Ch. Dieckmanas: lengviau tikėti visuotiniu žydų sąmokslu, nei prisiimti atsakomybę

Christoph’as Dieckmanas
Christoph’as Dieckmanas
  © Margarita Vorobjovaitė

Pastaruoju metu pavojingai stiprėjančios antisemitizmo nuotaikos palaikomos ir „Black lives matter“ (BLM) protestuotojų. Prieš kelias savaites įsisiautėjusi minia JAV nusiaubė žydų parduotuvių kvartalą, grafičiais apdergė sinagogą ir daugybę tūkstančių žydų išgelbėjusio švedų diplomato Raoulio Wallenbergo paminklą. Lietuvoje viešintis vokiečių istorikas Christoph’as Dieckmanas sako, kad antisemitizmas – žydų kaip stipriųjų tautos baimė, tačiau abejoja, ar Holokaustas galėtų pasikartoti.

Los Andželo mieste BLM protestų metu nusiaubtas žydų kvartalas tapo rimtu signalu, tačiau toli gražu ne pabaiga.

Paryžiuje vykusių antirasistinių protestų metu minioje atsirado transparantai su užrašais „Izraelis – policijos smurto laboratorija“ „Kas yra teroristai?“, „Palestina palestiniečiams!“, „Nutraukite bendradarbiavimą su Izraelio valstybiniu terorizmu“, o pačioje Paryžiaus širdyje – Respublikos aikštėje netrukus pasigirdo ir skanduočių apie „purvinus žydus“.

Ar tai reiškia, kad antirasistiniai protestai palengva persipynė su antisemitizmu? Ar galėtume sulaukti pasikartojant Holokaustą?

Ch. Dieckmanas siūlo neskubėti: „Susieti visą BLM judėjimą su keliais jame dalyvaujančias idiotais, kurie padeginėja pastatus ir plėšia parduotuves visiškai neteisinga. BLM judėjimas yra tam, kad būtų sustabdyta juodaodžių diskriminacija, ir tiek“, – sako istorikas.

Istorijos profesorius pabrėžia, kad antisemitizmas niekaip nesusijęs su žydų elgesiu: „Istorija rodo, kad antisemitizmas paūmėja krizių laikotarpiais. Nepatenkinti savo likimais žmonės ir ištisos valstybės save mato kaip aukas, o žydus – kaip engėjus ir bėdų kaltininkus“, – aiškina pašnekovas.

Ch. Diechmanas pabrėžia, kad šiuolaikinėje istorijoje būta ne vieno genocido.

„Ar gali pasikartoti Holokaustas? Aš esu šalininkas to, kad Holokaustas būtų traktuojamas beprecedenčiu nusikaltimu, tačiau jis nėra unikalus. Holokaustas – beprecedentis reiškinys, kokio anksčiau šiuolaikinėje istorijoje nėra nutikę. Tačiau buvo didžiulių genocidų, kurie nutiko po to. Pavyzdžiui, sovietų bandymai sunaikinti Ukrainos tautą gali būti laikomi genocidu“, – sako istorikas.

Profesoriaus manymu, istorija nėra cikliškas reiškinys, iš kurio galėtume tikėtis pažodinio pasikartojimo.

„Aš netikiu istorijos pasikartojimu, nes istorija nuolat keičiasi. Mūsų pasaulis keičiasi be galo greitai: pasaulis, kurį matėme 1970-aisiais, labai skiriasi nuo to, ką matome dabar, tad nėra taip, kad kažkas kartotųsi. Vienintelis dalykas, kuris išlieka, – mes vis dar esame žmonės.

Mes vis dar šioje planetoje, gyvename savo gyvenimus. Istorijoje yra nemažai panašumų, tačiau aš vengčiau žodžio „pasikartojimas“, nes tai reikštų, kad ji juda ciklais, o taip nėra – ji vystosi. Tai labiau linija nei apskritimas“, – sako istorijos profesorius.

Jo nuomone, pagrindinės antisemitizmo šaknys – nenoras prisiimti atsakomybę už savo likimus: dabartį ir ateitį.

„Antisemitizmą galima atrasti visuomet ir visur – musulmonų, krikščionių bendruomenėse. Anksčiau antisemitizmas buvo ryškiau išreikštas tarp krikščionių, dabar gi šioje sferoje dominuoja musulmonai, nes jie nenori užaugti, jie nori būti aukomis ir kaltinti kažką dėl savo nesėkmių, šiuo atveju – žydus.

Mes visi mėgstame būti aukomis ir kaltinti kitus, turime liautis tai darę. Turime prisiimti atsakomybę už tai, ką darome, ir nustoti primesti ją kitiems. Tai ne tik antisemitizmo problema – ji bendražmogiška. Turėtume nustoti žaisti kaltinimo žaidimus, pažvelgti į faktus ir tuomet daryti geresnius sprendimus, nei anksčiau darėme“, – įsitikinęs profesorius.