Istorikas R. Trimakas: jei suplevėsavo raudonos kairuolių vėliavos, laukite eilinio „revoliucinio“ holokausto

„Black Lives Matter“ protestuotojai prie Čerčilio paminklo
„Black Lives Matter“ protestuotojai prie Čerčilio paminklo
  © PA Wire

Per pasaulį nusiritusi protestų banga ir ją lydintys paminklų niokojimai prasidėjo žaibiškai ir sukėlė prie parako statinės prikišto degtuko efektą. Istorikas Ramūnas Trimakas (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija) įsitikinęs, kad tai, ką matome dabar, – ilgamečių procesų pasekmė, o skaudžiausi istorijos etapai neišvengiamai pasikartos, jei tik ir toliau iš jų nieko nepasimokysime. 

– Paminklų konfederatams demontavimas JAV prasidėjo gerokai anksčiau, tačiau dabar tai peraugo į masinį reiškinį. Kada moraliai ir kultūriškai priimtina demontuoti senus paminklus, o kada tai jau tampa istorijos perrašinėjimu?

– Visų pirma pasitikslinkime – agresyvus provokatorių ir teroristų grupelių veikimas dar nereiškia „masiškumo“. Konformistinė melasklaida transliuoja vandalizmo aktus kiaurą parą, pateisina ir net šlovina nusikaltėlius. Tuo pat metu koneveikia pareigūnus, saugančius ne tik viešąją tvarką, bet ir pačius melasklaidininkus, kad šių nesužalotų ar neužmuštų vadinamieji „protestuotojai“. Žurnalistikos nebeliko – politiškai korektiški propagandininkai padeda sukurti „masiškumo“ iliuziją, kartu užsipuola eilinius piliečius, pageidaujančius, kad barbarai liautųsi siautėję.

Akivaizdu, jog siekiama įplieksti kuo didesnę nesantaiką. Taip, yra marodierių gaujos, prisidedančios prie leftistinių smogikų, atsiųstų daryti kuo didesnę žalą. Kita vertus, yra tam, kas vyksta, aktyviai besipriešinantys visuomenės nariai. Sąmoningi piliečiai puikiai supranta ir geba išaiškinti skirtumą tarp protesto ir banditizmo, taip pat užkirsti tam kelią.

Per visą JAV gyvavimo laikotarpį pasitaikydavo ir riaušių, ir neramumų. Tačiau to, ką mums tenka stebėti nūdien, dar nebuvo. Nusitaikyta į pačią respublikos sąrangą, į visuomenės stabilumo pagrindus. O paminklai tėra tik eilinis išsigalvotas pretekstas griauti valstybę iš vidaus. Prezidentas Donaldas Trumpas iš karto perspėjo, tik prasidėjus išpuoliams prieš paminklus konfederatams, kad tuo nebus apsiribota. Kaip matome, jis buvo teisus.

JAV demokratų partijos vadovybė daro viską, kad sukurstytų visų karą prieš visus. Būtent demokratų partijos valdomuose miestuose, tokiuose kaip Niujorkas ar Siatlas, buvo įžiebta ir dirbtinai palaikoma konflikto liepsna. Nuo pat pirmos D. Trumpo išrinkimo prezidentu dienos demokratų partijos vadovybė darė viską, kad įvykdytų antikonstitucinį perversmą. Dabar sukeltas ir įgyvendinamas paminklų niokojimo vajus tėra sudedamoji kur kas platesnės veiksmų programos dalis. Politinė kova peržengė JAV partijų tarpusavio kovos tradicijos ir pilietinės kultūros ribas. Dėl to yra naikinami ne vien tik paminklai. Jau kryptingai žudomi žmonės.


Žurnalo „The Week“ 2016 metų spalio 28 dienos viršelis. „Obamidai“ su „klintonidais“ buvo įsitikinę savo pergale ir negailėjo pašaipų politiniams oponentams. Nors šios karikatūros dailininkas manė vaizduojąs „apgailėtinus“ (arba „bjaurius“; angl. deplorables) D. Trumpo šalininkus, iš tiesų jis nupiešė demokratų partijos šalininkų autoportretą. Kuo šiandien ir galime eilinį kartą įsitikinti.

Žurnalo „The Week“ 2016 metų spalio 28 dienos viršelis. „Obamidai“ su „klintonidais“ buvo įsitikinę savo pergale ir negailėjo pašaipų politiniams oponentams. Nors šios karikatūros dailininkas manė vaizduojąs „apgailėtinus“ (arba „bjaurius“; angl. deplorables) D. Trumpo šalininkus, iš tiesų jis nupiešė demokratų partijos šalininkų autoportretą. Kuo šiandien ir galime eilinį kartą įsitikinti.© Organizatoriai

Kalbant apie paminklus: dažniausiai, tačiau ne visada ir nebūtinai, galioja taisyklė, jog kuo senesnis paminklas, tuo jis vertingesnis. Ne mažiau yra svarbūs kiti faktoriai: kokia proga pastatytas paminklas, kam būtent, ką juo norėta pasakyti. Gėda net kalbėti apie tai, aiškinant akivaizdžius dalykus. 

Pavyzdžiui, koks skirtumas tarp Čekijos sostinėje Prahoje demontuoto paminklo Ivanui Konevui ir leftistinių ekstremistų ranka rankon su kriminaliniais elementais suniokotos Mahatmos Gandžio statulos JAV sostinėje Vašingtone? I. Konevas 1968 m. kraujyje paskandino tuometinę Čekoslovakiją. M. Gandis laikomas taikos, bekraujo pasipriešinimo okupantams pavyzdžiu. I. Konevo kaip okupanto ir karo nusikaltėlio figūrą nutarta iškeldinti bendru Čekijos valdžios ir visuomenės sutarimu. Darbai atlikti oficialiai, laikantis nustatytų saugumo procedūrų. I. Konevo paminklas atsargiai demontuotas ir iškeldintas į saugią vietą, jis prižiūrimas. Nieko panašaus paminklo M. Gandžiui atveju nebuvo. Tiesiog vyko banditiškas siautėjimas. 

– JAV, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje ir kitose šalyse verčiami paminklai generolui Julisiui Grantui, Abraomui Linkolnui, Kristupui Kolumbui, tačiau Siatlo centre tebestovi paminklas Vladimirui Leninui, nors buvo suniokotas paminklas komunizmo aukoms. Kodėl?

– Pirmiausia reikia kalbėti apie visuomenę ir jos narių protinę būklę. Jei tenka aiškinti, koks skirtumas tarp paminklų generolui Robertui Edvardui Ly Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Muravjovui Korikui Lietuvoje arba tarp paminklų Abraomui Linkolnui ir Vladimirui Uljanovui-Leninui, o jums juodmarškiniai „antifos“ smogikai rėkia, kad jūs esate „fašistas“ – tuomet padarykite viską, kad išvengtume katastrofos, nes akivaizdu, kad paminklais nebus apsiribota. Jei nusikaltėliams nebus atseikėtas pelnytas atpildas, jie vis labiau įžūlės, o jų daromų nusikaltimų mastas tik augs.

Yra grupuotės, su kuriomis beprasmiška „derėtis“. Derėtis galima su bent minimaliai padorumo besilaikančiais žmonėmis, o ne ideologiniais maniakais ar kriminaliniais recidyvistais. Jei nusileisite bent per sprindį, jūs galiausiai prarasite viską. Savo gyvybę taip pat.

Jūs nė už ką nesusitarsite su tais, kurie tetrokšta jus sunaikinti. Baigę daužyti statulas bei parduotuvių vitrinas, jie imsis jūsų tėvų, jūsų vaikų, artimųjų, jūsų pačių. Tiesiog patikėkite jais. Jie vėl aiškiai bei garsiai skelbia raudonąjį holokaustą. Būtent dėl to kyla paminklai didžiausiems žudikams žmonijos istorijoje, tokiems kaip V. Uljanovas-Leninas. Kaip tik dėl to niokojami paminklai komunizmo aukoms. O klausimas „kodėl“ trokštantiems dar kartą įvykdyti genocidą yra įrodymas, jog klausiantieji yra silpni. Klausimą „kodėl“ jie supranta kaip paskatinimą įgyvendinti tai, ką nesislapstydami skelbiasi padarysią.

Vinstonas Čerčilis pastebėjo: „Jeigu mes supriešinsime praeitį su dabartimi, tai prarasime ateitį“ (angl. If we open a quarrel between past and present, we shall find that we have lost the future). Dėl to nesistebėkite, kodėl kairysis internacionalas abiejose Atlanto pusėse taip susierzinęs dėl praeities. Tai daug kartų lankytos stotelės pakeliui į „šviesų rytojų“. Jei pastarojo šimto metų istorija mūsų nieko neišmokė, tuomet visai netrukus galėsime kaltinti tik pačius save.


Ar maoistinėje Kinijoje, ar mūsų dienų Vakaruose audringai reiškiasi tokie patys chunveibinai, deginantys JAV vėliavas, mojuojantys komunistine atributika, tame tarpe komunistinės Kinijos vėliavomis. Visų kartų chunveibinai skuba sunaikinti juos taip siutinančius simbolius, pavyzdžiui, viską, kas primena apie krikščionybę.

Ar maoistinėje Kinijoje, ar mūsų dienų Vakaruose audringai reiškiasi tokie patys chunveibinai, deginantys JAV vėliavas, mojuojantys komunistine atributika, tame tarpe komunistinės Kinijos vėliavomis. Visų kartų chunveibinai skuba sunaikinti juos taip siutinančius simbolius, pavyzdžiui, viską, kas primena apie krikščionybę.© Organizatoriai

Komunistuojančių veikėjų įgyvendinama „kultūrinė revoliucija“ ir „imperialistinio paveldo“ sunaikinimas neišvengiamai nuveda ten pat, kur jų (nacional)socialistinių bendražygių organizuotos Kristallnacht bei Aktion T4. Po parduotuvių vitrinų ir paminklų netrunka ateiti eilė masiniam žmonių naikinimui. Tuo tikslu pluša ištisas dezinformacinis-pramoginis kompleksas. „The New York Times“ drauge su „The Washington Post“ virto sovietinių „Pravda“ bei „Izvestja“ atitikmenimis, CNN galėtų konkuruoti su „Pervaja programa centralnovo televidenja“, Holivudo produkcija, regis, tuoj pranoks propagandinę Mossfilmo produkciją. Jau nebe pirmi metai atkreiptinas dėmesys, kad kryptingas neapykantos ir nepakantumo atmosferos kūrimas, demagogiškai meluojant apie „toleranciją“ bei „progresą“, subrandins konflikto ir širdgėlos vaisius.                                                                                      

Mūsų gimtojoje padangėje taip pat užtenka čionykščių bolševikinių „entuziastingų“ jaunuolių, nurodančių gyvus taikinius, kuriems pateiktinos ne vien pretenzijos ar siųstini prakeiksmai: „[...] baltiesiems, apsiginklavusiems vyrukams“. Ir nieko paradoksalaus čia, kad cituotų eilučių autorius pats yra „baltasis vyrukas“, tiesa, kol kas apsiginklavęs bolševikinėmis ideologemomis, o ne raudonojo komisaro „mauzeriu“, nutaikytu į „klasinių“ ir „rasinių priešų“ kaukoles.

– Dalis protestuose dalyvaujančių žmonių, pvz., priklausantys vadinamajam „Antifos“ judėjimui, atvirai naudoja komunizmo idėjas ar net simboliką. Ar tai reiškia komunizmo renesansą?

– Pasitikslinkime: kas tokie ėmėsi niokoti paminklus? Ar vien tik paminklais jie apsiriboja? Kokia ideologija jie dangsto tokius savo veiksmus? Kas būtent juos globoja, skatina ir jiems vadovauja? Galų gale kas finansuoja ardomąją ar tiesiog teroristinę veiklą?

Šiandien naikinami ne vien paminklai. Taip pat siaubiamos bažnyčios ir sinagogos. Kodėl musulmonų mečetės neliečiamos ir dėl ko apie tai viešai tylima, yra atskira tema. Be to, išplėšiamos parduotuvės, užgrobiami ištisi rajonai, kuriuose kaipmat pradedamas „revoliucinis teroras“. Nieko neprimena? Beje, ne tik viešai raginama žudyti. Nesulaukus jokio atpildo už tokią agitaciją, aktyviai žudomi žmonės. Pirmiausia taikomasi į policijos pareigūnus, tačiau jais neapsiribojama. 


Pogromas

Pogromas© Archyvas


Bolševikiniai nusikaltėliai, vedantys paskui save tokias pačias kriminalines atmatas kaip ir jie patys, buvo visiška mažuma, kurios niekas nevertino kaip bent kiek rimtos politinės jėgos. Į (nacional)socialistus taip pat žiūrėta kaip ekstremistinius marginalus - komunistai Veimaro respublikoje laikyti kur kas pavojingesniais. Tačiau šių dviejų šalių atvejais visuomenių susikaldymas, elito tarpusavio rietenos ir sąmokslai galiausiai abi kairiąsias gaujas, veikiančias kaip organizuoto nusikalstamumo grupuotes, o ne politines partijas, katapultavo į patį galios Olimpą. Žinoma, nemenkai prisidėjo ir užsienio valstybių specialiųjų tarnybų „draugiška pagalba“.

Bolševikiniai nusikaltėliai, vedantys paskui save tokias pačias kriminalines atmatas kaip ir jie patys, buvo visiška mažuma, kurios niekas nevertino kaip bent kiek rimtos politinės jėgos. Į (nacional)socialistus taip pat žiūrėta kaip ekstremistinius marginalus - komunistai Veimaro respublikoje laikyti kur kas pavojingesniais. Tačiau šių dviejų šalių atvejais visuomenių susikaldymas, elito tarpusavio rietenos ir sąmokslai galiausiai abi kairiąsias gaujas, veikiančias kaip organizuoto nusikalstamumo grupuotes, o ne politines partijas, katapultavo į patį galios Olimpą. Žinoma, nemenkai prisidėjo ir užsienio valstybių specialiųjų tarnybų „draugiška pagalba“.© Archyvas

Nusikaltimai daromi viešai bei garsiai aidint atitinkamiems politiniams lozungams. Taigi, kas tokie kursto siaubti ištisus kvartalus, koordinuoja ir pateisina nusikalstamus veiksmus, o aukos toliau skaičiuojamos šimtais? Abiejose Atlanto pusėse veikia ta pati politinė jėga – kairieji ekstremistai. Kaip konkrečiai vadinama politinė grupuotė ir kokios politinės partijos bilietą turi arba jiems pritaria atitinkamoje valstybėje šūkautojai apie „rasizmą“, „baltųjų kaltę“ ar „vergovės dėmę“, tėra tik techninė smulkmena. Visus juos vienija ta pati neapykantos ideologija ir mirties kultas, o svarbiausia – valdžios godulys. Jų žodynas itin ribotas ir skurdus, tačiau tai jau kita tema, kaip ir jų siekis prievarta primesti mums visiems jų išsigalvotą leftistinę naujakalbę. Kontroliuodami tarp jų mūsų kalbą, jie tikisi kontroliuoti mus pačius. Kalbos kontrolė žygiuoja koja kojon su paminklų naikinimu.

Laiku nesustabdžius juodmarškinių „antifos“ smogikų bus gautas tas pats rezultatas, kaip ir laiku nesustabdžius rudmarškinių (nacional)socialistinių smogikų. Kairiųjų ekstremistų ideologija reiškia tik tokius, o ne kitokius padarinius.

Vakaruose „komunizmo renesansas“ nevyksta, nes komunistinis gaivalas nebuvo nei nuslopintas, nei išnykęs. Nuosekliai tęsiamas „kairiosios darbotvarkės“ įgyvendinimas.

– Neseniai Vokietijoje po ilgų teisinių ginčų buvo pastatytas paminklas Leninui. Pagal EP priimtą rezoliuciją komunizmo ir nacizmo nusikaltimai turėtų būti vertinami vienodai, tačiau nelabai galėtume įsivaizduoti kur nors iškylant paminklą Hitleriui. Tie du totalitariniai režimai yra traktuojami nevienodai nusikalstamais?

– Sovietinės okupacijos metais šioje „geležinės uždangos“ pusėje klaidžiojo mįslė-politiškai nekorektiškas juokelis: „Kas toks buvo Adolfas Hitleris?“ Žinote, kokį atsakymą pateikdavo sovietinis folkloras? Atsakymas skambėjo taip: „Smulkus Stalino epochos diktatorius.“

Savaime suprantama, kad, jeigu anuomet jus įskųstų koks „idėjiškai budrus“ niekšelis, atsidurtumėte teisiamųjų suole. KGB pasirūpintų jūsų „perauklėjimu“. Sovietų Sąjungos nebėra jau tris dešimtmečius, regis, totalinio sekimo, skundimo ir teroro sistemos irgi nebeliko. Tačiau kas nutiktų šiandien, jeigu viešai pacituotumėte naftalinu dvelkiantį sovietinio folkloro pavyzdį Vakaruose? Kaipmat subruztų „idėjiškai budrių“ jautruolių ir skundikų kohortos. O jau apie išmetimą iš darbo ir tąsymą po teismus net užsiminti neverta – tai tapo „naująją norma“. 

Jeigu 2014 m. oficialiai rinkimuose dalyvavusį kandidatą Paulą Westoną, vienos iš Jungtinės Karalystės politinių partijų pirmininką, policija suėmė už tai, kad šis pacitavo sakinį iš V. Čerčilio knygos. Konkrečius pavyzdžius ir iliustracijas galima teikti daugiatomiais enciklopediniais veikalais. Todėl nesistebėkite, kodėl kėsinamasi nugriauti paminklus V. Čerčiliui, o jį patį apšaukus „rasistu“, apskritai siekiama ištrinti iš istorijos.

Štai taip, žingsnis po žingsnio, darydami nuolaidą po nuolaidos, atsidūrėme ten, kur esame. Dar prieš metus negalėjome net pagalvoti, kad įmanoma tai, kas šiandien prievarta įbrukta kaip „naujoji norma“.

Ideologija sukelia pasekmes. Jei darsyk suplevėsavo raudonos kairuolių vėliavos (vėlgi, tik techninė smulkmena, ar jos „padabintos“ penkiakampėmis žvaigždėmis, ar svastikomis), vadinasi, laukite eilinio „revoliucinio“ holokausto. Nesitikėkite, rutiniškai leisdami atlikti tą patį „eksperimentą“, kad pavyks sulaukti kitokio rezultato. Rezultatas bus kas kartą toks pat, ar Bavarijos Sovietų Respublikoje 1919 m., ar Angolos Liaudies Respublikoje 1980 m., ar Kapitolijaus kalvos autonominėje zonoje Siatle 2020 m.

O svarbiausia – kodėl šie „eksperimentai“, beje, vėl demagogiškai meluojant apie „progresą“ ir „šviesų rytojų“, turi būti atliekami su mumis ir mūsų artimaisiais? Tegul „svajotojai“ ir „utopistai“ – tokie kaip Vladimiras Leninas, Pol Potas ar Bernis Sandersas – išlieja nepasitenkinimą esama tikrove bei įgyvendina savąjį valdžios troškulį gerai izoliuotoje psichiatrinės gydyklos palatoje. Patys „idealistai“ bus apsaugoti ir aplinkiniai nenukentės.

Drauge su statomais paminklais V. Uljanovui-Leninui, masiškai štampuojamais Če Gevaros atvaizdais ir „globalaus atšilimo“ psichoze buvo sugrąžintos atitinkamos politinės praktikos. Kodėl taip nutiko? Viena „progresyvių“ kairiųjų sekta sulaukė dėsningo atpildo Niurnberge. Kitos kairiųjų sektos savojo Niurnbergo proceso bei pelnytos bausmės išvengė. Todėl nėra ko stebėtis, nes ir V. Uljanovo-Lenino, ir Ho Ši Mino mumijos saugiai ilsisi mauzoliejuose. Pol Potas laimingai sulaukė saugios senatvės, o jo dukrai bijota net užsiminti apie tėvo nusikaltimus žmogiškumui – nenorėta „vargšės mergaitės traumuoti“, matote. Socialistiniai režimai sėkmingai veši nuo Venesuelos iki Eritrėjos, gyventojai ten sistemingai persekiojami ir naikinami. O D. Trumpas, prasižiojęs apie tokių režimų nežmoniškumą, iš karto apšaukiamas „fašistu“.

Nereikia stebėtis tuo, kas vyksta šiandien. Blogio šaknys nebuvo išrautos, vaisiai netruko sunokti.

– Ukmergėje tebestovi paminklas Holokauste dalyvavusiam partizanui Krikštaponiui, Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries vardais tebėra vadinami skverai ir mokyklos, tačiau jaunoji karta išeina į gatves BLM protestui. Tai reiškia, kad lietuviška istorija jiems mažiau įdomi, skausminga ar kvestionuotina?

– Jaunoji karta Lietuvoje užsiėmusi visai kitais reikalais. Katedros aikštėje ir prie JAV ambasados matėme tik kai kuriuos atstovus. Vieni išėjo vadinamajam „BLM protestui“. Kiti išėjo pareikšti nepritariantys tokiems „protestuotojams“, kurie kumščiais puldinėja aplinkinius ar plėšo jiems nepatikusius plakatus (nors pačių „BLM protestuotojų“ niekas nemušė ir jų plakatų nedraskė).

Tai reiškia, kad kairuoliška indoktrinacija tęsiama. Šiek tiek kitais būdais, kitomis techninėmis priemonėmis. Ne visai efektyviai, kaip to norima, tačiau ji veikia, bent jau dalį jaunų žmonių. Jeigu taip būtų kartojama kitų „progresyvių kairiųjų“, o būtent (nacional)socialistų propaganda, padariniai būtų panašūs. Plevėsuotų tos pačios raudonai juodos vėliavos, tik su svastikomis, o ne „antifos“ simbolika. Abiem atvejais tik prasitarkite, kad nederėtų žmonių kiršinti dėl jų etninės ar rasinės kilmės, ir kaipmat sulauksite „dėmesio“.


„Kultūrinės revoliucijos“ avangarde veržliai skriejo nepilnametės mergaitės. Mao Dzedongo laikų fotochronika idealiai atspindi „BLM protesto“ nuotaikas Vilniuje. Tokie patys „revoliucinio entuziazmo“ perkreipti veidai (ir Pekine, ir Vilniuje) vienodai papuoštų kinų komunistinio oficiozo „Ženmin Žibao“ pirmuosius puslapius.

„Kultūrinės revoliucijos“ avangarde veržliai skriejo nepilnametės mergaitės. Mao Dzedongo laikų fotochronika idealiai atspindi „BLM protesto“ nuotaikas Vilniuje. Tokie patys „revoliucinio entuziazmo“ perkreipti veidai (ir Pekine, ir Vilniuje) vienodai papuoštų kinų komunistinio oficiozo „Ženmin Žibao“ pirmuosius puslapius.© Archyvas


Visų „kultūrinių revoliucijų“ pradžia, eiga, dalyviai ir pasekmės tie patys. „Jaunosios kartos atstovai“, esą įkūnijantys „revoliucinius idealus“, sulaukia „Didžiojo Vado palaikymo“. Jie naikina istorinį paveldą, žudo vyresniuosius. Galų gale ateina akimirka, kai vadovybė nusprendžia, kad jaunimui patikėta užduotis įvykdyta. „Jaunieji idealistai“ pasiunčiami ten pat, kur ir jų ką tik žudytos aukos - du metrus po žeme. O kaip bus pavadinta dar viena „ilgųjų peilių naktis“, ne taip jau ir svarbu. Chunveibinų baigtis vienoda.

Visų „kultūrinių revoliucijų“ pradžia, eiga, dalyviai ir pasekmės tie patys. „Jaunosios kartos atstovai“, esą įkūnijantys „revoliucinius idealus“, sulaukia „Didžiojo Vado palaikymo“. Jie naikina istorinį paveldą, žudo vyresniuosius. Galų gale ateina akimirka, kai vadovybė nusprendžia, kad jaunimui patikėta užduotis įvykdyta. „Jaunieji idealistai“ pasiunčiami ten pat, kur ir jų ką tik žudytos aukos - du metrus po žeme. O kaip bus pavadinta dar viena „ilgųjų peilių naktis“, ne taip jau ir svarbu. Chunveibinų baigtis vienoda.© Archyvas

Susirašinėjimas su teisėsaugos institucijomis dėl partizanų nerimsta metų metais. Cituoju vieną iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsakymų, šiuo atveju – J. Krištaponio bylos atveju: „[...] pateikti tik trijų Pagalbinės policijos tarnybos batalione tarnavusių asmenų parodymai iš archyvinių baudžiamųjų bylų, kurie objektyviai nesant realių galimybių papildomai juos ištirti, nelaikytini abejonių nekeliančiais, legitimiais ir pakankamais įrodymais, patvirtinančiais J. Krikštaponio (Krištaponio) dalyvavimą nusikaltimuose žmoniškumui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad [...] pateikti duomenys yra nepakankamas pagrindas konstatuoti viešojo intereso pažeidimą ir taikyti viešojo intereso gynimo priemones.“ 

Be to, Generalinė prokuratūra nurodė: „Pradėti ikiteisminį tyrimą siekiant ištirti, ar J. Krikštaponis (Krištaponis) tarnaudamas Pagalbinės policijos tarnybos batalione dalyvavo vykdant karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, nėra teisinio pagrindo, nes pagal Baudžiamojo proceso kodeksą baudžiamasis procesas negali būti pradėtas mirusiajam. Kito įstatyminio pagrindo atlikti tyrimą dėl J. Krikštaponio (Krištaponio) veiklos Pagalbinės policijos tarnybos batalione tarnybos metu nėra.“ 

Paprasčiau tariant, kaip nuteisti prieš daug dešimtmečių sovietinių okupantų nužudytą žmogų, kurio kaltumą ar nekaltumą dar reikia argumentuotai įrodyti? O teismų maratonai tęsiasi, eikvojami ir taip riboti valstybės ištekliai.

O Nachmanas Dušanskis, kaip ir kiti gerai žinomi sovietiniai nusikaltėliai, sėkmingai išvengė bet kokios atsakomybės Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jie buvo gyvi ir sveiki, laisvai emigravo iš Lietuvos, o tenykštės teisėsaugos institucijos net į kalbas nesileido dėl tyrimo, o juo labiau – tų asmenų perdavimo. 

Tuo tarpu mūsų rytinėje kaimynystėje aukščiausias šalies vadovas ką tik labai atvirai bei suprantamai viso pasaulio akivaizdoje išaiškino apie, jo manymu, „tikrąsias“ Antrojo pasaulinio karo priežastis, Sovietų Sąjungos atneštą „gėrį“ į Europą, Baltijos valstybių neva „savanorišką“ esą „įstojimą į SSRS“ ir nūdienos Rusijos vadovybės geopolitinį apetitą.

Šiame rytinių kaimynų „šventinio“ sambrūzdžio fone stebime vietinio masto agentūrinio tinklo veiklą. Propagandiniuose istorijos ne mokslo baruose taip pat, siekiant pakartoti tą patį istorijos ciklą. Tai reiškia, kad, tęsiant sovietinę taktiką, yra manipuliuojama mūsų istorija. Rytų kaimynystėje istorinė atmintis vertinama kaip psichologinės operacijos įrankis.

O jaunystė rengiant provokacijas prie JAV ambasados nėra pateisinimas neišmanymui ir moralinei oligofrenijai.