir „Kvadratas“, ir „Dėdė Vania“, aš dar spėjau ir „Rožės pražydėjimą tamsoj“ pamatyti, ir „Šmėklas“...

O aš pastarųjų dviejų nespėjau – gal todėl šitų Kosto darbų ir nėra tarp kitų dainų cikle „Vaidmenys“. Nežinau, ar reikia įtraukti į knygą, bet apie tai, kiek nuėjo mūsų draugystė ir bendravimas, papasakosiu tokį epizodą: aš išdrįsdavau pas Kostą ateiti girtas naktį... Turiu su dėkingumu ir pagarba pasakyti, kad Kostas gyvena su angelu. Jo žmona Dalia Brenciūtė yra angelas, o ne žmogus. Aš antrą valandą nakties girtas skambinu į domofoną ir neišlemenu nė žodžio, o Dalia iš vidaus klausia: „Rimvydėli, čia turbūt tu?“ Dabar, kai jau negeriu, kai prabėgo laiko, pagalvoju – turbūt Dalia taip lengvai atspėdavo, kas spaudelioja mygtukus, nes daugiau nebuvo tokių šlykščių, kurie drįstų ateiti tokiu laiku. Ir ji man sako: „Kosto dar nėra, bet tu užeik, aš tau sumuštinių padarysiu...“ Užeinu. Sumuštinių neatsimenu, bet atsimenu: rytas, aš – apklotas, nuauti batai. Iš kito kambario išsvirduliuoja Kostas, pagirių kamuojamas dar labiau negu aš: „Nu, kas iš mūsų jaunesnis?“ Ir kuičia kišenes, ieškodamas pinigų, siunčia mane pirkt šnapso be jokių klausimų, kaip aš čia patekau ir ką aš čia veikiu.

Dabar man gėda, kad taip lipau Daliai ant sprando, bet alkoholikas arba to nepastebi, arba apie tai negalvoja: geras žmogus, na tai ir pasinaudokim tuo gerumu. O ji – tokia, ir iš čia, kaip suprantu, tas Kosto ir Dalios santykių švarumas, nepaisant nieko. Juk Kostas Smoriginas – žvaigždė, gerbėjų pilna, ta jo bohema, charakteris – ne kiekvienam visa tai atlaikyti ir suvaldyti. O be meilės, be palaikymo, be rūpesčio, be sėdėjimo šalia ir glostymo tiesiogine prasme toks didelis neužaugsi. Manau, kad tai pati vertingiausia pagalba ir jam, kaip žmogui, kaip vyrui, ir kaip aktoriui, menininkui. Nemanau, kad jie sėdėdami dviese susitarė, kad Kostas bus tas, kuriam neša kavą į lovą, o Dalia bus ta, kuri neša kavą į lovą, bet ji apsisprendė ir priėmė tokį gyvenimą šalia Kosto. Šalia žvaigždės, šalia asmenybės, prie kurios kartais ir pabudėt reikia, ir paguosti... Žodžiu, esu šventai įsitikinęs, kad be Dalios Brenciūtės tokio Kosto Smorigino, tokio žmogaus, apie kurį rašomos knygos, nebūtų. Gal jo jau ir gyvo nebūtų.

– Tai ir grįžkim prie Jūsų kūrybinio bendradarbiavimo...

– Apie pradžią papasakojau: susipažinom, susibendravom, parašiau keletą dainų – dabar jau ir žodžių nepamenu, ir pačias dainas primiršęs. Tada prasidėjo ne tokio intensyvaus bendravimo laikotarpis, bet bendravimas nenutrūko – vienas tekstas, kitas...

Buvo įdomi istorija su daina „Kaip man surasti šunį draugą“. Kostas kartą pasikvietė mane ir pasakoja, kad jam paskambino Romualdas Granauskas ir pasakė: dovanoju eilutes dainai – „kur man surasti šunį draugą, nes draugą šunį jau turiu“. Kostas manęs paprašė sukurti likusį tekstą, bet kaip priedainį būtinai paliekant šitą R. Granausko pasakytą frazę. Gerai – parašiau aš tą dainą, tik dar pasitikslinau: o tu R. Granausko atsiklausei, tikrai galima jo eilutes naudoti? Kostas: galima galima, jis gi pats manęs prašė... O paskui aš paskaičiau R. Granausko knygą ir paaiškėjo, kad istorija sukosi truputį kitaip. Dar sovietiniais laikais ligoninėje vienu metu gulėjo Romualdas Granauskas ir poetas Jonas Strielkūnas – radosi žvaigždžių palata, kur buvo rengiami kūrybos vakarai, o pasiklausyti eilėraščių ir novelių rinkdavosi ir ligoniai, ir personalas. Tarybiniai laikai, ligoninės aplinka – ne oficiali salė, o erdvė, kur žmonės bendrauja daug atviriau. Galima tik įsivaizduoti: Romualdas Granauskas ir Jonas Strielkūnas – abu su pižamomis, abu blaivūs... O vienoje iš palatų gulėjo pacientė, kuri rašė eilėraščius ir kuriai J. Strielkūnas buvo dievas. Ji atnešė Jonui Strielkūnui storą sąsiuvinį kūrybos, prašydama įvertinti, pasakyti nuomonę. Pasak R. Granausko, jie kartu su Strielkūnu pakaitom garsiai skaitė ir visame sąsiuvinyje nerado nieko gero, išskyrus šitas dvi eilutes. Jos – ne Romualdo Granausko, rašytojas jas tik perdavė Kostui Smoriginui, šis – man, o aš įtraukiau į tekstą. Bet čia irgi seni laikai.

– O kas tada Jūsų kūrybiniam bendradarbiavime neseni laikai – albumas „Vaidmenys“? Man jis ir visoje Kosto Smorigino kūryboje, ir apskritai lietuvių dainuojamojoje poezijoje atrodo išskirtinis. Kaip jis atsirado?

– Kaip jau sakiau, žavėjausi Kosto Smorigino spektakliais, jo vaidmenimis, kurie įsikirto į atmintį nepajudinamai. Ir Kostui esu sakęs, ir tegu knygoje bus parašyta: Makbetas man yra ir visada bus tik Kosto Smorigino veidu. Jis man tokį Makbetą davė, kad kitų nereikia – nepriimu, negaliu. Aš mačiau kitus aktorius vaidinant Makbetą, tarp jų – ir Andrių Bialobžeskį, kuris yra mano draugas, tikrai gerai ir įdomiai vaidino, bet vis tiek man Makbetas – Kosto Smorigino. Kitų man tiesiog nereikia. Nežinau, ką apie tai sako ir galvoja aktoriai, man atrodo, kad kai sukuri vaidmenį, apie kurį kažkas sako „čia mano personažas, ir man kito nereikia“, aktorystėje yra labai daug.

– O grįžtant prie „Vaidmenų“...

– O buvo taip. Sėdėjome su Kostu Smoriginu, kalbėjomės, ir jis man sako: „Gerai jums, poetams – parašai knygą ir gali girtas ar išprotėjęs vaikščiot, eilėraščiai – švarūs, gražūs. Jie išlieka. Ir kokį parašei, toks išliks ir po šimto metų.“ Aš klausiu: „O ką – aktoriams ne taip pat?“ „Ne, – atsako, – teatre nieko nelieka. Aš praktiškai baigiu sceninę karjerą, šiandien ir Makbeto, ir daugybės kitų savo vaidmenų jau nepavežčiau. Daug ko nepavežčiau – amžius. Ir taip gaila, kad nieko neliks. Praeis kažkiek laiko, ir žmonės klaus: o kas tas Kostas Smoriginas? Charlie's Chaplinas lieka, visus kitus pamiršta...“

Tada aš, įjungęs tokią teisingą tūžmastį, sakau: „Kostai, negražu taip kalbėt, o ir netiesa.“ Jis klausia: „Na, o kas gi lieka?“ Sakau: „Jei jau primityviai, techniškai žiūrim – lieka nufilmuoti spektakliai.“ Ir girdžiu pykstantį Kostą: „Baik tu, filmuojant visada kaip tyčia kadre lieka ne pats geriausias rakursas, ne pats geriausias spektaklis. Nekalbant apie tai, kad nelieka tiesioginio pasikeitimo energija su žiūrovais, kas yra kiekvieno spektaklio esmė. Spektaklis nenufilmuojamas. Tai ne vaizdelis ekrane, tai tam tikros tikrovės išgyvenimas čia ir dabar, išgyvenimas kartu su kitu žmogumi, kurio neužfiksuosi jokia technika.“ – „Gerai, – sakau, – šitą argumentą priimu. Bet yra dar ir žiūrovų širdys...“ Specialiai taip banaliai ir pasakiau – žiūrovų širdys, ten viskas lieka. O jis man taip smoriginiškai tiesiai sako: „Būkim atviri, Rimvi, šūdas ten lieka.“ Aš, aišku, įsižeidžiau – pašokau nepabaigęs savo kavos ir užpykęs išėjau namo.

O kitą dieną pagalvojau: nu, rupūže, aš tau parodysiu, kas lieka – parašysiu ciklą apie kiekvieną vaidmenį. Bus eilėraščiai, jeigu nori – tegu dainuoja, nenori – nereikia. Kas klausė ar klauso tą diską, girdi, kad čia – ne Čechovas ir ne Shakespeare'as, čia konkrečiai Kostas Smoriginas konkrečiame vaidmenyje. Ne šiaip Makbetas, o Kosto Smorigino Makbetas, ne šiaip dėdė Vania, o Kosto Smorigino dėdė Vania, bet ne Čechovas, kurio pjesės aš, tebūnie man atleista, neskaitęs, tik spektaklį matęs. Kadangi spektakliai buvo rodyti seniai, daug ką buvau pamiršęs, visaip ieškojau įrašų, aktorius Mindaugas Ancevičius per teatro archyvus padėjo man susirasti, ką galima pažiūrėti. „Makbetą“ greitai prisiminiau, tereikėjo tik atgaminti. Dėl „Dėdės Vanios“ net nesu tikras, ar buvau matęs – matytas man tas dėdė Vania su krūmeliu, bet daugiau nieko neatsiminiau.

Na, bet kiek iš atminties, kiek iš įrašų spektaklių vaizdinius atsigaminau, parašiau ciklą, nunešiau jam – Kostas susijaudino vos ne iki ašarų. Po kelių dienų jis man skambina ir sako: „Žinai, tu mane sugrąžinai į sceną, aš iš naujo viską išgyvenau, tuose tekstuose – tikrai aš. Bet kodėl „Makbeto“ neparašei?“ O „Makbetas“ tuo metu jau buvo parašytas, tik aš jam nesiunčiau, nes Kostas laukė operacijos – jam turėjo tvarkyti venas. Ir aš kaip prietaringas žmogus pagalvojau: tegu praeina ta operacija, kad jeigu ką, neduok Dieve, nebūtų prikalbėta pranašystė, kad neužprogramuočiau ko nereikia – tas mano „Makbetas“ toks, kad virš jo iš tikrųjų kybo giljotinos peilis. Ir aš Kostui atsakau: „Na, „Makbetą“ parašyti nėra taip lengva...“ O pats galvoju – grįši iš ligoninės ir gausi. Taip ir buvo. Palaukiau, kol po operacijos parvažiuos į namus, tada prisipažinau, kad „Makbetas“ jau buvo, tiesiog nenorėjau dar labiau juodint to laiko, kuris ir taip buvo ganėtinai juodas. Juo labiau kad „Makbeto“ pjesę ir taip lydi kalbos apie prakeiksmą. Čia ir apie Kostą Smoriginą konkrečiai, ir apie tą pjesę apskritai...

R. Stankevičius K. Smoriginui: „nu“, „rupūže“, aš tau parodysiu

Kostas Smoriginas
+3