V. Sinkevičius: dviejų savaičių karantinas konstitucinių teisių nepažeidžia

Susitiko Viktoras Pranckietis ir Vytautas Sinkevičius
Susitiko Viktoras Pranckietis ir Vytautas Sinkevičius
  © Dmitrijus Radlinskas

Priverstinis grįžusių lietuvių karantinavimas sukėlė daug nepasitenkinimo. Karantinuojami asmenys piktinosi, esą toks priverstinis užrakinimas prieštarauja Konstitucijai. Siekiant užtikrinti, kad karantino tikrai būtų laikomasi, netrukus prabilta ir apie galimą specialių apyrankių dėvėjimą, elektronines programėles, o Susisiekimo ministerija netrukus ketina registruoti įstatymą, kad institucijos galėtų be teismo leidimo gauti duomenis apie asmenų buvimo vietą.

Visos šios priemonės neišvengiamai kelia klausimą: ar toks žmogaus laisvių suvaržymas proporcingas ir nepažeidžia asmens konstitucinių teisių?

Buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius sako, kad tokiais atvejais reikėtų vadovautis ne vien Konstitucija, bet ir atidžiau pažvelgti į Užkrečiamųjų ligų įstatymą.

„Užkrečiamųjų ligų įstatyme yra numatytos dvi skirtingos situacijos: tuo atveju, kai žmogus serga užkrečiamąja liga, tarkime, atvira tuberkuliozės forma, jis gydytojų sprendimu gali būti priverstinai izoliuotas ne ilgiau kaip septynioms dienoms. Jei ilgiau, tuomet jau reikia teismo leidimo. Tai yra skirta pavieniams atvejams. Tačiau įstatymas nurodo ir kitą situaciją, kai tam tikra teritorija būna paskelbta užkrečiamosios ligos židiniu. Šiuo atveju visa Lietuva yra paskelbta teritorija, kurioje įvestas karantinas. To karantino režimą nustato Vyriausybė, įstatymas leidžia jai tai padaryti. Štai Vyriausybė priėmė nutarimą ir nustatė vieną iš priemonių, kad asmenys, grįžę iš kitų valstybių, turi būti 14 dienų izoliuojami“, – kalbėjo profesorius.

Pasak V. Sinkevičiaus, įstatymo traktavimas dėl karantino apribojimo septyniomis dienomis tik sukeltų papildomos sumaišties.

„Negalima aiškinti, kad pagal tą įstatymą, jei paskelbtas karantinas, asmenis galima izoliuoti ne daugiau kaip septynioms dienoms. Yra tokių aiškinimų, tačiau aš su jais negaliu sutikti, nes tos septynios dienos yra skirtos atskiriems atvejams izoliuoti.

Tarkime, grįžta iš užsienio 5 tūkst. žmonių, ir jei mes taip aiškintume įstatymą, kaip kai kurie mano kolegos, kad reikia teismo sprendimo ir pan., įsivaizduokite, kaip teismai galėtų priimti sprendimus 5 tūkst. žmonių atžvilgiu“, – svarstė V. Sinkevičius.

Pasak profesoriaus, ne ką mažiau svarbus klausimas – ar visos taikytos priemonės yra proporcingos:

„Mes turime kalbėti apie tai, ar tos priemonės, kurios taikomos atvykusių asmenų atžvilgiu, yra proporcingos siekiamam tikslui, ar jos yra adekvačios, ar jos nėra per griežtos, ar apsaugo žmogaus orumą, teises ir t. t.

Šiuo atveju kai kurios priemonės turbūt buvo neadekvačios ir neproporcingos, jei viename kambaryje buvo uždaroma po penkis žmones: neaišku, kuris iš jų serga, kuris neserga, taigi mes galime manyti, kad tokios priemonės buvo perteklinės ir neproporcingos siekiamam tikslui“, – įsitikinęs V. Sinkevičius.

Konstitucinės teisės specialistas teigė kol kas nematantis reikalo šalyje įvesti nepaprastąją padėtį.

„Kai kalbama apie tai, kad atėjo laikas įvesti nepaprastąją padėtį, prisiminkime Konstituciją. Joje yra tik du pagrindai, kada galima įvesti nepaprastąją padėtį: kai kyla grėsmė konstitucinei santvarkai ir kai būtina užtikrinti visuomenės rimtį. Šiuo atveju grėsmės konstitucinei santvarkai niekas nekelia, o pavojaus visuomenės rimčiai tikrai nėra, nes visuomenė paklūsta valdžios reikalavimams, nėra nei riaušių, nei panašių dalykų, tad pavojaus nėra. Kalbėti apie tai, kad reikia įvesti nepaprastąją padėtį, nėra jokio pagrindo, nes tam nėra konstitucinio pagrindo“, – vertino specialistas.

Pasak V. Sinkevičiaus, Vyriausybė šiuo metu susiduria su ypač jautria padėtimi, kai reikia rasti pusiausvyrą tarp siekio apsaugoti gyventojų gyvybę ir sveikatą ir būtinybės užtikrinti jų konstitucines teises.

„Kai kalbame apie karantino režimą, visos priemonės pagal įstatymą turi būti skirtos užtikrinti, kad neplistų užkrečiamosios ligos. Šiuo atveju valstybė susiduria su dviem vertybėmis: pirma – užtikrinti visuomenės sveikatą, gyvybę, apsaugą ir t. t., kitaip tariant, apsaugoti esminius dalykus: gyvybę ir sveikatą. Iš kitos pusės, yra judėjimo laisvė, teisė į privatumą, duomenų apsaugą ir pan. Tarp šių dviejų vertybių reikia rasti pusiausvyrą, negalima paneigti nė vienos vertybės.

Tačiau kuriai vertybei teikti prioritetą šiuo atveju ­– ar judėjimo laisvei, duomenų apsaugai, ar vis tik būtinumui užtikrinti, kad neplistų užkrečiamosios ligos, kad būtų apsaugota žmonių gyvybė ir sveikata? Mano galva, prioritetas yra būtent šis. Kitos priemonės turi būti taikomos proporcingai ­– tiek, kiek reikia, ne per daug“, – įspėjo V. Sinkevičius.