KGB legendą atstūmė Lietuva, bet priglaudė Austrija

Buvęs KGB pulkininkas Jurijus Sagaidakas
Buvęs KGB pulkininkas Jurijus Sagaidakas
  © Alfa.lt

Dar 1989 m. iš Didžiosios Britanijos dėl įtarimų šnipinėjimu Sovietų Sąjungai išsiųstas ir su KGB sietas Jurijus Sagaidakas (gim. 1950 m.) kiek netikėtai buvo radęs užuovėją Lietuvoje, kai Vilniuje įkūrė įmonę ir gavo leidimą gyventi ES valstybėje, tačiau po kelerių metų apsižiūrėta ir kelias į Europą KGB šnipui buvo užkirstas. Tačiau J. Sagaidakas rado kitą kelią į Senąjį Žemyną – per Austriją.

Kad iš Lietuvos išprašytas J. Sagaidakas ieško būdų gauti leidimą gyventi kurioje nors kitoje ES šalyje (o kartu – ir galimybę keliauti po ES), Alfa.lt šaltiniai teigė dar prieš metus. Kaip tuomet tikino su situacija susipažinę asmenys, tariamai jau buvęs KGB agentas Latvijos teisėsaugos organus bandė įtikinti, kad atskleidė biudžetinių lėšų grobstymą Kazachstane, o kaip liudytojus prašė iškviesti buvusį Kazachstano nacionalinio saugumo komiteto pirmininką, taip pat ir Kazachstano generalinį prokurorą, teisingumo ministrą ir kitus aukštus postus užimančius tarnautojus.

Kita J. Sagaidako partija buvo bandymas įtikinti Latvijos, Vokietijos ir Austrijos valdžios atstovus, kad iš tikrųjų tai jis, atskleidęs sąmokslą, surado buvusio Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo žentą Rachatą Alijevą ir jo turtus. Už šią informaciją J. Sagaidakas prašė įvairių ES šalių teisės nuolat gyventi šių valstybių teritorijoje.

R. Alijevas buvo vienas artimiausių ilgamečio Kazachstano prezidento N. Nazarbajevo, šalies vadovo kėdę palikusio tik praeitais metais, aplinkos žmonių, vedęs N. Nazarbajevo dukrą. Tačiau vėliau R. Alijevas virto vienu aršiausių prezidento kritikų. Ši kritika turėjo savo kainą – 2008 m. R. Alijevas buvo apkaltintas dviejų bankininkų pagrobimu ir nužudymu, todėl jam teko bėgti iš šalies. Nuo galimo teisingumo arba persekiojimo R. Alijevas slapstėsi ES šalyse, tačiau galiausiai pasidavė Austrijos teisėsaugai, o vėliau mįslingai nusižudė savo kameroje – mirties priežastis iki šiol kelia klausimų, ar išties iki tol aktyviai savo nekaltumą įrodyti ruošęsis R. Alijevas pats pakėlė prieš save ranką.

Oficialiai iš KGB J. Sagaidakas pasitraukė 1996 m., tačiau tiek Rusijoje, tiek ES valstybėse kalbama, kad pasitraukimo tebūta dėl akių, o buvusių KGB darbuotojų nebūna. Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius anksčiau Alfa.lt teigė, kad buvę KGB ir kitų Rusijos tarnybų darbuotojai, nors vėliau tampa bankininkais, įsitaiso kitose valstybinėse institucijose, vis tiek veikia buvusių darboviečių labui.

Demaskuotas KGB profesionalas

J. Sagaidako vardas Europoje žinomas daugiau nei tris dešimtmečius – Didžiojoje Britanijoje šis rusas dirbo laikraščio „Komsomolskaja pravda“ korespondentu, tačiau 1989-aisiais paaiškėjo, jog J. Sagaidakas buvo KGB agentas, kurį itin domino Didžiosios Britanijos politikai ir vyriausybė, todėl vyras buvo išsiųstas iš šalies ir paskelbtas persona non grata.

Prieš atvykdamas į Didžiąją Britaniją, J. Sagaidakas penkerius metus dirbo Indonezijoje. Anksčiau leistas žurnalas „Veidas“ rašė, kad, anot ruso kolegos Michailo Bogdanovo, šioje valstybėje KGB agentu dirbęs bičiulis užsirekomendavo kaip geras operatyvininkas, į Londoną atsiųstas dėl drastiškai sumažėjusių sovietų žmogiškųjų išteklių. J. Sagaidako užduotis buvo megzti ryšius su politikais, diplomatais, žurnalistais, taip pat šifruotais pranešimais informuoti Maskvą apie politinę situaciją Didžiojoje Britanijoje.


KGB

KGB© „Sekundės“ archyvas

Vėliau J. Sagaidakas oficialiai pasitraukė iš KGB, tačiau iki šiol buvo ir tebėra žinomas ir įtakingas: prisidėjo prie FSB propagandinio kino filmo kūrimo, vėliau tapo garsaus advokato Sergejaus Magnickio, mirtį pasitikusio kalėjime, tyrimų objektu. J. Sagaidakas, tuo metu dirbęs banko „Renaissance Capital“ generalinio direktoriaus pavaduotoju, šioje istorijoje figūravo kaip vienas iš mokesčių vogimo schemos dalyvių, kartu su bendrininku turėjęs tam įmonę.

2011 m. J. Sagaidako pavardė vėl sužibo, kai oligarchas Aleksandras Lebedevas laiške Vladimirui Putinui buvusį KGB agentą įvardijo kaip tarpininką tarp FSB „vilkolakių su antpečiais“ ir verslininkų, iš kurių šie „vilkolakiai“ norėdavo perimti bendroves.

2018 m. Didžiosios  Britanijos dienraštyje „The Times“ buvo publikuotas straipsnis „Mano draugas Jurijus… komunistų šnipas“. Jį parašė dienraščio žurnalistas Valentine’as Low, dar 1989-aisiais parašęs du straipsnius apie J. Sagaidako išsiuntimo iš šalies aplinkybes ir tolesnį jo gyvenimą.

Ieškojo laimės Lietuvoje

KGB šnipo pėdsakų yra ir Lietuvoje.

2011 m. J. Sagaidakas Vilniuje įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Consulit“ ir, kaip steigėjas, gavo leidimą laikinai gyventi ir dirbti Lietuvoje.

Kaip po kelerių metų išsiaiškino savaitraštis „Veidas“, „Consulit“, kurios vieninteliu akcininku ir direktoriumi buvo J. Sagaidakas, buvo keista bendrovė – joje dirbo vos penki žmonės, o susisiekti su šios bendrovės atstovais nebuvo įmanoma. „Consulit“ esą buvo nekilnojamojo turto ir konsultacijų bendrovė, registruota viename iš Paupio g. 14 name esančių butų.

Pastaroji vieta – labai įdomi: dviejuose Paupio g. 14 namo butuose buvo registruota daugybė panašių bendrovių, o abu butai priklausė Kazimierai Nijolei Butkevičienei, pirmojo nepriklausomybę atgavusios Lietuvos krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus, nuteisto už bandymą sukčiauti, motinai.

Pastarosios bendrovės neformaliai buvo įvardijamos kaip leidimų gyventi Lietuvoje kalykla – jas šiuose butuose įregistravę Rytų šalių piliečiai gaudavo leidimus gyventi ir dirbti mūsų šalyje. Tokia galimybe buvęs KGB pulkininkas naudojosi kelerius metus – kartą leidimas gyventi Lietuvoje J. Sagaidakui buvo pratęstas, tačiau 2013 m. tai padaryti atsisakyta.

KGB šnipas nenorėjo lengvai atsisakyti galimybės gyventi Lietuvoje – skundė tokį sprendimą ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau nieko nepešė.

Iš Lietuvos išprašytas KGB agentas savo bendrovę perdavė kitiems asmenims, kol galiausiai „Consulit“ užbaigė savo egzistavimą – Registrų centro turimais duomenimis, 2019 m. gegužę buvo pateikti bendrovės likvidavimo aktas, prašymas išregistruoti iš juridinių asmenų registro.

Užkliuvo austrams

Lietuvoje vos kelerius metus gyventi galėjęs J. Sagaidakas šiuo metu vėl turi teisę gyventi ES valstybėje – leidimą gyventi jam yra suteikusi Austrija. Šioje valstybėje KGB agento žmona Vera Sagaidak prieš dvejus metus užregistravo bendrovę „Astreya Consulting GmbH“. Ši internete skelbia, kad turi padalinius Čekijoje, Vengrijoje ir Rusijoje, o jos veikla – konsultacijos migracijos, nekilnojamojo turto, atstovavimo Rusijoje klausimais.

Po to, kai J. Sagaidakui buvo suteiktas leidimas apsigyventi, KGB šnipu susidomėjo ir Austrijos žiniasklaida, kuriai kilo klausimas, kodėl Austrija suteikė rusui leidimą gyventi, kai Vokietija šios personos kratosi.

Pastarasis klausimas 2019 m. rugpjūtį buvo gvildenamas austriškame naujienų portale oe24.at ir laikraštyje „Osterreich“, kuriuose pabrėžta – buvęs KGB agentas yra gavęs leidimą gyventi Austrijoje. Oe24.at žurnalistė Isabelle Daniel ne tik atskleidė J. Sagaidako ir jo žmonos Veros praeitį, bet ir skylėtą Europos imigracijos sistemą, landas imigracijos įstatymuose.


Sergėjus Magnitskis

Sergėjus Magnitskis© SCANPIX

Tačiau šios publikacijos „Osterreich“ ir oe24.at redakcijoms kainavo finansine prasme – J. Sagaidakas kreipėsi į Vienos teismą dėl šmeižto ir laimėjo bylą, mat leidėjai neturėjo tiesioginių įrodymų kai kuriems teiginiams pagrįsti. Žurnalistus parklupdė teiginiai, kad rusas nuo 1980-ųjų figūruoja žiaurių žmogžudysčių istorijose, o iš Lietuvos buvo deportuotas dėl įtarimų šnipinėjimu. Abi žiniasklaidos priemonės J. Sagaidakui turėjo sumokėti po 2 tūkst. eurų ir paneigti netikslią informaciją.

Gynėsi ryšiais su „Sinn Fein“

Alfa.lt pavyko susipažinti su Vienos teisme priimtu sprendimu, kartu ir J. Sagaidako pateiktais paaiškinimais.

KGB agentas neneigė, kad leidimas gyventi jam Lietuvoje nebuvo pratęstas, tačiau tikino, kad tai nėra susiję su jo praeitimi. „Kadangi aš mažai laiko gyvenau Lietuvoje ir ten vykdžiau mažai komercinės veiklos, nebebuvo prasminga man pratęsti šio leidimo gyventi šalyje“, – sakė J. Sagaidakas.

Rusas taip pat pripažino, kad buvo išsiųstas iš Didžiosios Britanijos įtarus šnipinėjimu, tačiau gynėsi: „Aš niekada tiesiogiai nebuvau kaltinamas šnipinėjimu.“ Tačiau Vienos teismas savo nutarime pakartojo: „Tai, kad pareiškėjas (J. Saigadakas) 9-ajame dešimtmetyje buvo išsiųstas iš šalies dėl įtarimų šnipinėjimu, laikoma įrodyta.“

Vienos teismui J. Sagaidakas nurodė, kad tikrosios jo išsiuntimo iš Didžiosios Britanijos priežastys buvo tai, kad jis redakcijos nurodymu buvo užmezgęs kontaktą su airių politiniu judėjimu „Sinn Fein“, kurį patys britai sieja su teroristine veikla, ir įtempta situacija tarp Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos, dėl kurios asmenys iš šalies buvo išsiunčiami „pagal sąrašą“.

Tame pačiame teismo posėdyje įdomių detalių pateikė liudyti pakviestas Rusijos pilietis Pavelas Vedenjapinas, buvęs „Komsomolskaja Pravda“ užsienio naujienų skyriaus redaktorius. „Aš galiu papasakoti tokią istoriją, – teisme kalbėjo rusas, prisistatęs „Medien-Holding“ viceprezidentu. – 9-ojo dešimtmečio pabaigoje mūsų laikraštis užsiėmė Sovietų Sąjungos kareivių, kurie buvo pagauti Afganistane, paieška. Tuo metu SSRS santykiai su Iranu buvo labai blogi, o dalis pagautų kareivių buvo būtent Irano teritorijoje. Mūsų laikraštis tada nusprendė šiose paieškose imtis neoficialių veiksmų. Ir mes žinojome, kad „Sinn Fein“ partija Šiaurės Airijoje turi gerus ryšius Irane. Nusprendėme kreiptis į šią organizaciją.“

J. Sagaidakas taip pat neigė, kad nuo 1991-ųjų dirbo kurioje nors žvalgybos tarnyboje. „Dirbau tik Vidaus reikalų ministerijos Spaudos departamente, po to dar dirbau teisės konsultantu“, – teigė J. Sagaidakas. KGB šnipas teismui pripažino, kad dažnai kartu su delegacijomis lankydavosi Vienoje, viena delegacija dalyvavo derybose dėl karinių pajėgų mažinimo ir ginkluotės Europoje.

Anot J. Sagaidako, 1987 m. jis buvo paskelbtas geriausiu „Komsomolskaya Pravda“ reporteriu. Pastarasis leidinys tuo metu turėjo 300 reporterių.

Žiniasklaidos dėmesys – keršto įrankis

Kaip anksčiau minėta, 2018 m. britų dienraščio „The Times“ žurnalistas V. Low parašė straipsnį apie J. Sagaidako deportaciją, įvykusią 1989-aisiais, įvardydamas rusą kaip buvusį komunistų šnipą, kuriame prisiminė buvusį sovietų šnipą ir jo išsiuntimo iš šalies aplinkybes.

V. Low taip pat skelbė, kad J. Sagaidakas leidimą gyventi Austrijoje gavo padedamas užsienio reikalų ministrės, turi šioje valstybėje bendrovę ir bando joje įsitvirtinti.

Tačiau J. Sagaidakas teisme sugebėjo pateikti visą įvykių seką savaip. Anot ruso, „tai buvo labai šiltas ir draugiškas straipsnis“, o V. Low vėliau jo atsiprašė, bet redakcija esą reikalavo paskelbti pakeistą straipsnį.

Leidimą gyventi Austrijoje gavęs rusas taip pat įvardijo pagrindinę priežastį, kodėl, anot jo, Europos žiniasklaidoje nuolatos eskaluojama jo praeitis ir ryšiai su KGB. Anot J. Sagaidako, jį kompromituojantys straipsniai susiję su jo, kaip konsultanto, darbu, susijusiu su Kazachstano vyriausybe ir sau gyvybę atėmusiu R. Alijevu. Esą dėl šio darbo jam iki šiol nesumokėta daugiau nei 400 tūkst. eurų, o skolininkas, vokiečių teisininkas, ir suinteresuoti asmenys siekia jam pakenkti.

Buvusių agentų nebūna

Tačiau J. Sagaidako ir jo žmonos leidimo gyventi Austrijoje aplinkybes į dienos šviesą iškėlusi žurnalistė I. Daniel teisme atskleidė, kad jos informatoriais tapo Austrijos saugumo pareigūnai, teigę, kad nelabai džiaugiasi, jog J. Sagaidakas gavo leidimą gyventi Austrijoje, kai Vokietijoje šis asmuo nebuvo pageidaujamas.

Austrų žurnalistė teisme paliudijo, kad J. Sagaidakas vis dar yra reikšminga figūra šnipų rate. Anot I. Daniel, tokią informaciją ji gavusi iš savo informatorių, kuriems šnipinėjimas taip pat nėra svetimas. „Kas anksčiau dirbo KGB, vėliau FSB, tie nepasitraukia, ir tik pareiškėjas gali atsakyti, kodėl, pavyzdžiui, Vokietija nenori jam suteikti leidimo gyventi“, – sakė žurnalistė.