Filmo „Nova Lituania“ režisierius K. Kaupinis: Politika yra aukščiausios rūšies menas

Karolis Kaupinis. Mehdi Benkler
Karolis Kaupinis. Mehdi Benkler
  © Organizatoriai
Ieva Šukytė | Žurnalas IQ
2020-03-28 09:11

Debiutinis pilnametražis Karolio Kaupinio filmas „Nova Lituania“, paremtas geografo Kazimiero Pakšto gyvenimo istorija, nukels į 1938–1939 m. Ievai Šukytei režisierius pasakojo, kuo, jo manymu, XX a. ketvirtasis dešimtmetis panašus į šiandienę Lietuvą.

– Kalbos apie augančią karinę grėsmę, „Brexitas“, dešiniųjų politinių jėgų stiprėjimas – tokiame kontekste gimė jūsų filmas „Nova Lituania“, nors pasakoja apie paskutinius tarpukario metus Lietuvoje. Kodėl pasirinkote šį laikotarpį?

– Istorija nėra linijinis darinys. Tai reiškia, kad laiko atžvilgiu arčiau mūsų esantys periodai nebūtinai yra panašesni į dabartį. Ketvirtasis dešimtmetis man gerokai lengviau suprantamas negu tai, kas vyko po to. Mes nuolat vertiname karą, pokarį, bet niekuomet nesame emociškai jautę, ką reiškia rizikuoti dalykais, kuriais tomis sąlygomis buvo priversti rizikuoti žmonės. Mums neteko rinktis iš to, ką turėjo rinktis jie. Arba, pavyzdžiui, aš nežinau, ką reiškia gyventi tragiško nuobodulio, sąstingio sąlygomis, kokiu galbūt būtų galima laikyti vėlyvąjį sovietmetį.

Tačiau ketvirtasis dešimtmetis man suprantamas gana nesunkiai. 1918-aisiais prasidėjusi valstybė jau yra gerokai prakutusi. Ji atsistojusi ant kojų ir save pradeda traktuoti kaip savaime suprantamą dalyką. Man atrodo, kad emociškai tai yra panašiausias laikotarpis, kurį analizuojant lengviausia suprasti šiandienį laikotarpį, nors yra daugybė skirtumų. Be abejo, istorija niekada nesikartoja taip pat. Mūsų, kaip ir visos Europos, gyvenimo sąlygos šiandien visiškai kitokios. Tačiau ketvirtasis dešimtmetis, ypač antra jo pusė, labiau nei bet kuris kitas XX a. dešimtmetis yra panašesnis į dabartinę Lietuvą.

 Filmo siužetą pasakojate per tarpukario geografo K. Pakšto istoriją. Kodėl būtent jį pasirinkote?

– Filmo veikėjas nėra K. Pakštas. Negalima sutraukti viso tikro žmogaus iki kelių bruožų, kuriuos spėji užkabinti ilgametražiame filme. Jo herojus – pagal K. Pakštą sukurtas personažas. Pats K. Pakštas man buvo įdomus, nes ilgai apie jį skaičiau ir juo domėjausi. Jis man artimas dėl savo idealizmo, nesuprastumo, dėl desperatiškų sprendimo paieškų net ir tuomet, kai situacija beviltiška. K. Pakštas – įrodymas, kad žmogus nėra bejėgis, jis gali daug ką padaryti. Tik tai dažniausiai pareikalauja didelės kainos.

Bendresne prasme, jeigu į K. Pakštą žiūrėsime kaip į istorinę figūrą, man įdomi jo politinė mąstysena. Šiandien labai trūksta politinės fantazijos ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Mano nuomone, politika yra aukščiausios rūšies, kokios tik gali būti, menas. Menininkas pasaulį perkuria sau, o politikas jį kuria visiems. Režisieriui įmanoma naudotis literatūra, fotografija, aktoriais, šviesa, garsu, o politikas pasaulį gali kurti naudodamasis absoliučiai visais žmogiškojo gyvenimo atributais. Lietuvos istorijoje yra daug kultūrininkų, karių ir mažai politinių asmenybių, kurios turėtų meninei prilygstančią politinę fantaziją. K. Pakštas – vienas jų.

Domėdamasis kuria nors asmenybe niekada negali apsiriboti tik jos mintimis – turi analizuoti ir jos gyvenimą nuo kalbų iki darbų. Tada susidaro kur kas išsamesnis vaizdas. K. Pakšto atveju gilindamasis į visą jo gyvenimo istoriją pamatai, kad ji kupina prieštaravimų.

– Filme „Nova Lituania“ K. Pakšto ir kitų istorinių veikėjų vardai yra pakeisti. Ar tai suteikė daugiau interpretacinės laisvės rašant scenarijų?

– Kaip ir sakiau, su realiu žmogumi turi dirbti labai atsargiai, nebent kuri stebimąją dokumentiką, galinčią šiek tiek jį užčiuopti. Žmogus dažnai nemėgsta savęs matyti taip, kaip jį pamato kitas. Tad šiuo atveju man tiesiog nesinorėjo painioti tų dalykų. Skaitydamas apie realius žmones pastebiu kokį nors paradoksą ar dominuojantį bruožą ir tai perduodu veikėjui. Bet labai aiškiai noriu pabrėžti, kad mano filmas yra interpretacija. Negaliu istorinių asmenybių nei visiškai perprasti, nei jų atkurti. Rašydamas scenarijų pasiimu istorinius faktus, dėl kurių objektyvaus egzistavimo esu tikras. O tai, kas lieka – motyvacijos, kodėl taip pasielgta ar veikėjų išgyvenami jausmai, – jau yra mano fantazijos vaisius.

– K. Pakšto puoselėta „atsarginės Lietuvos“ idėja skamba utopiškai. Kiek ji buvo gaji kitose Europos valstybėse?

– Visų pirma, reikia patikslinti, kad K. Pakštas nenorėjo iškelti valstybės. Lietuvos iškėlimas – klaidingas jo idėjos traktavimas, nors ir labai veikiantis žmonių fantaziją. Net ir užsiimant filmo platinimu kur kas lengviau sakyti, kad jis nori iškelti Lietuvą, negu kalbėti apie norą sukurti atsarginę valstybę. Bet tai du skirtingi dalykai. Idėja iškelti valstybę suponuoja naivumą, tai padaryti būtų visiškai neįmanoma. K. Pakštas norėjo tiesiog sukurti atsarginę lietuvišką teritoriją. Taip pat suvaldyti emigraciją, sukontroliuoti lietuvių išsiblaškymą po pasaulį. Man atrodo, tai buvo tikrasis jo ketinimas.

Tikriausiai pirmoji tokios idėjos banga buvo sionizmo užgimimas XIX a. antroje pusėje – žydų siekis sukurti tautinę valstybę išvis neturint savosios. Bet vėliau, kai Vakarų Europa jau seniai dalyvauja kolonializmo varžytuvėse, Vidurio ir Rytų Europa taip pat ima kalbėti apie kolonijas kaip apie tautinio „nuotėkio“ stabdymą. Atsarginės valstybės idėją galbūt iš dalies irgi galima priskirti kolonializmui, bet vis dėlto ji visai kitokio pobūdžio nei įgyvendinta Vakarų šalių: šios nuvažiuodavo į turtingas žemes, išnaudodavo išteklius, iš to pralobdavo ir valdydavo ar atversdavo į „civilizaciją“ tuos „nekultūringus laukinius“. Sovietinė modernizacija imperijos užimtose teritorijose taip pat primena vakarietišką kolonializmą tuo, kad grindžia savo įsigalėjimą tuo pačiu „atsilikusiųjų“ modernizavimu, sovietinės civilizacijos nešimu.

Tačiau K. Pakšto idėja – sukurti koloniją tiek kaip išeitį nuo pavojaus, tiek kaip prevenciją nuo tautos kultūros nykimo. Esu skaitęs apie kelis analogiškus atvejus Rytų Europos valstybėse. Radikaliausi – Lenkijos ir Vokietijos pavyzdžiai, gana plačiai aprašyti istoriko Timothy D. Snyderio. Vokiečiams ruošiantis vykdyti „Mein Kampf“ planus, iš pradžių dar kalbėta, kad gal žydus reikėtų vežti į Afriką, o gal į Sibirą. Lenkijoje kai kurios politinės jėgos manė, jog reikėtų paskatinti sionizmo plėtrą, nes taip sumažėtų žydų – jie išsikeltų į istorinę tėvynę. T. D. Snyderis rašo, kad neatsitiktinai radikalios sionistinės organizacijos, vėliau užsiėmusios Izraelio valstybės kūrimu karinėmis priemonėmis prieš britus, yra iš Lenkijos kilę ir tuometės šios šalies valdžios remti žmonės. Tad kolonijinės idėjos modifikacijų buvo daug; K. Pakštas, manau, jas skaitė ir suprato kontekstą.


– Tarpukario Lietuvą neretai laikome klestinčios valstybės laikotarpiu, į kurį žvelgiame su pasididžiavimu, dažnai jį mitologizuojame. Ar nebuvo baimės apie jį kalbėti kiek kitaip?

– Reikėtų išsiaiškinti, ką vadiname mitologizavimu. Bet pats esu iš daugybės žmonių, ypač vyresnės kartos, girdėjęs kalbų apie tarpukarį kaip apie prarastąjį Lietuvos rojų. Esą jei nebūtų sovietų okupacijos, mes būtume gyvenę kaip bet kuri kita nedidelė Vakarų Europos valstybė. Tarpukaris jau rodė tokią kryptį. Tačiau praeitį visada lengviau įvertinti nei šiandieną. Jei kas nors atsitiktų dabarties Lietuvai, galbūt po 80 metų žmonės lygiai taip pat kalbėtų apie šiandieną, kaip dabar pasakojama apie tarpukarį. Galbūt išskirtų tai, ko mes šiandien net nematome kaip pranašumų. Noriu pasakyti, kad 1938–1939 m. valstybė atrodė kur kas mažiau tobula nei dabar, nes tada žmonės nežinojo, kas bus ateityje ir ką jie praras. Nenoriu pasakyti, kad idealizuojantys tarpukarį neteisūs – ta valstybė buvo labai sėkminga. Tačiau mano pagrindinis klausimas toks: kaip atsitiko, kad jos nebeliko? Manau, kad paaiškinimas, jog mus užgriuvo lavina, yra tik viena paveikslo pusė. Mano kiek performuluota K. Pakšto idėja yra ta, jog turiniu neužpildyta forma tampa neatspari išorės poveikiui. Manau, kad tai aktuali mintis ir šiandienai.

– Filme pagal K. Pakštą sukurtas veikėjas Feliksas Gruodis pristato savo difuzijos dėsnio teoriją, kalbėdamas apie valstybės tankį ir talpumą: esą tankiau apgyventos valstybės kelia grėsmę. Ar sutinkate su šia teorija?

– Kiek teko skaityti, K. Pakštas leidosi į nemažus geofizikinius įrodinėjimus, jog imigracija vyksta rečiau apgyventų kraštų kryptimi. Turbūt iš dalies tai tiesa. Šiandien iš didžiuliu gimstamumu pasižyminčių valstybių emigracijos srautai juda link šalių, kur mažas gimstamumas. Afrika ir Azija važiuoja į Europą, o ne atvirkščiai. Ir perkeltine prasme ši idėja yra tiesa: laisvas plotas niekada nelieka tuščias. Jeigu viename plote pripratęs gyventi konkretus skaičius žmonių, šiam pradėjus mažėti, anot K. Pakšto, tas plotas vis tiek užsipildys. Žinoma, tai turbūt labai supaprastinta idėja. Bet man tas požiūris įdomus, nes retai kada politiniai veiksmai aiškinami gamtamoksliniame kontekste.

K. Pakštas savo laiku įžvelgė totalitarizmą gal labiau nei daugelis jo amžininkų, bet nepermatė to, ko nematė ir kiti. Hitlerio Vokietija gana atvirai deklaravo antižydišką ir ekspansinę politiką, visi tai žinojo ar bent nujautė. Tačiau apie Sovietų Sąjungą tuo metu Lietuvoje beveik niekas nieko nerašė. Nei apie terorą, nei apie 1937–1939 m. valymus. Stalinas kas dvi savaites pasirašo tūkstančių žmonių sušaudymo sąrašus, bet čia apie tai niekas nekalba. Iš Sovietų Sąjungoje vykusios geografų konferencijos parvažiavęs K. Pakštas sakė jautęs, kad kažkas ne taip: esą gatvėse žmonės įsitempę, kažko bijo. Bet nieko ypatingai daugiau.

– Feliksas Gruodis įnirtingai bando įtikinti politikus įkurti atsarginę Lietuvą, tačiau į jo asmeninį gyvenimą įsiveržia uošvė, kuri nori išardyti santuoką. Tai iš dalies koreliuoja su jo baime, kad nebeliks valstybės?

– Žiūrėdamas į tai, kas vyko K. Pakšto gyvenime ir ką jis kalbėjo, susidariau įspūdį, jog abu dalykai glaudžiai susiję. Galbūt tas pasekminis ryšys – tik mano interpretacija, bet, mano galva, abi šios sritys jo gyvenime ėjo koja kojon. Kuo labiau iro šeimos santykiai, tuo labiau jis užsidarė idėjų pasaulyje. Kuo sunkiau sekėsi spręsti asmenines problemas, tuo labiau jis norėjo išnarplioti išorines. Tai labai žmogiška. Neretai nutinka, kad žmonės, aktyviai norintys išspręsti globalias problemas, turi didelių asmeninių rūpesčių. K. Pakšto atveju abi sritys irgi buvo glaudžiai susijusios.


– Po premjeros Karlovi Varų kino festivalyje minėjote, kad jūsų filmui įtakos padarė fotografo Vytauto Augustino nuotraukos. Kuo būtent patraukė šis fotografas? Juk tarpukario spaudoje dar reiškėsi Izidorius Girčys, Antanas Naruševičius, Petras Babickas, Kazys Laucius ir kiti.

– Nedariau tarpukario fotografų analizės. Pirmiausia man buvo įdomios Stepono Kolupailos fotografijos, nes jis buvo geras K. Pakšto bičiulis, be to, fotografavo spalvotai. Jo nuotraukos man labai siejosi su vienintele nufilmuota brolių Motūzų spalvota tarpukario medžiaga. Iš pat pradžių analizavau, kas buvo rodoma tarpukario Lietuvos kino teatruose, ar apskritai kinas egzistavo. Tuomet atradau Motūzas ir spalvotus jų kadrus. S. Kolupaila taip pat panašiai fotografavo, bet man tai visiškai netiko prie filmo istorijos, nejaučiau jokio santykio. Tos paieškos man buvo reikalingos siekiant surasti autentišką žvilgsnį – norint vaizduoti istorinį laiką, manau, svarbu, kaip į jį žiūri tuometis žmogus. Žiūri tiesiogine to žodžio prasme.

Tada atradau V. Augustiną. Pamačiau maždaug 1937 m. per vieną tautininkų suvažiavimą darytą jo nuotrauką ir supratau, kaip turiu vaizduoti premjero personažą – sutrikusį, nežinantį, ko imtis. Aukštų asmenų nuotraukos svarbiose ceremonijose dažnai būna ceremoningos, negyvos, režisūriškos. Bet V. Augustinui kai kuriuose kadruose pavyksta pareigūnuose pagauti žmogų. Jis užfiksuoja ne ten nukrypusį žvilgsnį, ne taip sudėtas rankas – pagauna silpną stiprių žmonių momentą.

Kitas dalykas – tose fotografijose matyti ir tai, ko jis galbūt visai nenorėjo parodyti, bet ką mes matome turėdami šiandienį savo žinojimą. Pavyzdžiui, kad valstybė tuo metu kūrėsi iš esmės tuščiame plote. Dabartinė Lietuva tiek provincijoje, tiek mieste kuriasi sovietinės modernizacijos liekanose. O tarpukario progresas – tam tikru atžvilgiu yra ta pati „Nova Lituania“: viskas nuo nulio, tuščiame plote. Tose fotografijose matyti optimizmas, kurį Marija Drėmaitė pasiūlė modernistinei tarpukario architektūrai apibūdinti. Tačiau dabartinis mūsų žinojimas, kuo viskas baigėsi, kuria kažkokį žlugsiančios civilizacijos jausmą.

V. Augustino fotografijos tapo raktu, kaip reikia filmuoti. Klausimas, kaip vieną ar kitą kadrą užfiksuotų V. Augustinas, nuolat lydėjo mus su operatoriumi.

– Ar būtent fotografija turėjo įtakos pasirinkimui filmuoti nespalvotai?

– Tai nulėmė ne vienas veiksnys – ir fotografija, ir faktas, kad taip filmuoti yra pigiau. Nesurenovuotas pastatas nespalvotame kadre atrodo geriau, mažiau matyti aptrupėjimai. Kai yra tik juoda ir balta spalvos, vadinasi, jų kontrastas, šešėliai tampa vieninteliais tavo įrankiais. Jei turi mažiau pieštukų – daugiau galvoji, kaip juos išnaudoti.

– Kokius pasiruošimo darbus reikėjo atlikti prieš imantis kurti filmą apie tarpukarį – juk skiriasi ir tuometė kalba, ir interjerai?

– Tarpukario kalba man yra keista, tad labai slidi riba, už kurios gresia ją padaryti parodija, perspausti. Jei viską konvertuočiau į tarpukario kalbą, iškart atitolinčiau šiuolaikinį žiūrovą, nes jis kalba šiandiene kalba. Bet į scenarijų įliejau kelias spalvas. Norėjosi sukurti atstumą, bet ne per didelį. Tad ieškojau kasdienių tekstų, skaičiau daug laiškų, kuriuose užfiksuotas kasdienis gyvenimas. Suvokiau, jog mieste žmonės bendravo kalba, artimesne šiandienei nei ta, kuria spaudoje buvo parašyti tekstai.


– Modernistinė Kauno architektūra šiandien išgyvena atgimimą. Vis dėlto modernėjantis miestas pakeitė savo veidą. Ar sunku buvo ieškoti filmavimo vietų?

– Taip, buvo labai sunku. Viena vertus, susidomėjimas atgijęs, bet tie modernistiniai pastatai stovi apleisti. Per menkai rūpinamasi šiuo paveldu. Juo rūpinasi entuziastai, tačiau yra labai daug problemų dėl tų pastatų priežiūros. Filmavimo metu ieškant vietų man keldavo siaubą ikoniškais laikomų pastatų būklė, pavyzdžiui, Kauno centrinio pašto.

Be to, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nuvažiuosi į Kauną, išsitrauksi kameras ir tiesiog filmuosi. O nuvykęs pamatai, kad, pavyzdžiui, įsiterpia tokia smulkmena kaip troleibuso laidai. Juos trinti postprodukcijoje – ne šio filmo biudžetui. Viskas, ką galėjome padaryti – tai ieškoti tam tikrų kampų. Todėl filmuojant eksterjerus kadrai labai tiksliai nustatyti, paslėpta tai, ko mums nereikia. Toks metodas irgi pasiskolintas iš V. Augustino – jis dažnai minimaliomis priemonėmis „pravalydavo“ kadrą, tik taip ne slėpdavo šiuolaikybę kaip mes, o siekdavo estetizuoti.

Filmuojant Kaune miestas buvo renovuojamas, klojami šaligatviai. Vieną dieną nufilmuojame praėjimą, o kitą ten jau viskas išrausta. Be to, visą laiką girdėjosi renovacijos darbų garsai, todėl filmo garsą teko perdaryti – išsaugoti tik dialogai.

– Gruodį Lez Arko kino festivalio industrijos renginyje pristatėte antrąjį savo kuriamą filmą „Kaspervizija“, kurio veiksmas vyks nuo Sausio 13-osios. Kodėl vėl pasirinkote politinę temą?

– Nežinau, ar tema bus politinė. Man aktualus to laikotarpio mikropasaulis. Tuo metu, kai visi jau suprato, kad sovietinė ideologija žlunga, dalis ja tikėjusių žmonių niekaip negalėjo to suvokti ir visais būdais įsikibę jos laikėsi, susikūrė tarsi rezervatą, zoologijos sodą ir jame užsidarė. Ir tai įvyko Lietuvos televizijos patalpose. Sausio 13-oji pas mus vertinama kaip tragiška diena dėl žuvusių aukų. Bet žvelgiant į faktus, iš sovietinės pusės tai buvo iki absurdo nesėkminga operacija, kur kiekviename žingsnyje viskas vyko absoliučiai ne taip, kaip turėjo. Ir tai atvedė iki situacijos, kai devynis mėnesius uždarame pastate dirbtinai buvo bergždžiai palaikomas žlungančios ideologijos mikropasaulis. Man įdomios tos aplinkybės.

Dar nežinau, kur šis filmas nueis. Filmuojant juostą „Nova Lituania“ daug kas keitėsi, ypač kai atradau V. Augustino nuotraukas. Dar nežinau, ar taip nebus ir šįkart. Bet kol kas man įdomiausias propagandos motyvas – kas tai yra, kaip ji konstruojama ir t. t. Mane domina netikėjimas tiesos egzistavimu, jos reliatyvizacija. Tai yra šiuolaikinės propagandos pagrindas.


Nova Lituania“ dalyvaus pagrindinėje festivalio „Kino pavasaris“ (kovo 19–balandžio 2 d.) konkursinėje programoje „Europos debiutų konkursas“, o Lietuvos kino teatruose pasirodys nuo balandžio 17 d.


K. Kaupinis

Gimė 1987 m.

Baigė politikos mokslus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

Pirmasis trumpametražis filmas „Triukšmadarys“ (2014 m.) laimėjo dvi „Sidabrines gerves“, rodytas Lokarno kino festivalyje.

„Nova Lituania“ apdovanotas Atėnų ir Rygos festivaliuose, dalyvavo konkursinėje „East of the West“ programoje Karlovi Varų kino festivalyje.