Opera „Lošėjas“: velnias ne toks baisus, koks piešiamas

Spektaklio akimirka. Martynas Aleksa
Spektaklio akimirka. Martynas Aleksa
  © Organizatoriai
Beata Baublinskienė | Žurnalas IQ
2020-03-29 18:48

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) pirmą kartą parodytas Sergejaus Prokofjevo „Lošėjas“

1916 m. Rusijoje sukurtos, 1929 m. pirmą kartą Briuselyje pastatytos operos pagal to paties pavadinimo Fiodoro Dostojevskio romano siužetą premjera Lietuvoje įvyko vasario 12 d. Iki tol „Lošėjas“ pas mus nė karto nebuvo statytas, kaip, beje, nemaža dalis XX a. pasaulinio repertuaro operų. Dabartiniame teatro repertuare iš tokių veikalų turime tik Béllos Bartóko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“, tad S. Prokofjevo operos pasirodymas nacionalinėje scenoje pažintiniu požiūriu yra daugiau nei sveikintinas.

Be to, šis iš Bazelio operos teatro atsivežtas 2018 m. pastatymas mums buvo ypač įdomus dėl to, jog spektaklio muzikos vadovas tiek Šveicarijoje, tiek Lietuvoje buvo Modestas Pitrėnas, o pagrindinį moters vaidmenį atliko Asmik Grigorian. Premjera Vilniuje įvyko prieš pat A. Grigorian pelnytos Nacionalinės kultūros ir meno premijos teikimą, tad jos dalyvavimas spektaklyje tapo dar vienu masalu, pavertusiu „Lošėją“ „karšta bandele“ melomanams.

Spektaklio kūrėjus – režisierių Vasilijų Barchatovą ir scenografą Zinovijų Margoliną – pažįstame iš LNOBT Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ pastatymo. Šį kartą prie jų prisidėjo kostiumų dailininkė Olga Šaišmelašvili, šviesų dailininkas Aleksandras Sivajevas, vaizdo projekcijų dailininkai 2BLCK (Maria Feodoridi, Kirilas Malovička).

Ką gi išvydo ir išgirdo mūsų publika? Scenoje pamatėme šiuolaikinio miestietiško gyvenimo – to ne iš reprezentatyviųjų – atspindį. Lošimas čia parodytas ne prabangių kazino (kad ir šiuolaikinių, nors F. Dostojevskio romano veiksmas vyksta 1865 m.) aplinkoje, bet nužemintas iki lošimo automatų arba virtualių lošimo galimybių, kuriomis geba pasinaudoti kiekvienas, kad ir teišgalintis apsistoti pigiame Europos didmiesčio hostelyje. Tokiame operos veikėjus ir įkurdino spektaklio statytojai. Kolegoms kritikams užkliuvo scenografijos neoriginalumas: daugelyje spektaklių Europos scenose gali išvysti panašią į atskiras mažesnes erdves, kuriose vyksta paralelinis veiksmas, padalytą konstrukciją. Tačiau toks sprendimas pabrėžė režisūrinį sumanymą – visos istorijos „kasdieniškumą“, kaip ją norėjo pateikti operos statytojas.

Ir čia slypėjo dalies žiūrovų (nors nebūtinai daugumos) nusivylimo priežastis. Pas mus visgi opera suvokiama labiau kaip prabangus, nekasdienis žanras, kuriame norisi matyti kitokį gyvenimą nei tą, kokį regime grafičių išmargintose šių dienų gatvėse. Nors vadinamosios tradicinės estetikos spektaklių į Vakarus nuo mūsų esančiuose teatruose irgi netrūksta, visgi ten opera nebėra traktuojama kaip šventa karvė, kurioje negalėtų atsirasti vietos ir, vadinkime, socialiniam teatrui. Todėl nutampyti megztiniai, nutrinti džinsai, drabužiai lyg iš antrų rankų ir panaši iš „paprastų žmonių“ kasdienybės atkeliavusi atributika greičiausiai nieko nepiktina (bent jau nėra retenybė). Kita vertus, dalis žiūrovų vis dėlto įvertino šiame spektaklyje šmėstelinčias humoro akimirkas, susijusias su atpažinimo efektu, kuris be minėto sušiuolaikinimo arba sukasdieninimo vargu ar būtų įmanomas. Kitaip tariant, čia opera traktuojama kaip bet kuris kitas (pvz., dramos) spektaklis, kuriam galima ir reikėtų įkvėpti draminės gyvybės.


Šiuo požiūriu spektaklio perlas buvo Bobulytės scena – Inesa Linaburgytė įkūnijo valdingąją giminaitę, kurios palikimo tikisi prasilošęs Generolas (Vladimiras Prudnikovas) – šeimos tėvas. Bet Bobulytė nė nesiruošia mirti, o juo labiau – atiduoti pinigų giminaičiams. Ji pati lošia ir viską praranda: paskutinėje savo scenoje Bobulytė pasirodo net be batų...

Sulaukė apgulties

Apskritai tai nėra klasikinė opera – visgi ji sukurta XX a., tad ir klasikinio siužetinio finalo čia nėra. Istorija baigiama daugtaškiu: generolo podukra Polina (A. Grigorian), kurią įsimylėjęs jo vaikų muzikos mokytojas Aleksejus (Dmitrijus Golovninas, Rusija), jį palieka. Aleksejus ką tik grįžo iš kazino, kur išlošė milžinišką sumą, ir šiais pinigais siūlo padengti Polinos skolas ją šantažuojančiam markizui, bet Polina mato, jog jis visiškai užvaldytas lošimo aistros ir ji vargu ar jam berūpi.

Taigi naujasis spektaklis pateikia nemažai, regis, nepalankių veiksnių (o kur dar „neįprasta“ S. Prokofjevo muzika!), kurie lyg ir skatintų pranašauti naujojo pastatymo nepopuliarumą. Tačiau faktai rodo ką kita. Visi trys premjeriniai spektakliai (trečiąjį vasario 15 d. dirigavo Ričardas Šumila) sulaukė apgulties. Manyčiau, jei teatras nesilaikytų nuo seno praktikuojamos atsargios rinkodaros politikos rodyti tik tris premjerinius spektaklius, o kitus atidėti mažiausiai pusmečiui (šitaip apsidrausdamas dėl publikos gausos premjerose), ir rodytų, kaip daugelyje kitų Europos teatrų, iš karto bent po penkis šešis spektaklius, ir juose sulauktų apgulties. Šiuo požiūriu gaila, kad neišnaudojamas premjeros ažiotažo sukeltas susidomėjimas, nes po pusmečio vėl kelti dėmesio bangas ne taip ir lengva, ir tuomet tarsi pasiteisina liūdnosios prognozės dėl publikos konservatyvumo arba spektaklio „nekasiškumo“.

O juk nepaisant to, kad opera parašyta pagal visai nelinksmą siužetą ir ją gana modernia XX a. pradžios muzikos kalba sukomponavo dar jaunas S. Prokofjevas, „Lošėjas“ nėra nei niūri, nei nuobodi opera. Muzikos partitūroje nėra belkantinių išplėtotų arijų, užtat solistų vokalinės partijos paklūsta rusų kalba dainuojamo teksto ritmikai ir loginėms intonacijoms, o orkestre skamba visa XX a. pradžios simfoninio orkestro galimybių paletė, t. y. orkestro spalvos labai turtingos ir įvairios. Taip, visa tai skiriasi, sakykime, nuo verdiškos operos principų, tačiau S. Prokofjevo muzika, dėl kurios „neįprastumo“ prieš premjerą, regis, buvo taip baiminamasi, labai artima XX a. kino muzikai. Tiesą sakant, S. Prokofjevas buvo vienas iš šios srities „tėvų“, pats yra parašęs nemažai muzikos kinui, o po jo mirties (1953 m.) kompozitoriaus muziką labai pamėgo Holivudas: amerikietiškuose filmuose ji buvo naudojama greta P. Čaikovskio kaip rusiškosios dvasios garsinis įkūnijimas (ką kalbėti apie sovietinį kiną). Taigi S. Prokofjevo muzikos skambesys „plačiajai“ publikai irgi neturėtų būti „terra incognita“.

Muzikinis operos atlikimas buvo įspūdingas. Pradedant gerai parengtu ir M. Pitrėno patyrusia ranka premjeros vakarą vestu orkestru, baigiant LNOBT choru (meno vadovas – Česlovas Radžiūnas). Nors scenografija nebuvo palanki solistų balso lakumui, A. Grigorian ji netapo kliūtimi, demonstruojant gražų, aukšta vokaline kultūra pasižymintį dainavimą. Gerą įspūdį paliko ir Generolo meilužę Blanšą suvaidinusi Ieva Prudnikovaitė, kuri net ir nedideliu vaidmeniu pademonstravo sodrų vokalą ir tikslią vaidybą. Jau minėta I. Linaburgytė sužibėjo įnoringosios Bobulytės vaidmeniu ir sukūrė spalvingą – pirmiausia vaidybiškai, bet ir vokaliai – mizansceną.

Apskritai solistų ansamblis nestokojo nei ryškių, žinomų vardų, nei gerų balsų. Iš tiesų pagrindiniai operos veikėjai turbūt yra Generolas ir Aleksejus – du lošėjai. Generolo vaidmuo tapo ryškiu V. Prudnikovo sugrįžimu. Aleksejų įkūnijęs tenoras D. Golovninas ypač laisvai jautėsi scenoje: jam nekėlė jokių sunkumų nei vokalinės, nei aktorinės užduotys. Tomas Pavilionis pasirodė kaip itin jaunatviškas markizas, taip pat dainavo Steponas Zonys (ponas Astlėjus), Rafailas Karpis ir Mindaugas Jankauskas (kunigaikštis Nilskis), Arūnas Malikėnas (baronas Viurmerhelmas) ir kiti solistai.

Gyvai išklausius „Lošėją“, o prie šios estetinės patirties pridėjus dar ir B. Bartóko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“, manyčiau, buvo galima įsitikinti, kad velnias nėra toks baisus, koks piešiamas. Kitaip tariant, kad XX a. klasika iš tiesų jau yra tapusi klasika. Ir kad verta pagaliau su ja plačiau susipažinti ir mums.