Vėdinimo sistema: kur mitai, o kur – tikrovė?

Rekuperacinė sistema
Rekuperacinė sistema

Posakis „Geriau jokio sprendimo nei blogas sprendimas“ kalbant apie patalpų vėdinimą nelabai tinka. Čia geriau vadovautis principu, kad prastas vėdinimas yra geriau nei jokio vėdinimo. Nevėdinamame būste iškyla kur kas daugiau problemų nei blogai vėdinamame. Visgi nusprendusiems investuoti į rekuperacinę sistemą verta pasidomėti, kurie sprendimai geri, kurie – tik „iš bėdos“.

Skirtumai jaučiami ir ne specialistui

Norint patenkinti A+ energinio naudingumo klasės reikalavimus būste, jame turi būti įrengta rekuperacinė sistema. Norėdami įsitikinti, kaip statytojai sprendžia naujai pastatytų būstų vėdinimo klausimą, apsilankėme skirtinguose plėtojamuose projektuose, kuriuose pasirinkti skirtingi sprendimai.

Pirmiausia apžiūrėjome naujai statomą daugiabučių kvartalą, kurio vystytojas butuose įrengė vadinamuosius mini rekuperatorius. Kitame projekte buvo pasirinktas sprendimas įrengti oro aktyvaus ištraukimo sistemą su įleidimu per orlaidę, o dar kitame – rekuperatorius su šilumogrąža.

Vadinamasis mini rekuperatorius bute veikia tokiu principu: per vieną sienoje įmontuotą įrenginį oras įleidžiamas į patalpą, per kitą – ištraukiamas. Intensyvumą galima valdyti patiems būsto šeimininkams. Tačiau jie šio įrenginio beveik nenaudoja. Priežastis – įrenginio skleidžiamas triukšmas.

Paprašę pademonstruoti, kaip veikia mini rekuperatorius, įsitikinome, kad nuolatinis dūzgimas iš tiesų nėra malonus. Įrenginiui veikiant mažesniu intensyvumu, skleidžiamas garsas mažesnis, tačiau vis tiek girdimas. Tačiau, padidinus veikimo intensyvumą, skleidžiamas garsas prilygtų kambaryje veikiančiam ventiliatoriui, kitaip vadinamam vėjeliu.

Kitas apžiūrėtas įrenginys – oro aktyvaus ištraukimo sistema. Jos veikimo principas toks: per lange įrengtą specialią orlaidę į patalpą įleidžiamas šviežias oras, o iš patalpos panaudotą orą ištraukia ventiliatorius. Abi sistemos dalys veikia sinergiškai: jeigu kambaryje intensyviau kvėpuojama, padidėja oro santykinė drėgmė, orlaidės sklendė daugiau prasiveria, taip įleisdama didesnį oro kiekį iš lauko. Oro ištraukimas patalpose, kuriose įrengti ištraukiamieji ventiliatoriai, taip pat intensyvėja, padidėjus drėgmės kiekiui, pavyzdžiui, maudantis vonioje. Tuomet plačiau atsiveria oro šalinimo grotelės, taip leisdamos sistemos ventiliatoriui ištraukti didesnį oro kiekį. Pastarojo garsas girdimas, bet nežymiai. Tačiau dėmesį atkreipė tai, kad per orlaidę į patalpą įeinantis oras yra toks, koks lauke, jo nepašildo šilumokaitis ar koks kitas įrenginys.

Būste, kuriame įrengtas rekupera-torius su ortakiais, nemalonių pojūčių nebuvo. Pats rekuperatoriaus įrenginys sumontuotas atskiroje patalpoje, iš kurios garsas į gyvenamuosius kambarius nesklinda. Įrenginio veikimo principas toks: per vieną ortakį iš lauko įleidžiamas oras į rekuperatorių, čia jis filtruojamas, sušyla rekuperatoriaus šilumokaityje ir tik tada įleidžiamas į patalpą. Ištraukiamas iš kambario oras taip pat prateka per rekuperatoriuje esantį šilumokaitį, jame atiduodamas savo šiluminę energiją iš lauko įeinančiam oro srautui. Jokio triukšmo, nejaučiamas diskomfortas ir dėl patenkančio šviežio oro – jis nebūna lauko temperatūros, patenka į patalpą jau sušilęs.

Tai, kad pamatyti įrenginiai veikia skirtingai, akivaizdu buvo ir ne specialistui. Tačiau, kad pasirinkimui neturėtų įtakos subjektyvus paprasto vartotojo įspūdis, kiekvieną įrenginį apibūdinti paprašėme vėdinimo įrangos eksperto Žilvino Salialionio.

Mini rekuperatoriaus nauda – per maža

Ž. Salialionis pirmiausia paminėjo, kad skirtingi specialistai reikiamam oro kiekiui apskaičiuoti naudoja skirtingas metodikas. Vienos jų remiasi žmonių skaičiumi patalpose, kitos – vėdinamo būsto plotu ir jame esančių funkcinių patalpų kiekiu. Statybos techninis reglamentas (STR) gyvenamųjų patalpų vėdinimą skirsto į tris komforto kategorijas: A, B ir C. Pastarosios dvi šiandien jau mažai aktualios. Kalbant apie A kategoriją, STR nurodo, kad iš virtuvės patalpos priverstiniu būdu per valandą turi būti pašalinami 54 kub. m oro, iš vonios patalpos – 43,2 kub. m oro. Taip pat reglamentuojama, kad į gyvenamąsias patalpas turi būti per valandą įleidžiama 1,37 kub. m oro kiekvienam kvadratiniam metrui grindų ploto. Galima teigti, kad būstui, kurio lubos aukštesnės, reikalingas didesnis šviežio oro kiekis, tačiau, patalpose esant tam pačiam žmonių skaičiui, anglies dvideginio ir kitų kenksmingų medžiagų koncentracija tokio buto ore būna kaip tik mažesnė.

Apibūdindamas kanalinius, vadinamuosius mini rekuperatorius, Ž. Salialionis pirmiausia paminėjo esminį jų trūkumą: jeigu bute bus sumontuotas tik vienas toks rekuperatorius, vėdinimo sistema nefunkcionuos.

„Reikalingi keli mini rekuperatoriai, kurie turėtų būti sujungti į bendrą sistemą, dirbti sinchroniškai – tik taip galima tinkamai sureguliuoti oro įleidimą ir ištraukimą iš patalpų. Tuomet gal ir būtų sukuriamas reikiamas oro srautų judėjimas. Kitaip – tik pinigai būtų išmesti pavėjui. Energinio naudingumo aspektas, kalbant apie mini rekuperatorius, taip pat yra abejotinas“, – sakė vėdinimo įrangos ekspertas.

Kitas aspektas – oro kiekis, kurį toks įrenginys turėtų įleisti į patalpą. Antai vieno Lietuvos gamintojo įrenginio didžiausias sukuriamas oro srautas yra 38 kub. m per valandą. Teoriškai tokio oro kiekio užtektų vieno kambario butui. Tačiau toks rekuperatorius apie vieną minutę (50 arba 70 sekundžių, priklausomai nuo pasirinkto rekupera-toriaus modelio) pučia orą į patalpą, tada apie vieną minutę traukia jį iš patalpos į lauką. Vadinasi, per valandą į patalpą pateks maždaug pusė minėto kiekio oro.

Statybos techninio reglamento A komforto klasė nurodo, kad net mažiausiame bute, turinčiame vieną virtuvės ir vieną vonios patalpą, per valandą turi pasikeisti 97,2 kub. m oro. Nesunku apskaičiuoti, kiek mini rekuperatorių reikia tokiai oro apytakai užtikrinti.

Ž. Salialionis teigė, kad kambaryje sumontuotas vienas mini rekuperatorius sugeba pakeisti panaudotą orą šviežiu tik aplink save, giliau patalpoje vyksta tik natūrali oro konvekcija (maišymasis). Vadinasi, visas butas nebus kokybiškai vėdinamas. Jeigu tokioje sistemoje virtuvėje ar vonioje būtų sumontuotas ir oro ištraukimo ventiliatorius, tuomet situacija būtų geresnė. Tik reikėtų suprasti, kad tokiu atveju į kambarius tiekimo ciklo metu pateks net kiek daugiau oro, nei reglamentuojama, o šalinimo ciklo metu du ventiliatoriai tiesiog „kovos“ vienas su kitu. Pagal tokį scenarijų reali šilumogrąža nėra įmanoma. Tokiu atveju, taip pat laikant mini rekuperatorių išjungtą į kambarį pateks lauko temperatūros oras, o žiemą tai gali būti labai nepageidaujama.

Pasakodami apie itin paprastą ir negadinantį interjero mini rekuperatorių sprendimą, pardavėjai dažnai „pamiršta“ paminėti, kad prie kiekvieno būste įrengto mini rekuperatoriaus reikės nuvesti laidą iki centrinio valdymo pulto, kurį taip pat reikės prijungti prie elektros srovės šaltinio. Ši užduotis gali pasirodyti ne tokia paprasta ir ne taip jau negadinanti interjero.

Jautrus organizmas sistemos netoleruos

Energinio naudingumo klausimo nereikėtų kelti ir naudojant oro aktyvaus ištraukimo sistemą su įleidimu per orlaidę. Ž. Salialionio teigimu, oro įleidimo srautas į patalpą, naudojant šią sistemą, yra nevaldomas, valdomas tik ištraukimas – į patalpas patenka lauko temperatūros oras, kuriam sušildyti naudojama būsto šildymo sistema.

Įrengiant tokią sistemą, ant namo stogo įrengiami oro ištraukimo ventiliatoriai. Įrengiant sistemą pagal STR reikalavimus, turėtų būti sumontuoti du ventiliatoriai: vienas traukia orą iš virtuvės patalpos, kitas – iš vonios kambario. Šiuos ventiliatorius įmanoma subalansuoti taip, kad ištraukiamo oro kiekis atitiktų norminių aktų reikalavimus.

„Blogiau šioje sistemoje yra su oro pritekėjimu į patalpas, nes sprendimas yra labai primityvus. Lango rėmo viršutinėje dalyje išfrezuojamas griovelis ir sumontuojama orlaidė. Per ją į būstą patenka lauko temperatūros oras, tad apie šilumogrąžą nėra jokios kalbos. Kiek man žinoma, šios sistemos gamintojai yra pateikę nuomonę, kad rekuperatoriaus su šilumogrąža įdiegimas niekada neatsipirks. Tačiau šiuolaikinis žmogus galvoja ne tik apie sistemos atsiperkamumą, bet ir apie jos suteikiamą komfortą. Visgi skaičiavimai įrodo, kad vėdinimo sistema su šilumogrąža tikrai leidžia taupyti šiluminę energiją“, – sakė Ž. Salialionis.

Oro aktyvaus ištraukimo sistemos gamintojai deklaruoja, kad orlaidė automatiškai daugiau atsidaro arba užsidaro, reaguodama į drėgmės kiekį patalpoje. Vėdinimo įrangos ekspertas nenorėjo su tuo sutikti. Jo manymu, drėgmės kiekis patalpoje negali tiesiogiai veikti orlaidės, nes ją taip pat nuolat veikia oro sąlygos lauke.

„Bijau pasakyti, kas galėtų vykti orlaidėje, jeigu lauko temperatūra nukristų, pavyzdžiui, iki 20 laipsnių šalčio, o viduje būtų 20 laipsnių šilumos. Dėl gausios drėgmės, esančios patalpos ore kondensacijos, orlaidės turėtų paprasčiausiai užšalti. Tuomet vargu ar būtų užtikrinamas reikiamo šviežio oro kiekio patekimas į patalpas. Juo labiau ar bent vienas žmogus laikytų orlaidę atvertą, jei pro ją į patalpą skverbtųsi 20 laipsnių šalčio oras?“ – abejojo Ž. Salialionis.

Specialisto vertinimu, tokia sistema vargu ar yra tinkama žmonėms, kurių organizmas jautriai reaguoja į šalto oro gūsius, vadinamuosius skersvėjus.

Ne visus sprendimus paprasta įgyvendinti

Tiek reikiamo šviežio oro kiekio įleidimo į patalpas, tiek energinio efektyvumo klausimai išsprendžiami įrengus rekuperatorių su šilumogrąža. Deja, ne visuomet galima paprastai įrengti tokią sistemą. Čia kalbama apie namus, kurie jau būna įrengti, ir žmonės neturi galimybių investuoti į jų kapitalinę rekonstrukciją. Įrengiant rekuperatorių būtina padaryti ortakius, o tai reiškia, kad reikia ardyti lubas, sumontuoti sistemą, sumontuoti naujas lubas, atlikti apdailą.

Galimas sprendimas – ortakius įrengti palei lubas prie sienų ir juos paslėpti sumontuojant „dėžutes“ iš gipskartonio. Taip pat reikia apskaičiuoti, kur montuoti patį rekuperatorių ir kaip trumpiausiu keliu iki jo pakloti termiškai izoliuotus ortakius, kuriais būtų įleidžiamas ir šalinamas oras į lauką.

„Tokiais atvejais susiduriama ir su estetikos klausimu. Tačiau jis gali nublankti, jeigu pirmenybė teikiama sveikai aplinkai“, – sakė Ž. Salialionis.

Nusprendus įrengti centrinę rekuperacinę sistemą, galima naudoti plastikinius gofruotus vamzdžius, taip mažiau nukentės patalpų aukštis, nes šių lanksčių vamzdžių diametras mažesnis nei skardinių ortakių. Tačiau jų galuose montuojamos difuzorių dėžutės, kurioms reikia daugiau erdvės. Tad šis sprendimas ne visuomet leis išsaugoti didesnį patalpos aukštį.

Taip pat ekspertas atkreipė dėmesį, kad pasirinkus cinkuotos skardos ortakių sistemą galima sutaupyti, nes ji pigesnė nei lanksčių plastikinių ortakių sistema – nereikalingos kolektorinės (paskirstymo) ir difuzorių dėžutės. Antra vertus, oras, tekėdamas skardiniais ortakiais, pajus mažesnį pasipriešinimą, nes vamzdyno skerspjūvis didesnis, nereikalingi papildomą slėgį sudarantys lanksčių ortakių sistemos komponentai. Mažesnis sistemos pasipriešinimas leis eksploatuoti rekuperatorių mažesne galia. Tad bus suvartojama mažiau elektros energijos, sistema veiks tyliau.

Tačiau lankstūs ortakiai turi mažesnes galimybes sudaryti sąlygas garsui sklisti iš vienos patalpos į kitą dėl jų paskirstymo sistemos. Taip pat lanksčių ortakių sistema yra beveik savaime susibalansuojanti. O skardiniams ortakiams balansavimo sklendės yra būtinos, nors dažnai taupydami montuotojai jų atsisako ir padaro didelę klaidą. Difuzorių lėkštelės prisukimas nėra teisinga priemonė oro srautams subalansuoti, jos paskirtis – tik reguliuoti oro srauto kryptį. Per prisuktą difuzoriaus lėkštelę tekėdamas oras taip pat skleis didesnį triukšmą.

„Jeigu nėra galimybės įrengti centralizuotą rekuperacinę sistemą, tuomet įrengtuose namuose tinkamiau būtų sumontuoti mini rekuperatorių sistemą – ji tikrai duos efektą. Tačiau ją įrengiant nereikia taupyti, reikia tinkamai viską apskaičiuoti, kad sistema būtų veiksminga. Nevėdinant patalpų tikrai rizikuojama pastato ilgaamžiškumu, o svarbiausia – savo sveikata“, – sakė vėdinimo įrangos ekspertas Ž. Salialionis.