Panevėžietei mokytojai – medalis už nuopelnus sportui

Iš LTOK prezidentės, olimpinės čempionės Dainos Gudzinevičiūtės rankų apdovanojimo sulaukusi panevėžietė kūno kultūros mokytoja Jolanta Lelytė (dešinėje) nesutinka, kad dabar vaikai ir jaunimas vengia sporto
Iš LTOK prezidentės, olimpinės čempionės Dainos Gudzinevičiūtės rankų apdovanojimo sulaukusi panevėžietė kūno kultūros mokytoja Jolanta Lelytė (dešinėje) nesutinka, kad dabar vaikai ir jaunimas vengia sporto
  © „Sekundės“ archyvas

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) pagerbė ir apdovanojo jubiliejų mininčius sportui ir olimpizmui nusipelniusius žmones. Tarp jų ir panevėžietę buvusią profesionalią rankininkę, o dabar J. Balčikonio gimnazijos kūno kultūros mokytoją Jolantą Lelytę. 

Tarp apdovanotųjų – pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas, buvęs disko metikas Romas Ubartas, olimpiniai čempionai buvęs krepšininkas Rimas Kurtinaitis ir buvęs plaukikas Robertas Žulpa.

 Olimpizmas – gyvenimo filosofija, žadinanti kūno, valios, dvasios ir proto harmoniją – taip šią sąvoką apibūdina žodynas. O šešiasdešimtmečio proga už nuopelnus sportui LTOK apdovanotai jubiliatei J. Lelytei tai visų pirma idėja ir sprendimas save išbandyti fizinėje veikloje.

 „Svarbiausia dalyvauti, kaip sako olimpinis šūkis, – tokia ir yra mano filosofija“, – teigia 20 metų mokyklai atidavusi kūno kultūros mokytoja. Gimė ir užaugo ji Panevėžyje, nuo mažens buvo sportiška, bet judėjimo malonumą atrado dirbdama kontroliere tuometėje „Ekrano“ gamykloje. Čia jauna, stipri mergina buvo pakviesta žaisti įmonės rankinio komandoje ir tapo profesionalia žaidėja. 

„Sportas mano gyvenime atsirado vėliau. Bet kai į jį patekau, pasiekiau profesionalų lygį. Kaip rankininkė žaidžiau ne tik Panevėžio, bet ir Kauno „Žalgirio“ komandose“, – pasakoja mokytoja. Ji yra baigusi tuometę Kauno kūno kultūros akademiją, be to turi psichologijos magistro diplomą. Toks mokslinis derinys sukuria gerą balansą kūne ir sieloje. 

Vaikai nori judėti 

Nuo 1994-ųjų J. Lelytė pradėjo dirbti Panevėžio savivaldybės Švietimo skyriuje specialiste, atsakinga už sportą. Dar po kelerių metų atsidūrė mokykloje. „Dvidešimt metų esu kūno kultūros mokytoja, niekada negalvojau, kad dirbsiu pedagoginį darbą, bet jis man patinka. Čia gyvas bendravimas su vaikais, tikri santykiai“, – teigia apdovanota panevėžietė.

 Ji taip pat vadovauja Panevėžio kūno kultūros mokytojų asociacijai, priklauso Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacijos tarybai. Pedagogė veda seminarus, dalyvauja šalies ir tarptautiniuose projektuose, vykdo įvairias sporto varžybas ir turnyrus mieste. 

„Informacinės technologijos jaunajai kartai tapo labai svarbios, bet negaliu teigti, kad dabartiniai vaikai visai nebenori judėti. Tai dar nėra problema, kaip eskaluojama“, – tvirtina J. Lelytė. Karantinas, anot jos, parodė, kad jaunas organizmas natūraliai reikalauja fizinio krūvio. 

Mokytoja pastebėjo, jog uždaryti namuose mokiniai veržėsi lauk pajudėti, noriai vykdė nuotoliniu būdu pateiktas kūno kultūros užduotis. „Jei nustatai taisykles, yra susitarimas, tai tokių dalykų, kaip „nepasiruošęs“, „nenoriu“, „negaliu“, niekada nebus. Viskas priklauso nuo mokinio ir mokytojo santykių bei įdomios veiklos“, – apie savo darbo metodus pasakoja J. Lelytė. 

Suderina pamokas ir sportą 

Viešumoje dažnai teigiama, kad šiais laikais vaikai silpnesni. Tačiau J. Lelytė nesutinka – per du jos darbo dešimtmečius jaunimo jėgos laikosi gana stabiliai. 

„Ir dabar yra stiprių vaikų, kurie rimtai sportuoja, dalyvauja varžybose – turime rinktinių narių, čempionų. Mūsų gimnazija žinoma labiau akademiniais pasiekimais, bet ir kūno kultūros srityje mes neprasti. Lietuvos moksleivių žaidynėse iš visos šalies mokyklų jau kelinti metai esame aštuntoje vietoje. Vaikai mėgsta viską: ir bėgioti, ir krepšinį, ir futbolą žaisti“, – tikina pedagogė.

 Pasak J. Lelytės, kad ir kokia įtempta šiandienos jaunimo darbotvarkė, neverta pamiršti sporto. Į J. Balčikonio gimnaziją, pasak mokytojos, ateinantys naujokai dažnai nuogąstauja, kad kūno kultūra liks antraeiliu dalyku, tik po rimtų pamokų. Tačiau kuo aktyvesnė dienotvarkė, pastebi mokytoja, tuo mokinys daugiau spėja nuveikti.

 „Jei mokinys nori, tai ir varžybose, ir sporto renginiuose spėja dalyvauti. Sunkiau gal tik su iš prigimties silpnesniais, jų jau nepakeisi, bet tokie vaikai save suranda kitur“, – teigia J. Lelytė.